7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Atminties ženklų kūrėjas

Eidamas 68-uosius birželio 13 d. mirė Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, skulptorius Regimantas Midvikis.
 
R. Midvikis gimė 1947 m. sausio 5 d. Eidintų kaime (Tauragės r.). Baigęs Tauragės vidurinę mokyklą, 1965–1971 m. studijavo skulptūrą Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Dar besimokydamas pradėjo dalyvauti parodose. Gavęs paskyrimą į Telšius, kelerius metus dėstė Telšių taikomosios dailės technikume, o 1975 m., tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, persikėlė į Klaipėdą ir pradėjo darbuotis kombinate „Dailė“. 
 
Regimantas, kaip ir daugelis jo kartos jaunų, ką tik institutą baigusių menininkų, į Klaipėdą buvo tiesiog „atviliotas“. Tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys skatino į miestą vykti jaunus dailininkus, jiems Klaipėdoje buvo sudaromos palankios gyvenimo ir kūrybos sąlygos. Tad 8-ajame dešimtmetyje uostamiestis sulaukė tikro jaunų menininkų antplūdžio.

Vargonų muzikos karaliai

 Vargonų muzika – reikalas sudėtingas, skirtas nebent inteligentams ir profesionalams, arba snobams. Tačiau, pasak Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios vargonininkės Astos Saldukienės, patys vargonininkai į vargonų muzikos koncertus retai tevaikšto, inteligentų susirenka dešimtis kita, o snobams sėdėti bažnyčiose ir per šalta, ir per kieta. Nepaisant to, iš mudviejų pokalbio aiškėja, kad ir tokie koncertai gali būti „anšlaginiai“, o užsukusi į vieną jų suprantu: vargonuoti galima net regtaimą!

 
Šiemet jau šeštą kartą išrankų muzikos klausytoją kviečia Tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Jubilate Deo“, kurio pagrindiniai koncertai skamba Kaune, o keli tradiciškai rengiami Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Festivalio partneriais sostinės liuteronų maldos namai pasirinkti ne tik dėl šios tikėjimo bendruomenės nuo seno puoselėjamų muzikinių tradicijų, bet ir puikaus čionykščių vargonų skambesio, viliojančio pasaulinio garso atlikėjus.
 
Vienas tokių, Brėmeno (Vokietija) bažnyčios vargonininkas Andreasas Kettmannas, Vilniaus evangelikų liuteronų maldos namuose kelioms dešimtims susirinkusiųjų koncertavo pirmąjį birželio šeštadienį. Jau kitą dieną svečias išvyko į Kauną, kur Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje publiką žavėjo vargonų muzikos improvizacijomis pagal M.K. Čiurlionio paveikslų ciklą „Sonata IV (Vasaros sonata)“, skirtomis iškiliausio mūsų tautos dailininko ir kompozitoriaus 140-osioms gimimo metinėms. Prieš artėjančius kitus koncertus kalbiname vargonininkę Astą Saldukienę.

Trumpas film noir pradžiamokslis

 Birželio 18 d. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kieme bus atidarytas šeštus metus vykstantis projektas „Kinas po žvaigždėmis“. Vasaros kino sezoną pradės pernai Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu apdovanota autobiografinė italų režisierės Alice Rohwacher drama „Stebuklai“.

 

Filmas pasakoja apie paauglės Dželsominos ir jos ekscentriškos šeimos, gyvenančios dideliame name Toskanoje, vasarą. Mergaitė gyvena toli nuo civilizacijos, nuošaliame kampelyje, kur dar sunku sutikti turistus. Būtent čia persikėlė jos tėvai – buvę hipių komunos nariai, kad būtų arčiau gamtos ir apsaugotų vaikus nuo pasaulio degradacijos. Šią vasarą šeima tradiciškai skirs medaus, iš kurio jie pragyvena, rinkimui. Dželsomina nori apsaugoti šeimą nuo bankroto ir svajoja laimėti televizijos turnyro, kurį veda paslaptingoji Milė (Monica Belluci), prizą, nors tai ir prieštarauja tėvų vertybėms. Kai vasara baigsis, Dželsominos ir jos trijų jaunesnių seserų gyvenimas pasikeis.

Gličas – nauja juoda

Naujausieji laikai kuria naujausias problemas. (Laikomasi pozicijos, jog Naujausieji laikai trunka iki šių dienų, o ne iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Plačiausia prasme šis terminas apibūdina tą istorijos dalį, kuri vis dar egzistuoja gyvoje atmintyje, t. y. vidutiniškai 80 m.) Informacinis amžius (arba Kompiuterio amžius) – Naujausiųjų laikų dalis – apibrėžiamas kaip poslinkis nuo pramonės revoliucijos sukelto tradicinės pramonės bumo prie informacijos kompiuterizacija grįstos ekonomikos. Randy Kluverio nuomone, technologijų evoliucija kasdieniame gyvenime lėmė, jog sparčiai vystomi globalūs ryšiai ir įvairūs kompiuterizacijos teikiami privalumai bei su jais susiję trūkumai ėmė formuoti visuomenę („Globalization, Informatization, and Intercultural Communication“, American Journal of Communication, 2000 m. gegužė). Visuomenė ar bent nedidelė jos dalis kritiškai sureagavo į savo laiko procesus ir naujausias kompiuterių problemas kūrybiškai išnaudoja socialinės kritikos ar estetikos tikslais.

