7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Lėktuvai, vėliava ir neįprastas tiltas

Britų menininkas Rogeris Hiornsas pranešė ketinąs po žeme užkasti keleivinį lėktuvą „Boeing 737“ savo gimtajame Birmingamo mieste. Anot autoriaus, jis siekia „išpūsti dabarties nerimą, kylantį dėl lėktuvų. Nors žmonės negalės nieko pamatyti iš išorės, aš siūlau gerai pažįstamą aplinką, tik prisotintą nerimo ir apčiuopiamo slėgio.“ Visai nekeista, kad Hiornsas nemėgsta skristi ir vengia to, kiek tik įmanoma. Po ketverių metų paieškų menininkas pagaliau aptiko lėktuvo laidotuvėms tinkamą vietą: pramoniniame rajone, netoli kanalo. Pagal projektą žiūrovai galės vaikščioti virš lėktuvo ir užeiti į vidų, pasėdėti salono kėdėse. Sumanymo kaina siekia 250 000 svarų sterlingų. Rogeris Hiornsas yra buvęs Turnerio prizo nominantu.

 

Pirmiausia todėl, kad ji puiki. Ne tik graži, bet ir kalba apie išdidumą, jėgą ir yra 1978 metais sukurta menininko Gilberto Bakerio. Be jokios abejonės, vaivorykštės vėliava pirmiausia asocijuojasi su lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų teisėmis, paradais ir kitais reikalais. „Tai ne tik atpažįstamas ženklas, tai veikia ir daugybe kitų būdų“, – teigia Bakeris. Jo nuomone, „reikėjo ko nors, ką iškart visi pažintų, o vėliavos juk skelbia galią“. Pirmą vėliavą menininkas sukūrė kartu su draugais. „Vaivorykštė yra tobula, nes idealiai atitinka mūsų vertinamą įvairovę: rasės, lyties, amžiaus ir visų kitų dalykų. O be to, tai natūrali vėliava – ji iš dangaus!“ Pirmąkart tokia vėliava iškelta Jungtinių Tautų aikštėje San Fransiske 1978 m. liepos 25 dieną. Muziejaus dizaino departamentui, įsigijusiam vėliavą, priklauso ir @ (eta), antrinio rūšiavimo simboliai.

Trys grūdai ir gausus derlius

Ateis diena, kai mūsų BVP bus ne mažesnis, mūsų PVM ne didesnis nei kitų Europos Sąjungos šalių, o mūsų švietimas ne prastesnis nei Suomijos, taigi ilgainiui... Tačiau yra sritis, kur laikas mums nepagelbės, o galbūt net ir pakenks. Laikas nėra naudingas mūsų kolektyvinei atminčiai, mūsų netolimos praeities suvokimui. Čia Lietuva turi įveikti 50 metų nutylėjimo bedugnę, per kurią sunku peršokti, nes pernelyg matomi yra įvykiai, kurių pasekmes tebejaučiame.
Kalbame vėlgi apie Holokaustą.
 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, turėjome viską prisiminti. Tačiau pokario kartos apie praeitį sužino iš antrų ar net iš trečių lūpų, nes liudytojų teturime vienetus. Griebiamės kronikų, archyvinių dokumentų. Vakarų Europos šalims jie buvo žinomi, mums – ne. Europai nereikėjo Holokausto švietimo, nes jis vyko visų akivaizdoje, o mums jo prireikė. Iš tikro, daroma daug. Seminarai, ekskursijos, pamokos... Jau vaikai piešia Holokaustą, jau kuria rašto darbus, užrašinėja senelių pasakojimus. Tačiau edukacinis darbas, kad ir koks būtų naudingas, neaprėpia problemos visumos. Vaikai atpasakoja, ką girdi, ką skaito, jie žino: tai buvo baisu, tragiška. Jie tampa motyvuoti. Tačiau ar toks pažinimas nėra vien informacija? Ar mes, skaitydami apie žiauriai numalšintą Spartako sukilimą, patiriame emocinį sukrėtimą? Ar tai mus auklėja, ar padaro geresnius? Kalbėdami apie nacių nusikaltimus ir užbaigdami savo kalbas egzorciniu šūkiu: „Kad tai niekada nepasikartotų“, ar esame tikri, kad mūsų žodžiai paveikė klausytojų jausmus ir mintis? Pripažinkime, kad didaktika ar publicistika auklėjimo darbe toli gražu ne visada pasiekia tikslą. Kur kas daugiau gali nuveikti menas. Pirmas dokumentinis filmas apie mirties stovyklas – Alaino Resnais „Naktis ir rūkas“ daugeliui atvėrė akis ir prisidėjo formuojant europiečių kolektyvinę atmintį. „Aš nieko nežudžiau, – rašė peržiūrėjęs filmą jaunuolis Wiardas Ravelingas. – Kad esu vokietis, tai jokia mano kaltė ar nuopelnas. Tikrai neturiu nieko bendra su nacių nusikaltimais, bet mano sąžinė nėra rami. Tas siaubas mane persekioja.“ Sukurtas 1955 m., Prancūzijoje įtrauktas į mokymo programas, „Naktis ir rūkas“ Lietuvoje parodytas 2005 m., kai galėjome atpažinti jo kadrus, tiražuojamus kituose filmuose. Talentingas meno kūrinys mus pasiekė pavėluotai.

