Kanadiečių režisierius ir menininkas Dominicas Gagnonas kurdamas filmus-koliažus naudoja „Youtube“ vaizdus. Filmuose kalbama apie terorą, ekonomikos nuosmukį, smurtą, chaosą, tarptautines įvaikinimo sistemas, benamius, sadomazochistus, jaunų vaikinų tapatybės krizę ir populiariosios kultūros fetišizmą. Savo filmais režisierius leidžia prabilti, atrodytų, viešo balso neturinčioms žmonių grupėms. Naujausiame filme „Iš Šiaurės“ („Of the North“), kuris bus pristatytas dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje „Panorama“, jis rodo Arktyje gyvenančius inuitus. Jie visai neprimena romantiškai žvejojančių ir ledo iglu gyvenančių filmo „Nanukas iš Šiaurės“ personažų.
Kinas – komandinė meno rūšis, bet Jūs dirbate vienas. Kurdamas filmus ne filmuojate, o naudojate (at)rastą medžiagą (found footage).
Kai pradėjau domėtis kinu, supratau, kad jame yra viskas, ką mėgstu, – muzika, rašymas, fotografija. Taip pat supratau, kad savo idėjas galiu įgyvendinti būtent kine. Kurti kiną šiandien paprasta, praktiška, pigu, gali tai veikti nedarydamas žalos aplinkai ir visiškai vienas. Turiu daug draugų, bet dirbti mėgstu vienas. Man patinka, kai darbas tampa beveik ritualu, kai galiu save stumti iki tokios ribos, iki kurios niekas kitas eiti kartu nesutiktų. Galiu dienų dienas neišeiti iš savo studijos. Ten turi būti nuobodu, kad nuobodulys skatintų dirbti. Man smagu būti su draugais, tad kartu su kitais tikrai nieko nesukurčiau. Kuriu filmus vienas ir naudoju (at)rastą medžiagą, nes noriu išlaikyti atstumą tarp savęs ir filmo objekto. Negalėčiau eiti, skambinti į duris ir klausti žmonių, ar jie norėtų nusifilmuoti. Darbo metodas, kurį naudoju dabar, primena žiūrėjimą pro rakto skylutę, ir aš tuo mėgaujuosi.
![]() | ![]() |
Lietuvoje šiuo metu gyvenančio portugalų garso ir vaizdo menininko Francisco Janes’o paroda, kurios pavadinimas yra pasiskolinta eilutė iš Charles’o Bukowskio šiuolaikinio gyvenimo epo „Kai kas spekuliantams, vienuolėms, krautuvių kasininkams ir tau...“ (eilėraštis eksponuojamas kaip savotiškas Janes’o videofilmų metakontekstas), gerokai skiriasi nuo didžiosios dalies man pažįstamos vietinės audiovizualinės kūrybos. Čia nėra žaidimo intelektualiais kodais, nėra žiūrovo paklaidinimo fiktyvaus naratyvo labirintuose (nors kitokių labirintų apstu), nėra socialinės dokumentikos įprastine prasme. Tai poezija, kuri nebijo būti poezija, ir geismas, kuris nebijo būti geismu.
Geismas čia pasirodo bandymo įveikti keliagubą nuotolį pavidalu. Pirma šio nuotolio pakopa – tai atstumas tarp menininko kilmės ir Lietuvos kaip naujų, nestabilių, bet geidžiamų namų bei specifiškai lietuviškos (o kartu archetipiškai universalios) medžiagos, ypač Orvidų sodybos ir Gojaus kaime pagal savo susikurtus ritualus gyvenančių menininkų Jurgio ir Dormantės Penkinskių buities. Antra – tai sunkiai įveikiamas atstumas iki (kad ir mitologizuoto bei idealizuoto) gyvenimo nuošalėje / atskirtyje / užuovėjoje / asmeninėje utopijoje patirties, kurios menininkas savo biografijoje neturėjo, bet kurios akivaizdžiai geidžia. Šimtą kartų esame girdėję Sartre’o aforizmą „Pragaras – tai kiti“, bet, gerai pagalvojus, mūsų asmeninis rojus taip pat dažnai būna kiti (žmonės, kurių vietoje norėtume, bet negalime būti).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Kūrinio vargonams premjera – reta ir nuolat laukiama šventė Lietuvos vargonų meno pasaulyje. Spalio 10 d. Šv. Jonų bažnyčioje nuskambėjusi Teisučio Makačino Šventinė sonata-simfonija vargonams, kurios pirmasis atlikėjas yra daugeliui gerai žinomas vargonininkas Vidas Pinkevičius, yra skirta atlikti didžiaisiais Vilniaus universiteto Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vargonais ir specialiai sukurta paminėti šio didžiausio Lietuvoje instrumento 15 metų gyvavimą nuo atkūrimo. Per 2000 m. Baltijos šalyse vykusį Tarptautinės vargonų gamintojų asociacijos (International Society of Organbuilders – ISO) kongresą, kuriame dalyvavo apie 150 vargonų meistrų iš viso pasaulio, įvyko inauguracinis šių vargonų koncertas.
