7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lėlė ir ją mylintis aktorius

Pokalbis su teatrologe Audrone Girdzijauskaite lėlių teatro festivaliui pasibaigus

Milda Brukštutė
Nr. 24 (1130), 2015-06-19
Teatras
„Zebras“
„Zebras“
Prieš pradedant kalbėti apie praėjusį XXI tarptautinį lėlių teatro festivalį, jau kelis dešimtmečius organizuojamą Kauno valstybinio lėlių teatro, norėtųsi paklausti, kas vis dėlto yra tas lėlių teatras? Kaip galima būtų šį žanrą apibūdinti?
Lėlių teatras – senas kaip pasaulis. Žmogus šalia savęs visą laiką turėjo kažką, ką norėjo mylėti, globoti ir tikėjosi globos. Norėjo pasinaudodamas lėlė įtikimiau, raiškiau papasakoti svarbius įvykius. Amuletai, dievų atvaizdai, mirusiųjų kaukolės-kaukės ritualuose, pirmieji primityvūs apeiginiai vaidinimai – tai vis lėlių teatrui giminiški dalykai. Lėlės pavidalai ir jos funkcijos per amžius nuolat kito ir, sakyčiau, tebekinta. Nors tam tikri principai, regis, jau nusistovėjo. Lėlių teatro žinovai išsiaiškino šio žanro specifiką, pirmiausiai pabrėždami jo sąlyginę prigimtį (kai vaidinama žmogaus rankų padirbtu personažu) ir specifinį lėlės (objekto) ir žmogaus santykį... Apie tuos dalykus daug diskutuota, parašytos knygos.
 
Lėlių teatras – sudėtingas žanras. Ne mažiau sudėtingas nei opera. Jame yra ir pantomima, ir muzika (labai retai lėlių spektaklis vyksta tyloje, nes lėlė nori judėti tam tikru ritmu), ir scenografija, ir niekur nepakartojamas žmogaus ir lėlės ryšys kitų žmonių akivaizdoje. Tobulas lėlių teatro spektaklis, man regis, dažniausiai yra universalus: jis turėtų džiuginti ir vaikus, ir suaugusius.
 
Lėlė – žmogaus rankų sukurtas daiktas, negyvas kūnas, ir viskas priklauso nuo to, kaip aktorius tą daiktą traktuoja, kokiu būdu jį „sugyvina“, animuoja. Lėlės ir aktoriaus santykis būna labai įvairus. Pats aktorius gali vaizduoti lėlę, be to, lėlė gali būti dialogo su aktoriumi dalyvė, tuomet jie abu tarsi lygūs... Arba aktorius gali būti lėlės likimo valdovas; pavyzdžiui, velnią vaidina žmogus, o Faustą ir Margaritą – marionetės. Gali pamatyti ir spektaklių, kuriuose lėlė valdo žmogų... Tų aktoriaus ir lėlės bendravimo būdų – nesuskaičiuojama daugybė...
 
Ar praėjusio festivalio spektakliuose teko pastebėti kokių nors bendrų bruožų, tendencijų?
Turiu prisipažinti, kad seniai nedalyvavau jokiame lėlių teatro festivalyje. (O buvo laikas, gal kokie du dešimtmečiai, kai sekiau lėlių teatro gyvenimą, lankiausi visuose Baltijos šalių ir Baltarusijos festivaliuose, dažnai važinėjau į Lenkijos festivalius ir pažinojau daug lėlininkų iš įvairių kraštų.) Tad buvo labai įdomu pamatyti, kas per kelis dešimtmečius pasikeitė. Krinta į akis nepaprastai išaugusi aktoriaus technika. Anksčiau svarbiausia buvo siela, jausmų išraiška. Šiame festivalyje, ko gero, nebuvo nė vieno spektaklio, kuris nustebintų, pakeltų dvasią, taptų įvykiu. Užtat teko žavėtis meistriškumu, aktoriaus gebėjimais valdyti lėlę, įdomiu apšvietimu ir panašiai.
 
