7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Skoningas praeities ir šiandienos sambūvis

Vroclavo baroko orkestras Vilniaus festivalyje

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 24 (1130), 2015-06-19
Muzika
Vroclavo baroko orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vroclavo baroko orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Kad ir kokia pažįstama (arba, kaip pasakytų skeptikai, – „nugrota“) mums būtų Johanno Sebastiano Bacho muzika, atsidūrusi festivalio ar tiesiog sezono repertuaro kontekste, o jei dar šios muzikos versmė užpildo ir visą koncerto programą, – ji tiesiog iškart tampa traukos objektu, taurios muzikos salele, žadančia patenkintą autentiškų vertybių lūkestį. Skambančiuose šios muzikos pavidaluose esame pratę panirti į visokiausias patirtis, todėl visiškai natūraliai tebesuvokiame jos interpretavimą moderniais instrumentais ar sąskambį su romantine samprata, atlaidžiai reaguojame į jos transkripcijas ar maišyto stiliaus originalių kompozicijų atlikimus. Lietuvoje tokia įvairovė, galima sakyti, vyrauja. Vis dėlto šiame tekste neketindama plačiau aptarinėti pastarųjų patirčių, jų pasmerkti ar pateisinti, veikiau pabandyčiau įvardyti mūsų kasdienio koncertinio gyvenimo kontekstą, kuris reiškiasi – bent jau interpretuojant senąją muziką, o gal net konkrečiai Bacho kūrybą – savotiškai įšalusia tradicija, kitaip tariant, tam tikra interpretacine laisve be specialių žinių (ji neretai pridengiama meninės intuicijos burtažodžiu). Taip, ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti būrelį entuziastų, kuriems brangesnė žinių nulemta interpretacinė laisvė, gerbianti istorinio dokumento tiesą ir suteikianti jam išmintingą meninį matmenį. Bet ar šiems entuziastams šiuo metu pasisektų įtvirtinti savąją poziciją tarp nuo seno čia įsigyvenusių interpretacinių tradicijų, kad jų balsas skambėtų kaip lygiavertis, svarus interpretacinių nuomonių polifonijoje? Ir kad tas balsas skambėtų ne tik kartu su pavieniais projektais, bet kaip pastovaus, organizuoto, sistemingo muzikinio gyvenimo dalis, kurią solidžiai paremtų dar rimta studijų bazė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
 
Gal kaip tik šiam procesui reikiamos gyvybės ir galėtų įpūsti ambicinga ir konceptuali Valdovų rūmų veikla? Juk kaip tik šiuose rūmuose vyksta nemažai reikšmingų lokalinių muzikinių istorinių renginių, o birželio 9 d. čia buvo Vilniaus festivalio koncertas „Lietuvos ir Lenkijos valdovams dedikuotos J.S. Bacho kantatos“. Koncertavo 2006 m. įkurtas Vroclavo baroko orkestras (meno vadovas Jaroslawas Thielis) ir 12 solistų (choristų), diriguojamų Andrzejaus Kosendiako, senosios muzikos žinovo. Štai ir klausantis minimo lenkų muzikų koncerto neapleido pojūtis, kad tokia muzikavimo kultūra nebūtų galima be nuosekliai ir kryptingai plėtojamo įgūdžio, be specialių žinių, koreliuojančių su meninės vaizduotės drąsa, be institucinės ar akademinių studijų paramos. Kitaip tariant, be susidariusio konteksto, kuris metams bėgant sutelkė repertuaro ir interpretacinių stilių įvairovę, paskatino rimtus senosios muzikos tyrimus, sukūrė konkurencinę terpę ir įtraukė į šią orbitą veiklius, muzikos amatą bei meną išmanančius vadybininkus. Ir konkrečios to konteksto apraiškos – lenkų senosios muzikos ansambliai, griežiantys istoriniais ar moderniais instrumentais, Vroclavo, Varšuvos, Katovicų ar kitose aukštosiose muzikos mokyklose įdiegtos senosios muzikos studijos, rengiami festivaliai, tarp kurių ir mūsų atlikėjams gerai pažįstamas ir jau į 50-metį kopiantis „Wratislavia Cantans“. Prieš dešimtmetį šio festivalio direktoriumi tapęs ir būdamas sykiu Vroclavo filharmonijos vadovu, Kosendiakas ėmėsi ambicingų meninių bei institucinių veiksmų ir įkūrė keletą festivalių, kolektyvų, tarp jų – Vroclavo baroko orkestrą.
 