Šventinė sonata-simfonija – tai jau šeštoji T. Makačino sonata vargonams, gimusi po ilgesnės pertraukos. Pirmoji „hindemitiško“ pobūdžio neoklasicistinė sonata vargonams buvo sukurta 1968-aisiais, ji, beje, yra ir pirmasis šio žanro vargonų kūrinys lietuvių kūryboje, dar dvi yra programinės – tai daugelio atlikėjų vargonuota 4-oji „Malda už Lietuvą“ (1990) ir 5-oji „Choralinė“ (1992), skirta šviesiam kompozitoriaus mamos atminimui. T. Makačinas nuolat rodo dėmesį šiam instrumentui. Be sonatų, jo kūrybą vargonams solo sudaro dar trys sąsiuviniai – „Senasis“ (1986), „Lietuviškasis“ (1988) ir „Armėniškasis“ (1989). Mintis parašyti kūrinį Šv. Jonų bažnyčios vargonams kompozitoriui kilo neatsitiktinai, nes jam teko dalyvauti įvykiuose, kuriuose buvo sprendžiamas šių vargonų likimas ir jų atkūrimo klausimas.
![]() |
Ruduo Lietuvoje dėkingas visiems kino mėgėjams, nes vieną festivalį keičia kitas, ir visi jie verti dėmesio ir laiko. Įpusėjus spaliui – šį ketvirtadienį – prasideda tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kuris jau devintą kartą privers pagalvoti, koks gi kinas yra nepatogus. Šįmet, kaip ir kasmet, festivalis žiūrovus kvies analizuoti sudėtingas temas ir pamatyti įvairias dokumentinio kino raiškos formas.
Vienas programos akcentų – žiniasklaidos kasdien eskaluojama pabėgėlių tema. Trys filmai – „Vestuvės kelyje“ (rež. Antonio Augugliaro, Gabriele Del Grande, Khaled Soliman Al Nassiry), „Siriška meilės istorija“ (rež. Sean McAllister) ir „Jaučiantys degančią ugnį“ (rež. Morgan Knibbe) skirtingais rakursais atskleidžia šią temą. „Vestuvės kelyje“ primena kelio filmus – inicijavę suvaidintas vestuves, keli italai leidžiasi su pabėgėliais iš Sirijos ir Palestinos į povestuvinę kelionę, jų tikslas – išsvajotoji Švedija. „Siriška meilės istorija“ – iš labai arti paprasta vaizdo kamera penkerius metus filmuotas, stambiais planais stebintis šeimos narių emocijas ir giliausius jausmus rodo vienos šeimos dramą, perteikiančią visos šalies tragediją. „Jaučiantys degančią ugnį“ – tai subjektyvia kamera nufilmuota iš valties iškritusio vyro kelionė po menamą rojų, Europą.
![]() | ![]() |
Spalio 5 d. Paryžiuje mirė belgų režisierė, viena garsiausių feministinio kino kūrėjų Chantal Akerman. Ji gimė 1950 m. Briuselyje. Akerman karjera prasidėjo, kai jai buvo aštuoniolika, o Europoje griaudėjo studentų revoliucijos. Ji visus nustebino 16 mm juostoje už savo pinigus nufilmavusi trumpo metražo burleską „Saute ma ville“ (1968), kuriame pati lyg koks Charlie’s Chaplinas sėjo virtuvėje tikrą chaosą, neišvengiamai besibaigsiantį sprogimu.