Žvilgsnis į fotografiją

Šį penktadienį kino teatruose pasirodo Wimo Wenderso ir Juliano Ribeiro Salgado dokumentinis filmas „Žemės druska“ („The Salt of the Earth“, Brazilija, Italija, Prancūzija, 2014) , skirtas fotografui ir keliautojui Sebastião Salgado. Savo ilgas keliones pradėjęs nuo tolimų Pietų Amerikos kaimelių, Salgado greit suprato, kad būtina fotografuoti ten, kur vyksta žudynės, siaučia ligos ir badas. Tačiau „Žemės druska“ – ne tik fotografo portretas, bet ir filmas, kuriame susiduria trys žvilgsniai: Salgado, jo sūnaus Juliano Ribeiro ir Wimo Wenderso, o jis yra ne tik kino režisierius, bet ir pripažintas fotografas. „Žemės druska“ pelnė Kanų ir kitų festivalių apdovanojimus, buvo nominuota „Oskarui“.
 

Gyventi ir mirti Marselyje

Teisėjui Pierre’ui Micheliui ir gangsteriui Gaëtanui Zampai, kurių likimai tragiškai susikirto 8-ajame dešimtmetyje heroino kontrabandos sostine tapusiame Marselyje, skirtas ne vienas prancūzų filmas. Jie tapo ir Cédrico Jimenezo filmo „Prancūziškas tranzitas“ („La French“, Prancūzija, Belgija, 2014) veikėjais. Prancūzai istoriją apie ryžtingą teisėją žino gerai, Michelis tapo beveik mitine figūra, panašiai kaip ir kalėjime 1984 m. nusižudęs Zampa. Jimenezas tą mito atspalvį panaudojo savo filme – Jeano Dujardino teisėjas Mišelis ir Gilles’io Lellouche’o gangsteris Zampa iš pirmo žvilgsnio primena dvynius: abu stipraus charakterio, ryžtingi, einantys iki galo, azartiški. Jie panašūs net išoriškai. Abiejų žmonos (Céline Sallette ir Mélanie Doutey) – stiprios, protingos moterys. Tik idealistas teisėjas Mišelis yra gėrio pusėje, o reketininkas, narkotikų kontrabandininkas ir Marselio „krikštatėvis“ Zampa įsitikinęs, kad pasaulis yra toks, koks yra, todėl reikia naudotis bet kokia proga praturtėti. Beveik pusę filmo Jimenezas paraleliai rodo kiekvieno gyvenimą, kol įvyksta pirmasis abiejų susitikimas akis į akį. Regis, būtent tada abu veikėjai supranta, kad priešininkas ne toks paprastas, kaip manė. Tuo „Prancūziškas tranzitas“ primena kriminalines dramas, kuriomis anksčiau garsėjo prancūzų kinas ir kuriose vykdavo psichologinės Jeano Gabino, Jeano-Paulio Belmondo, Alaino Delono ar Lino Venturos policininkų ir nusikaltėlių dvikovos. Dujardino ir Lellouche’o personažų kova jų verta.