Kartų oktetas

Per visą Vilniaus festivalio devyniolikos metų istoriją būta daug įsiminusių koncertų, tačiau atmintyje neužsifiksavo koks nors ypač ryškus kvartetų muzikos vakaras. Net ir „Kronos“ kvarteto su Philipu Glassu, efektingai įgarsinusių 1931-ųjų begarsį filmą „Dracula“ tada dar gyvavusiame „Lietuvos“ kino teatre.
 
Nacionalinėje filharmonijoje birželio 11 d. vykusiame koncerte specialių efektų ir staigmenų nebuvo siekta, tačiau ir be jų jis tapo įspūdinga kvartetų muzikos švente, ilgam išliksiančia atmintyje. Festivalio rengėjų sumanymas viename koncerte pristatyti į Lietuvą pirmąsyk atvykusį pasaulyje išgarsėjusį italų Kremonos kvartetą ir muzikinę karjerą pradedantį, profesoriaus Augustino Vasiliausko ugdytą jauną lietuvių kvartetą „Mettis“ pasiteisino su kaupu. Ir koncerto programa, aprėpusi XVIII–XX a. kamerinę muziką, ir atlikimas paliko kuo geriausius ir šilčiausius įspūdžius.

Kino naujienos trumpai

Sekmadienį Sočyje baigėsi 26-asis atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Pagrindinis festivalio prizas atiteko režisierei Annai Melikian už filmą „Apie meilę“ („Про любовь“). Šio filmo herojai bando atsakyti į klausimą, kas yra meilė. Melikian rodo įvairiausių personažų ir įvykių pynę: jauną porą, kuri verčiau renkasi gyventi persikūnijusi į japonų anime herojus, iš savo šefo nepadorų pasiūlymą gavusią sekretorę, japonę, atvykusią į Maskvą ieškoti ruso vyro, buvusią žmoną, kurią jos vyras pasamdė neįprastai užduočiai, ir dar daug mažų istorijų bei jų veikėjų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Renata Litvinova, Michailas Jefremovas, Marija Šalajeva, Julija Snigir, Vladimiras Maškovas, Jevgenijus Cyganovas. „Apie meilę“ pelnė ir kino platintojų prizą. Tai ne pirmas „Kinotavr“ apdovanojimų pelnęs režisierės filmas: pernai geriausios aktorės prizą pelnė Severija Janušauskaitė už vaidmenį Melikian filme „Žvaigždė“.
 
Kiti festivalio apdovanojimai šiemet atiteko: už geriausią režisūrą – Aleksejui Fedorčenkai („Revoliucijos angelai“); už geriausią moters vaidmenį – Polinai Grišinai („Išgelbėjimas“, „Спасение“); už geriausią vyro vaidmenį – filmo „Skudurinė sąjunga“ („Тряпичный союз“) aktorių ansambliui: Vasilijui Butkevičiui, Aleksandrui Paliui, Pavelui Činariovui, Ivanui Jankovskiui; už geriausią debiutą – Ellai Manžejevai („Žuvėdros“, „Чайки“), už geriausią operatoriaus darbą – Andrejui Naidionovui („Radinys“, „Находка“); Grigorijaus Gorino prizas už geriausią scenarijų – Vasilijui Sigarevui ir Andrejui Iljenkovui („Ozo šalis“, „Страна Оз“); Mikaelo Tariverdijevo prizas už geriausią muziką – Nicolas Rabaeusui („Petruškos sindromas“ , „Синдром Петрушки“).

Manęs nebereikia

Kino klasikos seansuose – prancūzų režisieriaus Maurice’o Pialat (1925–2003) filmas „Lulu“ (1980). Pialat buvo Naujosios bangos režisierių bendraamžis, bet debiutavo kine vėliau, 1967 m. filmu „Apnuoginta vaikystė“ („L`Enfance nue“). Per 35 metus jis sukūrė tik 10 filmų, tačiau Pialat buvimas prancūzų kine – itin svarbus. Vienas bekompromisiškiausių prancūzų kūrėjų nesitaikė prie jokių kino madų. Todėl ir buvo nušvilptas per 1987 m. Kanų kino festivalio uždarymą, kai „Auksinė palmės šakelė“ atiteko jo filmui „Po šėtono saule“ („Sous le soleil de Satan“). Į salės reakciją jis atsakė nepadoriu gestu ir keliais žodžiais: „Jei jūs manęs nemylite, aš taip pat jūsų nemyliu.“ Užtat Pialat filmuose mielai vaidino didžiausios prancūzų kino žvaigždės Gerard’as Depardieu, Isabelle Huppert, Sandrine Bonnaire, Sophie Marceau. Matyt, jos suvokė, kad alinantis darbas filmavimo aikštelėje, ilgi epizodai, kuriuose nieko nevyksta, dažnai improvizuoti dialogai yra būsimo kino stebuklo sudėtinė dalis.
 
