Vėjo šukuojamame Anglijos mieste, kalvotose ir vingiuotose gatvėse šešioms dienoms (birželio 5–10 d.) įsikūrė „Sheffield Doc/Fest“ – festivalis, skirtas dokumentiniam kinui ir kitoms dokumentinio pasakojimo formoms. Išnaudodamas įvairiausias Šefildo vietas – nuo botanikos sodo iki miesto rotušės – festivalis kvietė ne tik žiūrėti filmus, juos pardavinėti ir burti būsimų projektų komandas, bet ir diskutuoti apie dabartinį kiną.
Šefildo festivalis išsiskiria dėmesiu socialinėms, ekologijos problemoms, angažuotam kinui. Speciali programa šiais metais skirta ir interaktyvios dokumentikos bandymams – įvairios diskusijos ir projektai bei parodos siekė pristatyti naujausias interaktyvumo dokumentiniame pasakojime tendencijas. Geriausiu interaktyviu projektu tapo Gabo Aroros ir Chriso Milko „Debesys virš Sidros“ (http://vrse.works/clouds-over-sidra/).
Dvylika į konkursinę festivalio programą atrinktų dokumentinių filmų varžėsi dėl pagrindinio prizo. Didžiojo žiuri prizas atiteko Seano McAllisterio „Sirijos meilės istorijai“ („A Syrian Love Story“). Pristatydamas filmą režisierius minėjo Johno Cassaveteso filmo „Meilės tėkmės“ („Love Streams“, 1984) atmosferą, kuri pasikartojo filmuojant Amero ir Ragdos iš Sirijos meilės istoriją. Filmo herojai kartais filmuojami išties kasavetiškais stambiaisplanais. Alkoholis, ilgos naktys, ašaros ir pyktis, beprotiškas noras būti kartu ir dalyvauti revoliucijoje tik sustiprina šį įspūdį. McAllisteris savitai trina dokumentinio ir vaidybinio kino ribas, užkadrinis balsas tampa autorinio dokumentinio kino ženklu, žyminčiu ne tik pasakojamos istorijos raidą, bet ir režisieriaus asmenybę ir dalyvavimą filmo veikėjų šeimos gyvenime, keliančiame ne vieną etinį klausimą.
Ovacijų susilaukė ir Parvezo Sharmos filmas „Nusidėjėlis Mekoje“ („A Sinner in Mecca“). Tai asmeniškas filmas apie gėjaus musulmono (paties režisieriaus) piligriminę kelionę. Režisierius dokumentuoja vakariečių akims uždraustą Saudo Arabijos šventąjį kelią supančius peizažus. Filmas nepalieka abejingų, nes režisieriaus kritinis požiūris į savo religiją ir Saudo Arabiją vis pažeria šmaikščių įžvalgų. Beveik visas filmas nufilmuotas išmaniuoju telefonu. Jis turėtų įkvėpti ne vieną kūrėją padėti profesionalią kamerą į šoną ir slapčia filmuoti tai, ko nederėtų. Sharmos sprendimas, žinoma, praktinis, o kadrai, režisieriaus nufilmuoti profesionalia kamera, filmui neprideda jokios vertės, greičiau atvirkščiai – pradžioje vaizdingai ir metaforiškai nufilmuota apsivalymo scena nepasiteisina ir padaro filmą eklektišką.
Į konkursinę programą buvo įtrauktas Sandanso festivalyje kaip geriausias dokumentinis užsienio filmas jau apdovanotas Chado Gracios „Rusiškas genys“ („The Russian Woodpecker“), pasakojantis apie ukrainiečių menininko Fiodoro Aleksandrovičiaus žygį į Černobilį ieškant atominės katastrofos priežasčių. Tiesos ištroškęs menininkas ryžtasi pavojingiems klausimams, nes yra įsitikinęs, kad Maskva specialiai išprovokavo katastrofą. Iš pirmo žvilgsnio filmas primena amerikietiškas konspiracijų teorijas konstruojančius neva dokumentinius filmus, tačiau, kita vertus, centre atsiduria žmogus, negalintis susitaikyti su didžiule savo šalies trauma. Dabartinių įvykių fone filmas įgyja antrą sluoksnį, kuris ir vertas skvarbesnio žvilgsnio.
Kitos dvi konkursinės programos rinko geriausiai aplinkosaugos problemas nagrinėjantį filmą ir skyrė geriausią jaunosios kartos apdovanojimą. Pirmajame buvo apdovanotas Jerry Rothwello filmas „Kaip pakeisti pasaulį“ („How To Chanfe the World“): režisierius atrinko ir sumontavo 16 mm kamera filmuotus vaizdus iš dar tik besiformuojančio „Greenpeace“ judėjimo. Jaunasis žiuri geriausiu filmu išrinko amerikiečių režisieriaus Marco Silverio filmą „Trys su puse minutės, dešimt kulkų“ („3 ½ Minutes, Ten Bullets“) apie rasinės neapykantos sukeltą prievartą šių dienų JAV.