Pavyzdžiui, režisierės ir aktorės Meital Raz iš Izraelio spektaklis „Zebras“ – itin meistriškas pirštų teatras. Vos dviem rankom ant mažo stalelio buvo suvaidinta zebro ir zebrės istorija. Bendraujant ant pirštų užmautomis zebrų galvutėms ir subtiliai veikiant aktorės plaštakoms galėjai pamatyti ir pajausti kone kiekvieną zebro raumens virptelėjimą. Tai puikus meistrystės pavyzdys.
 
Kita tendencija – aktoriai nebesitenkina lėlių teatru ir, norėdami pasirodyti patys, pradeda savaip apleisti lėlę, konfliktuoti su lėle. Anksčiau aktorius bijojo, varžėsi išlįsti iš už širmos. Kai esi už širmos, gali būti storas ir šveplas – tu mėgdžioji lėlę, niekas tavęs nemato. Dabar lėlių teatro aktoriai nori būti ir dramos aktoriais. Norėtųsi, kad parengti lėlininkai ir būtų lėlininkai, kad jie mylėtų savo amatą. Tą klausimą žurnale „Teatr lalek“ (jį gavom dovanų iš Belsko-Bialos teatro ir prestižiškiausio festivalio vadovės Lucynos Kozień) iškelia žymus lėlių teatro žinovas Henrykas Jurkowskis.
 
Festivalyje buvo labai daug svečių, atvykusių iš įvairių šalių. Kuriuos spektaklius, be izraeliečių pasirodymo, dar galėtumėte išskirti?
Labai malonų įspūdį paliko prancūzų trupės „Cie l’Alienea“ spektaklis „Istorija be žodžių“, priminęs tikrąją lėlių teatro specifiką. Ant paprastos širmos konstrukcijos, lyg persirengimo kabinos paplūdimyje, veikė paprastos, elegantiškos nedidukės lėlės (aktorius – Brice Coupey), aprengtos kukliais lyg ir rytietiškais kostiumais, o šalia, suteikdamas spektakliui ritmą ir išryškindamas judesį, kontrabosu grojo muzikantas Jeanas-Lucas Ponthieux. Tai gražus, komiško atspalvio, prancūziškai lengvas, elegantiškas gatvės teatras, priminęs paryžietiškas Vytauto Kasiulio tapybos variacijas... Tokį amžiną, nesenstantį teatrėlį nesunkiai gali nusivežti, kur panorėję. (Prisiminiau, kaip prieš daug metų į Lietuvą atvažiavo prancūzų aktorių pora ir tokiame mažame teatriuke manipuliavo skėčiais, visus priblokšdama anuomet nematyta elegancija, lengvumu, žaismingumu.)
 
Kitas itin įdomus pasirodymas – olando Neville’o Tranterio „Matilda“, spektaklio veiksmas vyksta senelių prieglaudoje. Lėlės – paskutines dienas skaičiuojantys senukai. Pradžioje, pasirodžius keliems juokingiems, į kažkokius žvėrelius panašiems seneliams, salė juokėsi. Tačiau Tranteris su tomis nedidelėmis lėlėmis bendravo taip jautriai, kad jam pavyko perteikti kiekvieno personažo charakterį ir jausmus. Kartą viena lėlė visai nutilo ir įdėmiai įsižiūrėjo į publiką, tuomet jau visi suprato, kad čia vaizduojama kažkas daugiau nei senatvė. Aktorius meistriškai valdė lėles, jo balso amplitudė buvo tokia plati ir subtili, kad sugebėjo kiekvienam personažui suteikti kitokį, su lėle suderintą balsą.
 
