7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Menas ne vien akims

Pokalbis su Egle Lekevičiūte jos personalinės parodos „Ratais kvadratais“ proga

Malvina Jelinskaitė
Nr. 24 (1130), 2015-06-19
Tarp disciplinų Dailė
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Parodoje – visai kaip gyvenime. Kažkur užeinu, kažkur sustoju. Kažką judinu arba pati judinuosi. Ratu ratu arba kampais kampais. Kartais atsitrenkdama. Judesyje. Judu. Kaip Aristotelis sakė, viskas juda, kol pasiekia savo natūralią vietą, o judėjimas mums yra laikinas, nes natūrali kūno būsena – ramybė. Tik dangaus šviesuliai juda be sustojimo, nes jų judėjimo trajektorijos yra tobulos, nes juos judina Dievas. O kol esame netobuli ir viskas mums yra daiktiška, kol viską esame linkę suvokti substancinėmis ir ypatybinėmis kategorijomis, mes judame ir judėdami patiriame. Tik judesys mums yra sąlyga patirti. Tik judesyje pasirodo erdvė ir laikas, o mūsų patirtis juos išskleidžia. Judindami, judėdami ir judindamiesi mes taip pat žaidžiame. Šįkart – Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos kvadratuose. Ratais kvadratais mes sukame ratus, rankomis miname buvusius dviračius, o gal prisukinėjame amžinybės laikrodžius, kurie skaičiuoja ir mūsų gyvenimo žaidimo valandas, minutes? Ieškome išėjimo kvadratinėse pinklėse ir stačiakampiškuose labirintuose, ne visada jį rasdami. Nesvarbu, esi suaugęs ar vaikas. Ypač suaugusiems jokių privilegijų nėra. Žaidi arba ne. Ieškai, galvoji, improvizuoji arba stovi vietoje ir nuobodžiauji. Juk esi tik judanti aristoteliška substancija tarp judančių daiktų. Tik judantis elementas tarp judančių kitų. Mažytis atomas ratų kvadratų molekulėje.
Eglės menas ne vien akims. Pakėlus jos perdaryto telefono ragelį, pasigirsta juokas. Jos juokas.
 
Egle, kodėl parodoje juokiesi? O gal ten – ne tavo juokas?
Dažnai būna taip, kad žmonės mano juoką pažįsta geriau nei mane. Reikia pripažinti, kad aš dažnai juokiuosi. Kartais gal per dažnai. Ir iš visai nejuokingų dalykų. Bet tie nejuokingi dalykai ir būna patys juokingiausi. Taip susidaro uždaras ratas, kad nustoti juoktis darosi sunku. Juokas man yra labai svarbus. Jis dažnai pakeičia verbalinę kalbą. Kadangi ne visada mėgstu daug šnekėti, dažnai jis pasitarnauja bandant išreikšti savo poziciją. Kartais jaučiu, kad juoko nevaldau ir jis yra atskiras individas, kuris pasireiškia, kada pats to nori. Štai ir parodoje susiklostė palankios aplinkybės jam savarankiškai komunikuoti su žiūrovu, man pačiai nebūnant šalia.
 
Papasakok apie save.
Gimiau, augau ir gyvenu Vilniuje. Nuo 2006 m. studijavau Vilniaus dailės akademijoje, Fotografijos ir medijos meno katedroje. Baigiau bakalauro ir magistro studijas. Baigusi pradėjau dirbti su jaunimu ir vaikais Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Paraleliai užsiimu įvairia kūrybine veikla. Vienas naujausių darbų – scenografija spektakliui „Akmuo vanduo geluonis“, rež. Karolina Žernytė. Mėgstu eksperimentuoti ir stengiuosi neapriboti savęs viena sritimi. Įdomu išbandyti naujus, nepatirtus dalykus.
 