Kaulas vartotojui

Nemėgstu masinių vaikštynių, bet man visai patinka Kultūros naktis. Gal dėl to, kad šiuo metų laiku taip iki galo ir nesutemsta? O gal smagu matyti šitiek žmonių, išėjusių į gatves paragauti meno, kuris, sako, nereikalingas? Ne, ne visai tai. Greičiausiai mane traukia pasibastyti su draugais po savąjį miestą taip, lyg jis būtų svetimas, tapęs muge, kurioje galima ne ką nors nusipirkti, bet rasti rafinuotų patirčių, išmušančių kasdienybės kamščius.
 
Kultūros naktis bent atrodo demokratiška – čia visko tiek daug, visos institucijos atveria duris, net pačias solidžiausias, šalia ir šiaip veikiančių parodų vyksta renginiai – linksminantys, žadantys atverti praeities paslaptis. Užėjęs gali nepastebimai plaukti su minia, likti incognito, kitaip nei kitomis dienomis, kai tave persekioja tavo paties žingsnių aidas tuščiose salėse ir prižiūrėtojų akys. Be to, esi laisvas atrasti ką nors įdomaus ir užsibūti arba išeiti, vos tik pamatai, kad paroda, spektaklis, koncertas – ne tau.
 
Kultūros naktis leidžia mažame Vilniuje pasijusti lyg kokiame didmiestyje, kuriame neįmanoma visko apeiti. Bet, aišku, yra ir kita pusė: galimybė įsigilinti į ką nors sudėtingesnio susitraukia iki paskui tave einančio žiūrovo stumtelėjimo, iki nuobodulio akimirkos, nekantravimo pamatyti, kas toliau, būti kitur, tik ne čia. Todėl organizatoriai jau tikriausiai pastebėjo: Kultūros nakčiai labiausiai tinka žaismingi, ryškūs, stambūs ir efektingi dalykai, tokie kaip didžioji geltona galva prie „Titaniko“ Maironio gatvėje.

Brėžiant kelių linijas

Ko jau ko, bet, švelniai tariant, originalių valdininkų pas mus nestinga. Vilniaus meras netrukus galės pasikabinti Žaliojo tilto skulptūrų nugalėtojo bulvinį medalį, bet iki pačios originaliausios personos jam vis dar toli. Užtat į tokias gali pretenduoti Valstybinės kalbos komisijos „galva“, sugebanti televizijos laidoje visiškai ignoruoti jai užduodamus klausimus, daug kalbėti, bet neatsakyti nė į vieną. Praėjusią savaitę per LRT žiūrėdamas Edmundo Jakilaičio laidą, kurioje lietuvių kalbos komisijai vadovaujanti ponia dalyvavo kartu su Rimvydu Valatka ir Irena Šiauliene, pagalvojau, štai ką reiškia beribis įsitikinimas savo teisumu ir nesugebėjimas įsiklausyti į kitą nuomonę: prieš šią ponią net šmaikštusis ir taiklusis Valatka liko bejėgis. Jo klausimai nepasiekė auksaburnės oponentės, taigi liko reaguoti tik mimika.
 