Na ir visų lauktas japonų Yoshiyos Yamamoto ir Izumi Masumuros pasirodymas didžiojoje Kauno dramos teatro scenoje – „Tylios poemos“. Tenka pripažinti, kad programoje apie jas rašoma įspūdingiau, nei teko matyti scenoje. Japonai, kaip ir daugelyje sričių, yra labai meistriški. Lėlės buvo preciziškai padarytos (kartais lėlė, kaip koks technikos stebuklas, kuriama porą metų) ir puikiai valdomos. Labiausiai man patiko antrasis „Tylių poemų“ pasakojimas apie žmogų ir ore sklandančią plunksną, kuris siejosi su japonų poezija, tapyba ir tradicine, labai sudėtinga ir labai paprasta muzika). Japonų teatras remiasi į tvirtą pamatą – poeziją ir jos įvaizdžius. Tačiau šįkart japonai mane truputį nuvylė: demonstravo puikią techniką, bet stigo poetiškumo. Pavyzdžiui, vienoje iš novelių ilgai buvo demonstruojama plūduriuojanti jūrų žvaigždė. Aktoriui turbūt nebuvo lengva tą „gyvį“ valdyti, bet jis tiesiog grakščiai judino daugybę savo kojų, rausvai švytėjo – ir nieko daugiau. Taigi pritrūko to, kas, man atrodo, yra labai svarbu japonų teatrui – formos, sielos ir turinio vienybės.
 
O kaip užsienio šalių kontekste atrodė lietuvių spektakliai?
Pakėlęs aukščiau reikalavimų sau kartelę, Olegas Žiugžda, ambicingas režisierius, šį kartą parodė vertą pagyros, emocingą, raiškios minties spektaklį J.W. Goethe’s „Fausto“ motyvais ir nukonkuravo lenkus, kurie Ruslano Kudaszowo spektaklyje „Montekiai ir Kapulečiai“ nepajėgė harmonizuoti aktoriaus, kaukės ir lėlės ryšių.
 
Visiškas kontrastas minėtai „Matildai“ buvo iškart po to ėjęs klaipėdiškio Lino Zubės pasirodymas „Lietuviška pasaka apie tris seseris“. Nors Zubė – geras aktorius, jo režisuotas vaidinimas nenusisekė. Dirbant su mažais objektais kameriškame vaidinime, ant stalo, kuris paprastai stebimas iš arti, nederėjo pabrėžtinai rodytis pačiam aktoriui. Tačiau jo veidas buvo apšviestas, jis mimikavo „už lėles“ ir kalbėjo prasta lietuvių kalba su visokiom „šiukšlėm“. O balsas, priešingai nei Tranterio spektaklyje, visoms lėlėms teko vienodas. Liaudies pasakai visai netiko kasdienė kalba ir žargonas, įvairiausi „nu tai“, „bliūdelis“ ir kt. Pakvipo mėgėjiškumu. Gaila, nes Zubė šį kartą ėmėsi ne to, ką gali geriausiai. Jam vertėjo pasikviesti dailininką, dramaturgą, režisierių...
 
Smagu, kad Klaipėdoje formuojasi tikra lėlininkų mokykla, o joje bręsta profesionalūs lėlininkai.
 
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Smėlio žmogus“ pagal to paties pavadinimo E.T.A. Hoffmano pasaką, režisuotas klaipėdietės Gintarės Radvilavičiūtės (kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė, choreografė – Sigita Mikalauskaitė, dramaturgijos konsultantas – Mindaugas Valiukas), pasirodė labai švariai atliktas ir elegantiškas. Renata Valčik – išmintinga dailininkė, nepripažįstanti banalybių. Ir spalvos, ir apšvietimas, ir judesys aktoriams vaidinant su kaukėmis atrodė įspūdingai. Tačiau E.T.A. Hoffmanas yra labai painus ir mistiškas autorius. Statant šį spektaklį vertėjo nusemti truputėlį vandens, kad siužetas žiūrovams būtų aiškesnis. Dabar mes po jį klaidžiojam. Be to, yra kaukė ir tikras veidas, toks santykis sudėtingas ir jį stebėti šiek tiek nejauku; rodos, ne viskas buvo apgalvota.
 