Kūrybos pradžioje Akerman veikė amerikiečių Michaelo Snow, Andy Warholo, Stano Brakhage’o eksperimentai ir, žinoma, Jeano-Luco Godard’o maištingasis kinas, vėliau ją visą gyvenimą domino kino pasakojimo ribų plėtimas. Dažnai Akerman filmai buvo ties dokumentinio ir vaidybinio riba, ji eksperimentavo su žanrais ir kino išraiškos formų galimybėmis, sprogdino visas jai primetamas normas ne tik filmuose, bet ir gyvenime.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Spalio 13–20 d. Vilniuje jau 15-ą kartą vyks Lenkų kino festivalis. Šių metų programoje – apdovanojimų bei žiūrovų dėmesio sulaukę devyni nauji lenkų kūrėjų filmai, filmų vaikams programa ir garsaus vilniečio – lenkų literatūros klasiko ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio – filmų retrospektyva. Jos programoje – Konwickio filmai „Paskutinė vasaros diena“ („Ostatni dzień lata“,1958), „Salto“ (1965), „Isos slėnis“ („Dolina Issy“, 1982), „Lava“ („Lawa“, 1989). Taip pat bus parodyta Andrzejaus Wajdos sukurta rašytojo knygos ekranizacija „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“, 1986), kurioje Konwickis suvaidino save, grįžtantį į jaunystės vietas ir laiką. Festivalį atidarys „Paskutinė atostogų diena“. Atidarymo viešnia – rašytojo duktė Maria Konwicka.
Łukaszo Palkowskio „Dievai“ („Bogowie“, 2014) – vienas sėkmingiausių pastarųjų metų lenkų filmų. Pernai Gdynės „Auksiniais liūtais“ ir apdovanojimais už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą įvertintas filmas sulaukė ir milijonų žiūrovų Lenkijoje dėmesio.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Iš pradžių galima būtų prisiminti 2010 m. LTMKS atvirų studijų projektą Vilniaus „Fluxus ministerijoje“, 2011 m. parodą „Bendrabūtis“ kūrybinėse dirbtuvėse „Commune ART“ Žvėryne (koordinatorė Neringa Černiauskaitė), kai sąjungos nariai siūlė parodai kitų meninink(i)ų, nebūtinai LTMKS narių, kūrinius. Taip pat į temą būtų pernykštė „Let me in“ („Įleiskite mane“, koordinatorius Vsevolodas Kovalevskis) paroda „Maloniojoje 6“, kurioje naujai priimtiems nariams pasiūlyta prisistatyti patiems. Šiais metais vėl pasirinktas panašus formatas, pasiūlant įstojusiai į LTMKS dailės kritikei Birutei Pankūnaitei sukuruoti per paskutinius metus į sąjungą priimtų narių parodą. Čia „prisistato“ Lina Pilibavičiutė Bachmetjeva Fisheye, Patricija Gilytė, Elena Grudzinskaitė, Benigna Kasparavičiūtė, Birutė Pankūnaitė, Arūnas Spraunius, Svajonė ir Paulius Stanikai, Lina Zaveckytė, Jurgita Žvinklytė.
Parodos leitmotyvas – „įvietinimo“, „naujos pradžios / pabaigos“, taip pat „vietos, laisvės, bendruomenės“ koncepcijos. Tai veikiau kelrodžiai, kurių galima ir nepaisyti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Režisierius Derekas Cianfrance’as 2010 m. filmo „Mano liūdna meilės istorija“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) sumanymą sieja su vaikystės prisiminimais: „Kai buvau vaikas, labiausiai bijojau dviejų dalykų – atominio karo ir tėvų skyrybų.“ Tėvai išsiskyrė, kai jam buvo dvidešimt. Iš pradžių kilo įtūžis, paskui noras suprasti situaciją. Manau, iš to noro ir gimė filmas, pasakojantis apie medicinos studentę Sidnę (Michelle Williams) ir Niujorko firmoje dirbantį Diną (Ryan Gosling). Jie susitiko atsitiktinai, bet greit suvokė, kad myli vienas kitą ir susituokė sužinoję, kad Sidnė nėščia, nors vaiko tėvas – ne Dinas. Kartu jie patyrė ir didelę meilę, ir persisotinimą ja. Jausmai kartais transformuojasi, bet personažai nenori susitaikyti su šia mintimi ir vis bando susigrąžinti prarastą laimę.