Šią ponią puikiai įsivaizduoju brolių Coenų komedijos „Perskaityk ir sudegink“ (TV1, šįvakar, 26 d. 22.55) veikėjos – užsispyrusios Lindos (Frances McDormand), kurios gyvenimo tikslas – plastinė operacija, vietoje. Į jos rankas patenka diskelis su buvusio žvalgybininko memuarais. Juose daug slaptos informacijos, bet Lindai tai tik padės pasiekti tikslą ir pagaliau susitvarkyti asmeninį gyvenimą, net jei diskelis atves ją į Vladimiro Putino portretu papuoštą Rusijos ambasadą.
„Perskaityk ir sudegink“ – filmas apie tai, kaip žmonės pervertina slaptą informaciją, bet tai ir brolių Coenų pagarbos žodis kvailystei ir idiotams, kurių skirtingas atmainas filme suvaidino Bradas Pittas, Johnas Malkovichius, George’as Clooney’s, Tilda Swinton, trumpai tariant, vienos žvaigždės. Kaip ir kiekvienas filmas apie kvailius, ir šis nuteikia liūdnai, nes nepalieka jokių iliuzijų – nuo idiotų ne tik Lietuvoje niekur nepasislėpsi.

Pavojingas žaidimas

Andrew Mikšys – Jungtinėse Amerikos Valstijose gimęs lietuvių kilmės fotografas, 2013 m. savarankiškai išleidęs nuotraukų albumą „Disko“. Kartą netikėtai atsidūręs mažo Lietuvos miestelio diskotekoje Mikšys susidomėjo neįprastu reginiu ir beveik dešimt metų važinėjo po šalį ieškodamas panašių vietų bei jas fotografuodamas. Taigi ciklą sudaro šokių salėmis virtusios senų, nutriušusių „kultūrnamių“ erdvės ir ten besilinksminančio Lietuvos kaimo jaunimo portretai.

 
Iš pirmo žvilgsnio nuotraukose tarsi nieko kontroversiško ar įžeidžiamo nėra – užfiksuoti paprasti žmonės, galbūt keistoki, galbūt vilkintys prastokais ar neįprastais drabužiais, bet šiaip jau puikiai kiekvienam pažįstami. Tačiau fotografijoms pasirodžius užsienio žiniasklaidoje, Lietuvoje kilo pasipiktinimo banga – komentarai įvairiuose šaltiniuose tvirtino, kad ciklas žemina Lietuvos vardą bei lietuvių įvaizdį pasaulyje. Todėl įdomu semiotiškai panagrinėti pačias „Disko“ fotografijas ir pasiaiškinti, kas galėjo nukreipti jų interpretaciją tokia linkme.

Galimybių suskambėti vis belaukiant

Pilnutėlę operos ir baleto teatro salę sutraukęs paskutinis Vilniaus festivalio koncertas baigėsi ovacijomis stovint. Regis, publika liko sužavėta. Tiesą sakant, neįmanoma susilaikyti nuo katučių, kai scenoje keli šimtai atlikėjų siautulingai skanduoja Ludwigo van Beethoveno IX simfonijos „Odę džiaugsmui“. Pritariu ir džiaugiuosi tokia publikos reakcija. Vis dėlto, šis džiaugsmas sumišęs su kartėliu. Kaip gyvenome, taip ir tebegyvename be padoresnės koncertų salės, nors apie jos būtinybę kalbame ir aimanuojame jau kelis dešimtmečius. Na, pilnavertiškai neskamba muzika šioje salėje, nors pasiusk!
 
Koncerto dirigentas, būsimasis Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas Modestas Pitrėnas į mano klausimą apie operos teatro salės akustiką atsakė tiesiai: stovėdamas priešais orkestrą dirigentas negirdi atskambio iš salės, jausmas toks, tarsi grotum kambaryje, girdi atskiras orkestro grupes, bet ne bendrą skambėjimą. Klausytojui – dar kitos problemos. Per daugelį koncertų patyriau, kad teatro salėje girdimumas ir skambesio balansas tiesiogiai priklauso nuo sėdimos vietos. Šįsyk parterio vienuoliktoje eilėje patekau į visišką akustinę duobę, tad per pertrauką teko karštligiškai ieškoti kitos vietos. Gerai, kad ji atsirado balkone, ten skambesys pagerėjo. Nacionalinis simfoninis orkestras yra pripratęs prie filharmonijos salės ir žino, kaip joje groti, nors ji simfoniniam ir per maža. Atsidūrę plačioje teatro scenoje orkestro grupių muzikantai vieni kitų gerai negirdi, turbūt prie bendro skambėjimo jiems tenka derintis tik vaizduotėje. Dirigentas, ieškodamas išeičių, timpanus pasodino centre, o valtornas – arčiau kitų pučiamųjų.