Koncerte skambėjo trys originalios Bacho kantatos (BWV 214, 198, 206), kompozitoriaus sukurtos Leipcige ir primenančios jo ryšį su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Saksonijos kurfiursto Augusto III Sakso šeima. Šiuos pasaulietinius kūrinius Bachas ir dedikavo minėtam valdovui, Wettinų dinastijos atstovui. Klausantis Bacho kūrinių neretai patiri netikėtą smagumą, kai tarytum iš anksto nepažinta partitūra staiga išsiskleidžia kitų, populiaresnių jo kūrinių atgarsiais, mat didysis Leipcigo kantorius, jau rengdamasis komponuoti naujus veikalus, dažnai peržiūrėdavo ankstesnę kūrybą, pasinaudodamas vykusiais jos fragmentais. Tokiu būdu ir šiame koncerte trys pasaulietinės kantatos savaip pasipildė dar ir kitomis atmintyje įsigyvenusiomis didingos „Kalėdų oratorijos“ ar dainingosios „Pasijos pagal Morkų“ reminiscencijomis.
 
Visos trys kantatos tarytum įgijo savo muzikinius ženklus, raktažodžius, kurie raiškiai brėžė kiekvienos skirtingumus. Štai pirmoji „Tönet, ihr Pauken! Erschallet, Trompeten!“ („Gauskite, būgnai! Skambėkit, trimitai!“), sukurta Augusto III žmonos Marijos Žozefos gimtadieniui, žėrėjo trimitų šviesa, turtinga basso continuo tembrine pilnatve (melodinę kontraboso liniją sinchronizavo švelnūs violončelės pizzicato). Antroji, gedulo odė, sukurta karaliaus motinos Kristianos Eberhardinos atminimui „Lass, Fürstin, lass noch einen Strahl“ („Nušviesk, valdove, nušviesk dar nors vienu spinduliu“), puošėsi sraunia liutnių elegancija. Trečioji kantata „Schleicht, spielende Wellen, und murmelt gelinde“ („Tekėkit, žaismingos bangos, ir ūžkite švelniai“), šlovinanti Augustą III gimtadienio proga, kaip ir dera valdovo gimtadieniui, buvo padabinta ne viena prabangiai subtilia „dovana“ – arijų kekėmis, jaukia fleitų ansamblio aplikacija bei nepaliaujamu vidiniu džiugesiu.
 
Festivalio kataloge (gal vertėjo šiam koncertui sudaryti net specialią programėlę), manyčiau,
buvo prasminga detaliai surašyti visus orkestro atlikėjus ir jų instrumentus, ką jau kalbėti apie solistus konkrečiose kantatose (solistai surašyti kartu). Taip, suprantama, Vroclavo baroko orkestras muzikavo labai vieningai, dainininkai tai dainavo chore, tai tapdavo solistais, vėliau vėl įsijungdami į bendrą darnų ansamblį. Vis dėlto kai kuriuos norėtųsi išskirti kaip ypač muzikinės bei žodinės tarties dvasią pajutusius ir gražų tembrą bei plastišką balso liniją puoselėjančius atlikėjus. Tačiau konkrečių pavardžių atsekti nepavyks, tepasilieka jie tiesiog kaip malonus prisiminimas. O tarp tų prisiminimų dar vis iškyla ir keletas kitų, įsitvirtinusių kaip šio koncerto instrumentininkų, vokalistų bei dirigento ansamblio savastis – brandi ir didinga unisonų estetika (ypač dainininkų), saikinga garsumo raiška bei basso continuo grupės tembrinė gelmė. Podraug ir žinių nulemta interpretacinė laisvė, muzikavimo išmintis bei džiugesys, skoningas praeities ir šiandienos sambūvis.
 
 

 

Vroclavo baroko orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vroclavo baroko orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Andrzej Kosendiak. D. Matvejevo nuotr.
Andrzej Kosendiak. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.