Primink mums savo 2012 metų objektą „Menas“. Man jis pasirodė konceptualus. Pats požiūris į meną kaip į vaistą. O tau pačiai menas yra maistas ar vaistas?
Taip, tai mano magistrinio darbo sudedamoji dalis. Kiekvienas atėjęs galėjo išsinešti meno dėžutę, kurioje yra orinių tablečių lakštas ir meno vartojimo informacinis lapelis, aiškinantis, kaip dažnai menas gali būti vartojamas ir kaip jį vartoti, kad nesukeltų šalutinio poveikio. Kaip menas gali būti vaistas, taip turbūt ir maistas gali būti vaistas. Todėl man menas yra ir maistas, ir vaistas. Tačiau kaip ne kiekvienas maistas gali būti vaistas, taip ne kiekvienas menas gali būti vaistas ar maistas. Maistas – vaistas, vaistas – maistas, bet vis dėlto šis „maistas“, kurį pagaminau dabar, man pačiai buvo vaistas, o kaip jį suvirškins kiti, ar tai jiems bus vaistas, jau priklauso nuo kiekvieno organizmo individualiai.
 
Kodėl tau parūpo sukurti parodą vaikams ir jaunimui?
Ir studijuojant, ir dabar mano tyrinėjimo laukas sukasi aplink žaidimus, taisykles, meno ir žaidimo santykį. O tai tiesiogiai siejasi su vaikais, jų polinkiu žaisti, tyrinėti aplinką. Vaikų kalba atsiskleidžia per intuiciją, jie į viską žiūri atviromis akimis, lengvai įsitraukia į veiksmą, skatinami smalsumo bei žinių troškimo. Taip atsitiko, kad patys darbai, jų forma, interaktyvumas padiktavo žiūrovo amžiaus amplitudę. Nekuriu darbų specialiai vaikams ir nesiekiau šios parodos padaryti edukacinės. Man įdomu, kaip ir su kokiu žiūrovu sąveikauja patys darbai.
 
Rengdama parodą rėmeisi fundamentaliais šiuolaikinio meno kūriniais? Kokiais?
Visi kūriniai, kuriais galėjau pasiremti, labai natūraliai išsigrynino į vieną, pirmąjį Marcelio Duchamp’o ready-made „Dviračio ratas“ („Bicycle Wheel“). Kaip ir Duchamp’o, taip ir mano ratai sukasi sukasi ratu – vieni praradę savo funkciją, kiti atradę ją iš naujo. Parodoje taip pat yra žaidybinių elementų, kurie galėtų būti priskirti „Fluxus“.
 
Iš kur gavai tiek dviračių ratų?
Ačiū „Senamiesčio dviračiui“, „Ponui dviračiui“, „Velo klinikai“ ir draugams, kurie išvežė nebenaudojamus ratus ir kitokias detales iš savo rūsių.
 
Apibūdink vienu sakiniu: koks tai žaidimas „Ratais kvadratais“?
Tai „žaidimas“, kai gyvenime siekdamas tikslo patiri kur kas daugiau nei buvai numatęs. Anksčiau galvodavau, kad tai laiko gaišimas, bet dabar supratau, kad tie dalykai ir yra pagrindinis tikslas, iš jų mokaisi ir kaupi patirtį į savo „ratus“. Taip ir važiuoji pirmyn gyvendamas, žaisdamas.
 
Ar sunku priversti nejudančius daiktus judėti? Kalbu apie mechaniką, dominavusią XV–XVI amžiuje. Filosofijoje net srovė tokia buvo, kuri žmogų suprato kaip mechanizmą – esą žmogus yra mašina. Ar reikia šitų žmogaus-mašinos paralelių tavo parodoje ieškoti?
Taip, tiesa. Žmogus tikrai yra savotiška mašina su skirtingo veikimo varikliais. O varikliai, matyt, gali išjudinti viską, net labiausiai sustabarėjusius dalykus. Priklauso tik nuo pačios sistemos, kaip ją sujungsi. Ne kiekviena sistema veikia ir dažnai reikia intuicijos, laiko ir žinojimo, norint atrasti būtent tą sistemą, kuri veiks. Rengiant parodą iš pradžių buvo daug intuicijos, bet mažai žinojimo, tačiau laikui bėgant žinios plėtėsi pasipildydamos įvairiais šaltiniais. Galiausiai patekau į Technariumą – erdvę, kurioje buriasi technologijomis besidomintys žmonės. Jiems esu labai dėkinga už pagalbą, nes pati viena to nebūčiau padariusi. Taip ir susidarė sistema, kurios reikėjo, kad viskas pajudėtų. O parodoje ieškoti galima visko. Ką rasi, tas tavo.
 
