7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Svetimi piešiniai

Nauji filmai – „Prarastoji upė“

Gediminas Kukta
Nr. 25 (1131), 2015-06-26
Kinas
„Prarastoji upė“
„Prarastoji upė“
Vienas iš keistesnių vaikystės užsiėmimų būdavo kopijuoti gražius paveikslėlius iš iliustruotų knygų arba komiksų. Pasiimdavai baltą lapą, uždėdavai ant jo juodą kalkinį popierių, o ant šio – knygos puslapį su iliustracija, kurią kruopščiai apvedžiodavai pieštuku. Ant tuščio lapo nuo kalkinio popieriaus atsispausdavo neryškūs kontūrai. Tavo sąsiuvinyje puikuodavosi kad ir netobulas, tačiau kur kas geresnis piešinys nei tas, kurį būtum bandęs nupiešti pats. Tuomet likdavo pasiimti spalvotus flomasterius ir suteikti tuščioms formoms turinį – nuspalvinti jas. Kai savo triūsą didžiuodamasis nešdavai parodyti tėvams, jų klausimas paprastai būdavo: ar pats nupiešei? Džiaugsmas išgaruodavo akimirksniu – esi tik kopijuotojas.
 
Kaip jau supratote, amerikiečių aktorius Ryanas Goslingas, prieš metus Kanų kino festivalyje pristatęs debiutinį filmą „Prarastoji upė“ („Lost River“, JAV, 2014), man primena tokį kopijuotoją. Savo neįgudusia režisuoti, bet išlavinta nusižiūrėti ranka jis sukurpė filmą, kurio stilius ir temos prisimena daug kitų kino juostų. Pirmiausia – danų režisieriaus Nicolaso Windingo Refno, – jo dviejuose filmuose aktorius sukūrė pagrindinius vaidmenis.
 
Pasakodamas apie apleistame miestelyje gyvenančią vienišą motiną Bili (Christina Hendricks), du jos sūnus, vienas kurių, Bonesas (Ian De Caestecker), atranda nuskendusį miestą, jų kaimynę Rat (Saoirse Ronan) ir miestelio valdovu save vadinantį banditą Bulį (Matt Smith), Goslingas istoriją prikemša tokių sodrių spalvų ir vizualių kadrų, kad įtakos tampa daugiau nei aiškios. Refno estetika aktoriaus vaizduotėje paliko ryškų pėdsaką. Tačiau, kitaip nei postmoderniuose pastišo stiliaus danų režisieriaus kūriniuose (ypač „Važiuok“), Goslingo filme užuominos, citatos ar panašumai netampa postmoderniu intertekstiniu žaidimu ar intelektualiu hommage, o tik tuštoku manierizmu, kuriuo dabar persunktas ne vienas amerikiečių nepriklausomojo kino pavyzdys.
 
Refno kiną primena ne tik „Prarastosios upės“ stilius, bet ir siužetas. Kad galėtų išvaduoti miestelį iš prakeiksmo, Bonesas turi nusileisti į ežero dugną, kur slypi nuskendęs ištisas pasaulis, ir ištraukti į paviršių kokį nors daiktą. Jis paneria po vandeniu ir nurėžia didžiuliam žaisliniam dinozaurui galvą. Iškelia ją į krantą, sviedžia į automobiliu lekiantį Bulį ir jį nužudo. Miestelio bosas krinta negyvas, kaip senuose kompiuteriniuose žaidimuose. Panašių paralelių su dano filmu „Atleidžia tik Dievas“ – užtektinai.
 
Tačiau Refnas – ne vienintelis, kurį prisimeni žiūrėdamas debiutanto reginį. Per savo kalkinį popierių Goslingas atspaudžia ir kitų kino autorių paveikslėlių kontūrus. Miestelį gaubianti mistika ir atokus burlesko klubas, į kurį patenkama lyg į pabaisos nasrus, primena labirintišką, makabrišką Davido Lyncho pasaulį. Intensyvios spalvos, ryškūs interjerai ir butaforija mintyse sužadina tolimą Dario Argento kino prisiminimą. O JAV priemiesčių skurdas, nuobodulys, čia tarpstančios legendos (urban legends) ir keistuoliai personažai marginalai – šiuolaikinio amerikiečių nepriklausomojo kino maištininko ir provokatoriaus Harmony Korine’o filmus.
 

Goslingas kuria madingą gražų kiną. Todėl „Prarastoji upė“ pirmiausia patiks jaunesnei auditorijai, kuri su panašia muzikos klipų estetika užaugo ir yra jos suformuota. Čia nesvarbu silpna dramaturgija, ištęstos nuobodžios scenos, bėdos su ritmu, režisieriaus neturėjimas ką pasakyti. Svarbu vizualiai paveikūs vaizdai (liepsnojantis namas, sulėtinti pasivažinėjimai automobiliu, muzikiniai kabareto pasirodymai, neoninis naktinis miestas), kuriuos lydi populiarių grupių „Glass Candy“, „Chromatics“ ir kitų muzika. To visiškai pakanka. Pusantros valandos paganyti akims, po to tegali pasakyti „buvo labai gražu“ – tokia šiuolaikinio kino formulė. 

„Prarastoji upė“
„Prarastoji upė“