Angažuotumą skatinančiame ir permąstančiame festivalyje nenustebino programa „Kurstytojai ir agitatoriai“, kurioje surinkti filmai, atspindintys politikos, moralės krizę, taip pat rekonstruojantys revoliucingus įvykius bei judėjimus. Šioje programoje du kartus rodyti ir Ukrainos įvykiai iš Maidano aikštės – puikus Sergejaus Loznicos filmas „Maidanas“ ir trijų jaunų spaudos žurnalistų Oleksandro Tečinskio, Oleksijaus Solodunovo ir Dmitro Stojikovo filmas „Viskas liepsnoja“ („All Things Ablaze“, jį jau parodė LRT), nustebinęs savo preciziška kadrų kompozicija įvykių sumaištyje. Tokioje situacijoje filmas atrodo keistai objektyvus ir sugeba atskleisti abi barikadų puses. Taip pat įsiminė Camillos Nielsson filmas „Demokratai“ („Democrats“), rodantis Zimbabvės opozicinės partijos inicijuotą referendumą dėl konstitucijos parengimo. Į Afriką, šiuo atveju Ganą, žvalgėsi ir kanadietis režisierius Ryanas Mullinsas filme „Chameleonas“ („Chameleon“), kaip trilerį stebėjęs demaskuojančias kontroversiško žurnalisto akcijas. Mitine būtybe laikomas žurnalistas ieško naujų istorijų ir su komanda bando stabdyti įvairias neteisėtas veiklas, kartais ne itin paisydamas kitų žmonių saugumo ir tarpusavio santykių.
Švedijoje kuriančio iraniečio Nimos Sarvestani „Tie, kurie pasakė ne“ („Those Who Said No“) – filmas dokumentas, pristatantis pirmojo pačių nukentėjusiųjų, be valstybės tarpininkavimo, inicijuotą Hagos teismą – Irano tribunolą 2012 metais. Išgyvenę iraniečiai ir mirusiųjų artimieji ryžosi atkreipti tarptautinio teismo dėmesį į nusikaltimus prieš žmogaus teises Irane 9-ajame dešimtmetyje, kai iki pat 1988-ųjų į kalėjimus buvo siunčiami visi nepritariantys tuometinei valdžiai. Per visą tą laiką ir ypač 1988-aisiais žmonės buvo žudomi todėl, kad jie – marksistai ar kairieji, ne musulmonai, kad aktyviai pasisako už demokratinę valstybę. Filme fiksuojamas tris dienas vykęs tribunolas, rodoma archyvinė medžiaga ir pokalbiai su išlikusiaisiais ar nepritarusiais įvykiams Irane. Nors aukšta kokybe filmas nepasižymi, pasak režisieriaus, tai – svarbus dokumentas ateities kartoms.
Šalia filmų, parodų ir industrijos renginių, festivalis siūlė ir puikių diskusijų. Labiausiai įsiminė du susitikimai: „Moterys industrijoje“ ir „Dokumentika būsimoms kartoms“. Pirmasis dėl puikių ir drąsių moterų, vienaip ar kitaip paskyrusių savo gyvenimą kinui. Jame patirtimi dalinosi ir Deborah Zimmerman – platinimo kompanijos „Moterys kuria kiną“ vadovė, jau trisdešimt metų padedanti moterims kurti filmus ir pasakoti kitų moterų istorijas. Antrasis „Dokumentika būsimoms kartoms“ – dėl temų, kurios yra pristatomos CBBC kanale, skirtame vaikams. Buvo svarstomos ne temos – ką galima ir ko negalima pasakoti vaikams, bet kaip lengviau papasakoti sudėtingas temas, kokias internetinių platformų inovacijas galima pritaikyti televizijos laidose ir filmuose. Norisi tikėti, kad ir Lietuvoje tokios temos kaip transseksualumas nebus tabu, o pereisime prie diskusijų, kaip paprastai ir aiškiai vaikams ir jauniems žmonėms pasakoti apie skirtingas tapatybes ir apskritai apie skirtingus žmones, gyvenančius visai šalia. Puikus tokio pasakojimo pavyzdys CBBC youtube kanale vaikams – „Mano gyvenimas – Aš esu Leo“ („My Life – I am Leo“). Šis trumpas filmukas sukurtas specialiai patraukti vaikų dėmesį, o intarpai iš Leo vaizdo dienoraščio turėtų nustebinti ne vieną žiūrovą.
Televizija ar kinas? Toks klausimas jau pirmą festivalio dieną sukosi mintyse. Galbūt dėl gausių britų televizijos kanalų delegacijų, o gal ir dėl siūlomos programos, didelė dalis festivalio filmų nesiskyrė nuo televizinės produkcijos. Tačiau Šefildo festivalis ir neatskiria dokumentinio kino, kaip meninės kino šakos, nuo televizijos, tai lemia ir gilios televizinės britų dokumentikos šaknys. Pagrindinio prizo laimėtojas Seanas McAllisteris sakė, kad „Sirijos meilės istorija“ – pirmasis jo filmas, skirtas dideliam ekranui. Prieš tai jis kūrė tik televizijos filmus. Paskutinę dieną susidėliojo akcentai: dokumentiką Šefildo festivalis supranta kaip plačią tikrų istorijų pasakojimo platformą. Jų dokumentavimo formos įvairios – nuo interaktyvių virtualios realybės projektų iki audiodokumentikos.
