7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

(Ne)įvardijamieji

LTMKS naujų narių prisistatymas projektų erdvėje „Malonioji 6“

Kęstutis Šapoka
Nr. 35 (1141), 2015-10-09
Dailė
Lina Zaveckytė, „Let me in“ („Įleiskite mane“). 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Lina Zaveckytė, „Let me in“ („Įleiskite mane“). 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.

Iš pradžių galima būtų prisiminti 2010 m. LTMKS atvirų studijų projektą Vilniaus „Fluxus ministerijoje“, 2011 m. parodą „Bendrabūtis“ kūrybinėse dirbtuvėse „Commune ART“ Žvėryne (koordinatorė Neringa Černiauskaitė), kai sąjungos nariai siūlė parodai kitų meninink(i)ų, nebūtinai LTMKS narių, kūrinius. Taip pat į temą būtų pernykštė „Let me in“ („Įleiskite mane“, koordinatorius Vsevolodas Kovalevskis) paroda „Maloniojoje 6“, kurioje naujai priimtiems nariams pasiūlyta prisistatyti patiems. Šiais metais vėl pasirinktas panašus formatas, pasiūlant įstojusiai į LTMKS dailės kritikei Birutei Pankūnaitei sukuruoti per paskutinius metus į sąjungą priimtų narių parodą. Čia „prisistato“ Lina Pilibavičiutė Bachmetjeva Fisheye, Patricija Gilytė, Elena Grudzinskaitė, Benigna Kasparavičiūtė, Birutė Pankūnaitė, Arūnas Spraunius, Svajonė ir Paulius Stanikai, Lina Zaveckytė, Jurgita Žvinklytė.

 

Parodos leitmotyvas – „įvietinimo“, „naujos pradžios / pabaigos“, taip pat „vietos, laisvės, bendruomenės“ koncepcijos. Tai veikiau kelrodžiai, kurių galima ir nepaisyti.

 

Lina Pilibavičiutė Bachmetjeva Fisheye, remdamasi kai kuriomis YBA (Young British Artists) ir Rineke Dijkstros kūrybos tradicijomis, eksponuoja begarsius jaunuolių videoportretus, pavadintus „Sėdi“. Jaunuoliai paprašyti išsėdėti prieš objektyvą vieną minutę, tačiau akivaizdu, jog kažkas, esantis už kadro, juos trikdo, juokina. Šiuo kūriniu Fisheye kalba tiek apie (at)vaizdo (ne)statiškumą, tiek apie prasmės konstravimą ir manipuliavimą medijose. Fotografinis portretas virsta nesuskaičiuojama daugybe momentinių kintančių videoportretų. Kita vertus, anot menininkės, jeigu pakeistume tų portretų pavadinimus į „Žudiko žvilgsnis“ ar „Žagintojas“, prasmė kardinaliai pasikeistų.

 

Patricijos Gilytės videoperformansas „Taube“ (vaizdas − Robert Fabric, garsas − Andreas Usenbenz) susijęs su specifine psichogeografine, t.y. įvietinimo–išvietinimo praktika, kuriai pradžią davė prisiminimas iš paauglystės laikų apie kraupų nutikimą Kaune, kai berniukas išvedė pavedžioti šunį. Šuo grįžo vienas, o berniuko kūnas vėliau buvo rastas Nemune. Vaiko rankų pirštai buvo nubrozdinti iki kraujo, matyt, berniukas kepurnėjosi vandenyje ir nesėkmingai bandė kabintis į betonines Nemuno krantines. Būdama Vokietijoje, Eslingeno mieste, Gilytė nusprendė šio atsiminimo motyvus transformuoti į performansą upėje, išsišakojančioje į daugybę kanalų.

 

Menininkė paėmė guminę valtį, sukūrė improvizuotą (ne)naro hibridinę aprangą iš įvairių laisvalaikio sporto prekių ir second hand asortimento, simbolizuojančią „performatyvią gyvūno figūrą“, šiuo atveju − balandį. Ir tokiu būdu guminėje valtyje praleido miestelio upėje dvi dienas (mintyse taip pat iškyla Mildos Laužikaitės „Pasveikinimas Vilniui“, plaukiant gumine valtimi Nerimi), nešama srovės, pro betonines krantines, tarsi skristi nepajėgiantis balandis. Beje, galerijoje, į kanalo ir miestelio panoramą videoprojekcijoje vis bandė įskristi didžiulė vangi musė.