„Sirenos“ skelbia rudens programą

 Šiemetinės „Sirenos“ pirmąjį savo garsinį signalą žiūrovams pristatė jau pavasarį, kai sostinėje kasdien minia žmonių vaikščiojo vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ sudėliotu „Remote Vilnius“ maršrutu. Interaktyvusis spektaklis žiūrovus kviečia „sužaisti“ Vilnių iki pat birželio 28 d., o šiandien pristatoma ir rudeninė festivalio programa, į kurią jau galima įsigyti pigesnius išankstinius bilietus. Festivalio organizatoriai ragina nedelsti, nes bilietų kiekis – labai ribotas.

 

„Sirenos“ kasmet supažindina Lietuvos žiūrovus su Europos ir pasaulio teatro grandais bei naujovėmis, o šiemet festivalio programoje – trys išskirtinio dėmesio Europos teatrų scenose susilaukę vardai: britė Katie Mitchell, italas Pippo Delbono ir belgas Josse De Pauwas. Užsienyje be jų yra neįsivaizduojamas joks šiandieninis Europos teatro kontekstas, tad „Sirenų“ organizatoriai ir toliau vykdo užduotį supažindinti Lietuvos žiūrovus su prestižinį vardą pelniusiais kūrėjais. 
 
Globaliniai skauduliai
 
Pirmasis festivalio „Sirenos“ užsienio programos svečias – tai vienos įdomiausių šio meto režisierių – britės Katie Mitchell spektaklis „Plaučiai“, kuris bus rodomas rugsėjo 28, 29 dienomis „Menų spaustuvėje“. Reþisierë Mitchell yra kviečiama statyti svarbiausiose pasaulio scenose Londone, Milane, Dubline, Kopenhagoje, Niujorke, Stokholme, įvairiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose, o šį spektaklį pristato legendinis šiuolaikinio ir eksperimentinio teatro kalbos paieškomis garsėjantis vokiečių „Schaubühne“ teatras, kuriam vadovauja vokieèiø teatro legenda Thomas Ostermeieris.
 
 

Įspūdžių medžioklė

 Kultūros naktis beveik kiekvienam joje besilankančiajam yra savotiška įspūdžių medžioklė. Iš daugybės siūlomų renginių bandoma išsirinkti įdomiausius, tuos, kurie labiausiai sujaudintų, pradžiugintų, pralinksmintų vieną iš „ilgiausių“ metų naktų. Yra ne viena medžioklės strategija: galima išsirinkti užsienio svečius, kurių čia vėliau greičiausiai nebepamatysime, pasikliauti atsitiktinumu ir užsukti visur pakeliui, mėginti aplankyti kuo daugiau ir kuo skirtingesnių renginių, nekišti iš namų nosies vengiant minios ar susiplanuoti labiausiai interesus atitinkančią programą. Mano interesas – teatras. Bet pasirinkti dėl to buvo ne ką lengviau.

Valstybinis jaunimo teatras ir Vilniaus teatras „Lėlė“ rodė repertuarinius spektaklius, „Menų spaustuvėje“ vyko įvairias teatro rūšis aprėpianti programa, ne vieną spektaklį buvo galima pamatyti „Kablyje“, OKT rodė monologus iš spektaklių įrašų, o jauni kūrėjai ar trupės naudojosi galimybe prisistatyti.
Dar buvo galima apsilankyti Rusų dramos teatre, paklausyti, kaip Olegas Kovrikovas maloniu balsu skaito Ivano Vyrypajevo pjesę „UFO“ ar praeiti pro Vilniaus paveikslų galerijos kiemą ir įsitikinti, kad naujasis cirkas vilniečiams iš tikrųjų įdomus. Nors rudenį, lankantis „Naujojo cirko savaitgalyje“, kartais tuo tikrai tenka suabejoti.
PUSLAPIS
IŠ
1003