Pateikiame vieno paskutinių režisieriaus interviu, kurį jis 2000 m. davė „Cahiers du cinéma“ kino kritikui ir istorikui Charles’iui Tessonui, fragmentus.

Ispaniškos temos vaikams

Sąlyginę šokio tuštumą, kuri liko Vilniuje, kai gastrolių su dviem klasikiniais baletais – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeru“ (2 spektakliai) ir Adolphe’o Adamo „Žizel“ (4 spektakliai) – į Kiniją išvyko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė, užpildė Nerijaus Juškos baleto ir šokio mokykla: birželio 6 d. ji iškilmingai baigė mokslo metus ir šia proga parodė spektaklį „Don Kichoto šalyje“.

 
Prieš keletą metų įvykusios šio spektaklio premjeros neteko matyti, tačiau akivaizdu, kad jo patrauklumas – nuolat besikeičianti šokių kompozicija ir kviestiniai baleto solistai, pasirodantys kartu su įvairaus amžiaus mokyklos auklėtiniais. Spektaklį pastatė choreografė ir pedagogė Rūta Kudžmaitė, sukomponavusi muziką iš įvairių Ludwigo Minkaus baletų. Miguelio de Cervanteso romano herojus, lydimas tarno Sančos Pansos, kaip ir gerai žinomame balete, klajoja po Ispaniją, ieškodamas vizijoje jį aplankiusios Dulsinėjos, o įžvelgęs smuklininko dukros Kitrės panašumą į savo viziją, padeda merginai nugalėti šykštų tėvą Lorencą ir manieringą jaunikį Gamašą bei laimingai ištekėti už mylimojo barzdaskučio Bazilio.
 
Paprastas siužetas, kurio veiksmas vyksta miesto aikštėje, čigonų tabore, sapnų karalystėje ir rūmuose, leidžia intrigą megzti ne netikėtais pasakojimo vingiais, bet spalvingu šokių kaleidoskopu, kurio leitmotyvas – ispaniškos temos, mokyklos pedagogų ir choreografų Nerijaus Juškos, Rūtos Kudžmaitės, Giedrės Zasčižinskaitės, Rasos Taučiūtės, Ingos Gerulskytės, Erikos Eismontaitės, Godos Bernotaitės pritaikytos pagal klasikinę choreografiją arba originaliai sukurtos vaikams.

Jing Ju: tarp dangaus ir žemės

„Geriau ją vadinkime Jing Ju (tariama maždaug Zin ziu), nes Pekino opera labai skiriasi nuo vakarietiškos operos sampratos, – pasiūlė renginio moderatorius Xu Zhaoqun birželio 2 d., per įstabų Vilniaus festivalio vakarą filharmonijoje „Pekino opera iš arti“. Netradicinis teatralizuotas susitikimas su Pekino nacionalinės operos solistais tapo puikia edukacine įžanga į spektaklį „Jangų giminės karvedės“, tiesiog privaloma kitataučiam žiūrovui, besirengiančiam išvysti ir suprasti tradicinę Jing Ju. Visi, kuriems tą vakarą pasisekė būti filharmonijoje, galėtų paliudyti, jog susitikimas su Pekino operos kūrėjais savo nuoširdumu pralenkė daugelį surepetuotų sceninių pasirodymų.
 
Šių eilučių autorę renginys sugrąžino į tą laiką, kai prieš gerą dešimtmetį teko studijuoti tradicinį japonų teatrą ir šokį (no ir kabuki) Tokijuje, domėtis rytietiškų scenos ženklų kalba, pirmąsyk susitikti su kitonišku Rytų teatro prasmių pasauliu. Prisiminiau vieną tuometinį apsilankymą tradicinio no teatro spektaklyje Tokijuje. Atvykau į teatrą kruopščiai pasiruošusi: bibliotekoje išstudijavau pjesės siužetą ir atidžiai sekiau jį žiūrėdama į scenos vyksmą. Tačiau kai po gero pusvalandžio ėmė darytis nuobodoka, atsigręžusi į žiūrovų salę pamačiau, kad dauguma žiūrovų užsimerkę. Miega? Ko jie tuomet visi čia atėjo? – negalėjau patikėti. O kolegė japonė, kuriai grįžusi namo pasiguodžiau, visai nenustebo: natūralu, juk žiūrovai po darbo, pavargę... Taigi, jie atėjo į no spektaklį tiesiog pamedituoti – tai ne mažiau prasminga.
 

Remote Vilnius: kur dingo teatras?

Visų pirma norėtųsi nuspręsti, kokiame paviršiuje esame: ar tai spektaklis, ar nauja teatro išraiškos forma, ar tai postdraminio teatro reginys, reiškinys, įvykis? Renkuosi „Remote Vilnius“ (rež. Stefan Kaegi) vadinti spektakliu. Tačiau tai vienas iš retų atvejų, kada spektaklis paneigia ne tik tradicinį teatrą, bet ir nebetelpa į paties spektaklio apibrėžimo rėmus.
 
PUSLAPIS
IŠ
1003