 

Elenos Grudzinskaitės grafikos atspaude „Slash and Burn“ („Kirsk ir degink“), kuris yra didesnio ciklo dalis, vaizduojamas Madagaskaro salos teritorijos fragmentas su įklijuotu monochrominės miško fotografijos negatyvu. Slash and Burn – lydiminės žemdirbystės metodas, ligi šiol naudojamas Pietų Afrikoje, kai iškertami miško plotai, medžių liekanos išdeginamos, o žemė keletą metų kultivuojama. Galop erozija suardo žemę ir teritorija virsta dykuma. Grudzinskaitė kalba apie tokią „įvietinimo“ koncepciją, kai tam tikra teritorija, vieta pavirsta dykuma ne tik tiesiogine žodžio prasme, bet ir tampa „neperskaitoma“, pakibusia tarp gamtos ir socialinio lygmens, tarsi iškritusi iš abiejų „naratyvų“.

 

Benigna Kasparavičiūtė susitelkė į „Maloniosios 6“ istoriją – sukūrė šio namo (dalies) buvusio šeimininko Juozo Markulio-Erelio[1] (1913–1987) portretą „nekroromantiniu“ stiliumi ir įdėjo į seną apsilaupiusį rėmą. O už rėmo liaudišku papročiu užkišta nuotraukėlė, kurioje užfiksuotas Markulis, su kolegomis patologais-anatomais ekshumuojantis suirusį lavoną. Beje, nuotrauka originali, rasta tarp Markulio daiktų Maloniojoje g. 6.

 

Markulis pavaizduotas mėnulio pilnaties ir Sosnovskio barščių fone. Pilnatis – aliuzija į vampyrus ir vilkolakius, ir į tai, jog lietuvių kolektyvinėje (pa)sąmonėje Markulis asocijuojasi su šėtonu. Na o Sosnovskio barščiai, kaip žinia, atgabenti į Lietuvą stalinmečiu, priskiriami invazinei parazitinei augalų rūšiai, kuri dėl itin stiprių alergenų pavojinga ir žmonių gyvybei.

 

Arūnas Spraunius pasirinko miksą. Ant videoįrašo, kuriame jis kažkokiame renginyje skaito savo eilėraštį „Higieninė pasija“, užklojo Suzanne Vega dainos „Tom’s Dinner“ („Tomo vakarienė“) garso takelį. Tokiu būdu sukuriama dviguba parodija. Spraunius tiesiogiai ar netiesiogiai tyčiojasi iš iki šiol instituciniu lygiu (per Rašytojų sąjungą) tebegyvuojančio galingo, nors morališkai ir estetiškai išsisėmusio, „neoromantizmo“ (o gal „nekroromantizmo“?) mūsų literatūroje. Kartu ironizuojamas klasikinis performansas, galop išryškinamas videobanalumas. Šis leitmotyvas iš dalies susisieja su klausimais, kuriuos kelia Fisheye, tik Spraunius pasitelkia (juodą) humorą.

 

Svajonė ir Paulius Stanikai parodoje eksponuoja videokūrinį „Nanto uolos“. Tai platesnio projekto, kuris bus instaliuojamas Paryžiuje, dalis. Projektas skirtas Xavier Pierre’ui Marie Dupont’ui de Ligonnès, jei neklystu, šiandien labiausiai ieškomam nusikaltėliui Prancūzijoje – senos prancūzų aristokratų šeimos atstovui, kuris 2011 m. Nante esančiuose namuose išžudė visą savo šeimą ir dingo. O visai neseniai vieno laikraščio redakcija gavo žinutę neva nuo Xavier, kad jis vis dar „gyvas ir sveikas“.

 

Stanikų videodarbas – kažkokių uolų fone vykstanti pseudodrama, kurios veikėjai – du porcelianiniai zuikučiai, žaislinis šuniukas, vazoninė gėlė ir originalūs skulptoriaus Petro Vaivados moliniai (neseniai demontuotų) Žaliojo tilto skulptūrų „eskizai“, jei neklystu, tai „valstietė ir darbininkas“. Visi šie „veikėjai“ Kareno Chačaturiano kažkurio kūrinio garso takelio fone tarsi bendrauja, tarsi šoka, tarsi „niaujasi“, pykstasi, nors iš tiesų nevyksta nieko. Stanikai tyčia palieka „broką“ – kamera juda, dreba, matosi uolų reprodukcija kompiuterio ekrane su įrankių juosta, į kadrą pakliūva rankos, laikančios personažus. Pabaigoje atsiranda anatominės reprodukcijos iš sovietmečiu plačiai naudotos Gottfriedo Bammeso anatomijos dailininkams knygos. Videofilme atvirai simuliuojama prasmė, klastojamas naratyvas. Akivaizdžiai nieko nevyksta ir tai neslepiama, tačiau į tai, ką matome ekrane, emociškai reaguojame kaip į tikrą „veiksmą“, „dramą“.