Papasakok apie tą straublių, smėlio pilių, pieno upių, raguotų šulinėlių instaliaciją. Įtaigiai estetišką. Kas, kaip ir kodėl ten sukasi?
Šiame darbe man svarbu erdvė ir joje kintančių formų santykis. Man pačiai nesinorėtų to lyginti su jokiomis konkrečiomis formomis, kurias instaliacija galbūt primena. Tai labiau meditatyvinis kūrinys, kuris pats neša žinutę kiekvienam pagal jo asmeninius patyrimus. Lyginimą ir interpretavimą palieku žiūrovui. Tai vienintelis parodoje darbas, kuris juda pats nereikalaudamas žiūrovo įsitraukimo. Iš žiūrovo prašoma tik pajausti.
 
Beje, ar instaliacija turi pavadinimą?
Parodoje nė vienas darbas neturi pavadinimo, bet kartu kiekvienas darbas galėtų būti pavadintas taip pat – „Ratais kvadratais“.
 
Kiek kartų užstrigai savo pačios sukurtame labirinte? O gal tai – ne labirintas? Gal tai žaidimas šachmatais? O gal dar kuo?
Labai įdomu stebėti vaikus, kurie įeina į instaliaciją ir joje „užstringa“. Nors dar nė vienas taip ir nebuvo joje rimtai užstrigęs. Tą užstrigimą, matyt, galima įvardinti kaip baimę, kuri ištinka atsidūrus klaustrofobiškoje erdvėje, kur turi daug pasirinkimų ir nežinai, kuriuo, kaip ir kada pasinaudoti. Taip, tam tikra prasme tai – labirintas arba, kitaip tariant, žaidimas su pačiu savimi. Ar buvau įstrigusi? Jei į šią instaliaciją pažvelgčiau plačiau, paaiškėtų, kad kartais užstringu, o tada arba stoviu vietoje ir panikuoju, arba stumiuosi ratais kvadratais, kol randu savo išėjimą.
 
Įdomu, kad ši paroda sumanyta ir sukurta konkrečiai Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijai. Netikėtas ir organiškas reiškinys. Ta proga galerijos vadovė, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos direktorė Jūratė Stauskaitė tavęs klausia: šios vietos pasirinkimą lėmė „patogi“ dislokacija ar būtent meninis-edukacinis jos pobūdis?
Greičiausiai ir tai, ir tai. Kadangi tai pirmoji mano personalinė paroda, dar nesinorėjo šokti į visai nepažįstamus vandenis. Kita vertus, jokioje kitoje galerijoje nebūčiau sulaukusi tiek jaunųjų žiūrovų. Tai puiki proga atiduoti savo pagamintą „maistą“ vaikams į burnas, kartu sulaukiant ir jau įprasto ragautojo – turiu omeny Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokinius. Pati lankiau šią mokyklą iki studijų. Mokykla paskatino studijuoti VDA. Dabar šioje mokykloje dirbu mokytoja ir turiu puikią galimybę atrasti tai, kas man įdomu ir svarbu, tiesiogiai nebrukdama savo idėjų kitiems. Tai nėra paprasta, bet, tikiu, veikia.
 
Ką šioje parodoje atradai pati sau?
Labai daug. Pirmiausia – tikėjimą savimi. Taip, dauguma dalykų yra labai asmeniniai patyrimai, kuriuos atradau ruošdamasi šiai parodai.
 
Paroda veikia iki birželio 30 d.
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija „Vėjas“ (Vilniaus g. 39/6, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

 

Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė, parodos „Ratais kvadratais“ fragmentas. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglės Lekevičiūtės parodos „Ratais kvadratais“ atidarymo svečiai. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglės Lekevičiūtės parodos „Ratais kvadratais“ atidarymo svečiai. 2015 m. E. Lekevičiutės nuotr.
Eglė Lekevičiūtė šalia savo kūrinio parodoje „Ratais kvadratais“. 2015 m. T. Šimkaus nuotr.
Eglė Lekevičiūtė šalia savo kūrinio parodoje „Ratais kvadratais“. 2015 m. T. Šimkaus nuotr.