Per Jonines LRT nusprendė pamaloninti žiūrovus ir parodyti labiausiai išreklamuotą visų laikų lietuvių filmą. Vis dėlto abejoju, ar „Lošėjas“ (24 d. 21 val.) tinka tegu ir dirbtinės aludarių šventės vakarui: seniai nemačiau filmo, kurio kūrėjai (režisierius Ignas Jonynas, scenarijaus autorius Kristupas Sabolius) neturėtų net menkiausios empatijos savo pačių sugalvotiems personažams. Autorių ambicijos, regis, buvo parodyti, kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Tokiais piliečiais filme tapo uostamiesčio greitosios medikai ir jų pacientai – prostitutės, desperatai, savižudžiai. Šiame užburtame žmogiškosios menkybės rate sukasi pagrindinis filmo veikėjas – gydytojas Vincentas (Vytautas Kaniušonis). Norėdamas išbristi iš skolų jis sugalvoja lošimą iš žmonių gyvybių. Kiti filmo medikai, taip pat beširdžiai gobšuoliai, tampa Vincento lošimo dalyviais. Iš jų išsiskiria nebent Ieva (Oona Mekas) – vieniša, sūnų auginanti Vincento kolegė. „Lošėjo“ kūrėjai ją „pakiša“ pagrindiniam personažui, kad šis patirtų šių dienų kinui taip būtiną „atsivertimą“. Tačiau nepaisant isteriškos Jano Egličio kameros ir barokiškų agresijos vaizdų, siužetą nuolat klampina anemiška, visas europietiško art house klišes surinkusi dramaturgija: vienprasmiški pagrindiniai personažai visą filmą išlieka statiški, žaidimo motyvas pernelyg nuvalkiotas, kad būtų įtikinamas, mirtina Ievos sūnaus liga turi pridengti tikros dramos stoką, įvykiams stinga logikos, ypač „mįslinga“ atrodo filmo pabaiga. „Lošėjo“ dance macabre neįtikina, nes filmas pernelyg rėksmingas ir nuspėjamas.
Debiutiniame Mykolo Vildžiūno filme „Nesamasis laikas“ (LRT, 21 d. 21.50) vėl bus ligoninė. Čia atsidūrė filmo herojus – trisdešimtmetis reklamininkas ar gal net menininkas Tadas (Tadas Gryn). Jo laukia operacija, o kartu ir galimybė ištrūkti iš gyvenimo rutinos, padaryti pertrauką. Ligoninėje Tadą lanko vaikystės laikų draugas Vitalis (Valentinas Novopolskis). Jis yra toks, kokiu save norėtų matyti Tadas – šviesesnis jo „aš“. Vildžiūnas nepasakoja istorijos nuosekliai, tarsi norėtų atkurti Tado minčių ir prisiminimų srautą, todėl neturėtų stebinti vienoje ar kitoje scenoje vis išlendančios keistenybės. Finalas paaiškins neatitikimus ir, tikiuosi, privers žiūrovus sudėlioti filmą mintyse iš naujo. Būtent to kadaise siekė ir Naujosios bangos režisieriai, norėję kurti autorinį kiną. „Nesamasis laikas“ primena šį kiną savo kukliu biudžetu, autobiografiškumu, nuoširdumu. Tačiau prierašas televizijos programoje, esą tai mistinė drama, skamba absurdiškai. Kita vertus, gerai suprantu tokių epitetų autorius – viską, ką jiems per sunku suprasti, tie žmonės linkę vadinti mistika.
Martino Scorsese filmo „Kuždesių sala“ (TV1, šįvakar, 19 d. 22.55) moto – T.S. Ellioto „Tuščiavidurių žmonių“ eilutės: „Tarp tikėjimo / Ir tikrovės / Tarp paskatinimo / Ir veiksmo / Krinta Šešėlis“ (vertė Tomas Venclova). Šio trilerio veiksmas perkels į 1954-uosius, saloje įkurtą psichiatrinę ligoninę nepakaltinamais pripažintiems pavojingiems nusikaltėliams. Leonardo DiCaprio vaidina tardytoją Tedą, kuriam kartu su partneriu (Mark Ruffalo) pavesta ištirti paslaptingą pacientės dingimą. Tačiau saloje viskas keista – ir ligoniai, ir gydytojai, ir Tedo, kuris nuolat grimzta į prisiminimus, elgesys.
Taip atrodys ir žiūrovui, kol šis nesupras, kad viską mato Tedo akimis. Tai – didysis filmo netikėtumas, bet maloniausia, kad Scorsese sukūrė 6-ojo dešimtmečio amerikiečių kino ekstraktą – tirštą, prisodrintą spalvų, garsų, charakterių, žadinančių prisiminimus, pirmiausia, žinoma, apie Alfredą Hitchcocką ir klasikinius film noir filmus.
Filmų gydytojai ne visada yra sadistai. Tanyos Wexler filmo „Mano didysis O!“ (nežinau, ar gali būti idiotiškesnis pavadinimo „Hysteria“ vertimas), kurį per Jonines rodys LNK (24 d. 22.50), veikėjas yra medicinos mokyklos absolventas idealistas, kuris pradeda dirbti daktaro Dalrimplo kabinete. Daktaras garsėja unikaliu moterų isterijos gydymo metodu. Karalienės Viktorijos laikais (filmas nukels į 1880-uosius) ši liga kaip epidemija plito visoje Europoje. Metodas paprastas – intymus masažas, bet kai pacienčių antplūdis viršija gydytojų auksinių rankų galimybes, jie išranda elegantišką prietaisą, kuris dabar žinomas kaip vibratorius. Diplomuota psichologė Wexler daug dėmesio filme skyrė seno ir naujo kovai bei moterų teisėms, todėl absurdiško humoro filme gal ir pristigs.
Tačiau kartais geriau už visokius prietaisus gydo tiesiog meilė. Jai skirta bene daugiausia savaitės filmų. Mielai prisiminsiu Lawrence’o Kasdano 1995 m. „Prancūzišką bučinį“ (LRT, 20 d. 23.15), nes taip pat kaip filmo herojė, amerikietė Keit (Meg Ryan), bijau skristi lėktuvu. Sužinojusi, kad sužadėtinis Paryžiuje įsimylėjo vietinę gražuolę, Keit pasiryžta skristi. Žinoma, lėktuve mergina sutiks prancūzą – sukčių ir kontrabandininką (Kevin Kline), tad Paryžiuje jos lauks visai kitokie rūpesčiai.
Deja, labiau primenu ne grakščią Keit, o Nancy Meyers filmo „Mylėti(s) smagu“ (LNK, šįvakar, 19 d. 19.30) veikėją – pagyvenusį bjauruolį Harį, kurį įtartinai parodijuodamas save suvaidino Jackas Nicholsonas. Jaunos meilužės namuose jį ištinka širdies smūgis, todėl vyras bus priverstas pasilikti su merginos mama Erika (Diane Keaton). Ji yra vieniša dramaturgė ir rašo pjesę, kurios veiksmas vyksta Paryžiuje...