O svečius sukvietęs Kauno teatras kamuojamas giliausių kompleksų ir, man atrodo, vis dar šlubčioja, neišlipa iš duobės, nes visi čia įsikibę laikosi senų principų ir galvoja, kad taip yra saugūs. Jiems būtinai reikalingas meno vadovas, turintis kūrybą skatinančią viziją, programą. Festivalyje parodytas spektaklis „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ (režisierė – Agnė Sunklodaitė, dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Deividas Gnedinas) – tai skurdus teatras vaikams, skatinantis primityvųjį patriotizmą. O kokios baisios čia buvo lėlių – didžiojo kunigaikščio Vytauto ir jo žmonos Onos – kaukės-galvos, jų veidai! Kokia šiurpi aktorių masuotės kalbėsena – lyg girtuoklių susistumdyme! Savo ruožtu Žiogas, padėjęs Vytautui laimėti Žalgirio mūšį, atrodo kaip kokia blusa... Spektaklis neišbaigtas, nešvarus, o, regis, buvo nominuotas!
 
Festivalyje buvo pristatyta ir nauja Jūsų knyga – „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“. Kaip ši knyga atsirado ir ką apskritai reiškia rašyti apie lėlininką?
Šią knygą dabar tik taisiau, papildžiau tai, ką jau anksčiau buvau apmąsčiusi ir parašiusi. Mazūro kūryba domėjausi nuo 1965 m., kai jis atėjo į teatrą, stebėjau Baltijos šalių ir Baltarusijos festivalius, kuriuose jis visuomet dalyvaudavo ir būdavo premijuojamas. Jo kūryba skatino gilintis į lėlių teatro specifikos ir scenografijos klausimus. Nemažai rašiau, tad poreikis sudaryti šią knygą brendo natūraliai. Aišku, tai nebuvo lengva, reikėjo pažvelgti plačiau ir viską surikiuoti taip, kad skaitytojui susidarytų bendras vaizdas ir išryškėtų pagrindiniai Mazūro kūrybos akcentai ir pati jo asmenybė, panaši į Renesanso laikų kūrėjo.
 
Vitalijus Mazūras yra ne tik lėlininkas, jis išbandė ir daug kitų meno sričių: kūrė ir televizijos vaikų teatrą, ir scenovaizdžius dramos spektakliams, tapė, netgi rašė eiles. Jo darbų sankaupa labai didelė. Skyrių apie jo teatrą televizijoje parašė Rimas Driežis, kadangi aš, nors ir mačiau tuos spektaklius, jų nedokumentavau. Skyrių apie tapybą papildė Helmutas Šabasevičius. Pats Mazūras knygos pabaigoje paprastai ir vaizdingai papasakoja apie savo gyvenimą.
 
Knygą pavadinau „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ ir ketinau sukaupti dėmesį į pačius reikšmingiausius, chrestomatiniais tapusius ir toli už Lietuvos ribų žinomus jo spektaklius. Mazūras visuomet intensyviai dirbo, neabejotinai buvo ir jo aukso amžius. Norėjau koncentruotis ties jo kūrybos viršūnėmis (pvz., „Eglė žalčių karalienė“, „Pelenų antelė“, „Pasaka apie stebuklingą berniuką“, „Žemės dukra“, „Raudonligė“ ir kt.). Bet ne visi mano ketinimų paisė ir knyga išsiplėtė...
 
Kalbino Milda Brukštutė

 

„Zebras“
„Zebras“
„Matilda“
„Matilda“
„Tylios poemos“
„Tylios poemos“
„Smėlio žmogus“
„Smėlio žmogus“
Lėlių ir kaukių paradas
Lėlių ir kaukių paradas