Filme nuolat susipina praeitis ir dabartis. Dauguma scenų – sugrįžimai į praeitį, režisierius paradokumentiškai rodo veikėjų kasdienybę, bet kartu ir nori perprasti atminties mechanizmus: „Filmą sudaro kontrastų seka: vyras–moteris, meilė–neapykanta, šviesa–tamsa, kinas–vaizdajuostė (...). Norėjau, kad filmas funkcionuotų kaip atmintis.“
![]() | ![]() |
Audronė Girdzijauskaitė – viena iš tų teatro kritikių, kurios nevengė ir nevengia apeiti kebloko teatro komponento – scenografijos. Kebloko todėl, kad dailėtyrininko žvilgsnis į scenografiją paprastai redukuoja dramaturginius, režisūrinius jos aspektus, o teatrologų akys tik juos ir temato, neretai sumenkindamos plastinius, stilistinius scenografijos bruožus. Tačiau kai kalbama apie lėlių teatrą, dailininko kūryba negali būti aptariama tik vienu kuriuo nors požiūriu, nes jame vizualumas yra kaip niekur kitur susijęs su režisūra. Todėl netenka stebėtis, kad neseniai dienos šviesą išvydusi A. Girdzijauskaitės knyga „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ („Kultūros barai“, 2015) – keliasluoksnė. Joje Vitalijaus Mazūro kūryba išsamiai aptariama iš abiejų perspektyvų, o gausiai iliustracijomis papildytas tekstas įtaigiai bei gyvai atkuria metaforinio V. Mazūro teatro spektaklių atmosferą. Knyga leidžia paprieštarauti įsitikinimui, jog spektaklių neįmanoma atpasakoti žodžiais. Suprantama, kad jokia knyga iš tikrųjų nepretenduoja teatro istorijoje užimti jau neberodomo spektaklio vietos, tačiau akivaizdu ir tai, kad verbaline forma įamžinamas spektaklių likimas yra susijęs ne tik su kūrėjo, apie kurį rašoma, talentu, bet ir su rašančiojo meistryste.
![]() |
Kultūros renginių gausa rudenį verčia jaustis, švelniai tariant, nejaukiai. Jie lipa vienas ant kito, stumdosi pasikinkę įtaigias viešųjų ryšių kampanijas ir – netiesiogiai, bet visgi – konkuruoja dėl tikslinio žiūrovo. Kuris, o tai jau organizatorių galvos skausmas, dažniausiai yra vienas – vidurinės klasės vilnietis. Pakankamai uždirbantis, smalsus ir, žinoma, besidomintis kinu, teatru, opera, daile.
Ir štai šitame kultūriniame hipodrome tau tėra trys galimybės. Pirma, bandyti spėti visur, kas, greitai supranti, fiziškai neįmanoma. Antra, pasirinkti vieną renginį (festivalį, koncertų ciklą) ir, nesidairant į kitus, savaitę jame lankytis. Trečia, spjauti į kultūrą, užsidaryti namuose ir visą vakarą žiūrėti į baltas lubas, kurios po ilgos darbo dienos, praleistos priešais kompiuterio ekraną, nėra toks jau prastas pasirinkimas: ramina ir akis, ir sąmonę.
Yra ir ketvirtoji galimybė, mažiausiai priklausanti nuo tavęs. Rudeninis peršalimas. Tuomet tūnoti tarp keturių sienų esi priverstas. Ir tau mažiausiai rūpi, koks ten festivalis ką tik baigėsi, koks įpusėjo, o koks dar tik artėja. Tu sergi – kultūra palauks.
![]() | ![]() |