 

Lina Zaveckytė, panašiai kaip ir Kasparavičiūtė, koncentruojasi į konkretų kontekstą, tačiau ne į „Maloniąją 6“, o į LTMKS institucinį lygmenį. LTMKS sugalvojo iš stojančiųjų į sąjungą reikalauti motyvacinių laiškų, kad būtų lengviau atskirti „idėjinius“ stojančiuosius nuo „formalių“, „nuoširdžius“ nuo „apsimetėlių“. Tačiau motyvacijų rašymas vis tiek žaibiškai biurokratizavosi, nes stojantieji greitai įvaldė „teisingą“ motyvacinio laiško formatą ir atskirti „nuoširdumą“ nuo „formalumo“ vis tiek sunku.

 

Zaveckytė išrinko dvylika ištraukų iš motyvacinių laiškų ir paprašė skaitovų juos įgarsinti. Atėjus į „Maloniąją 6“, galima paspausti (iki tol neveikusį) durų skambutį ir iš nedidelio balto kubo galerijos viduje išgirstame motyvacijos ištrauką – vyriškas arba moteriškas balsas byloja apie „plačiau įgyvendinamus kūrybinius projektus“, „galimybę įgyvendinti naujas idėjas“, „įstojimą į bendraminčių klubą“ ir pan. Ko gero, šis kūrinys ypač būtų tikęs pernykštei LTMKS parodai „Let me in“, tačiau ir šiųmetinėje parodoje neblogai „įsivietina“.

 

Jurgitai Žvinklytei, panašu, kūryboje rūpi kūno padėtys ir patirtys erdvėje, dažnai balansuojant tarp urbanistinio dreifavimo (pvz., „klajojant“ Reikjavike) ir šokio (čia nejučia mintyse iškyla Jūratės Stauskaitės grafikos „koncepcija“).

 

Viename videoperformanse Žvinklytė abstraktų piešimą pavertė kūno judesiais, atkartodama izoliacija klijuojamų linijų, t.y. „piešinio“, kryptis, „judesius“. Šioje parodoje eksponuojamas atsitiktinės situacijos videodarbas. Žvinklytė kažko laukdama šalia namų – turėjo kažkur važiuoti, kažkas turėjo ją pasiimti – iš nuobodulio pradėjo improvizuoti, tarsi šoktų. Tai pamatęs jos tėvas čiupo kamerą ir bandė tai užfiksuoti, tačiau spėjo nufilmuoti tik paskutines „šokio“ akimirkas. Šiame videodarbe tarsi užfiksuotas savaiminis, atsitiktinis vietos ir ypač situacijos, „naratyvo“ susiformavimas, tačiau „vieta“ ir „socioestetinė situacija“ susiformuoja tik videoįraše ir tik jį kontekstualizavus, žiūrint iš šalies ir suvokiant per „estetinę prizmę“.

 

Taigi ši paroda – vienu metu ir „formali“, ir tą formalumą, t.y. institucinį lygmenį, įtraukianti į kritinę erdvę. Institucijos lygmuo išlieka, tačiau išvengiama manipuliacijų prestižu, dirbtinės savielitizacijos, negyvo „ataskaitinio“ ar „festivalio“ formato.

 

Kitaip sakant, daugėjant narių skaičiui, „tarpdiscipliniškumo“ sąvokai tampant vis labiau miglotai, neišvengiamai augant sąjungos „svoriui“, vis dar bandoma rasti būdų savo projektinėje veikloje išsaugoti bent kruopelytę to „idealizmo“, „neformato“, kuris buvo būdingas sąjungos gyvavimo pradžioje XX a. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, nors situacija ir pasikeitusi. Taip pat stengiamasi nustatyti kūrybišką santykį tarp „kolektyviškumo“ ir „individualumo“, nes kūriniai projekte tarsi nepriklausomi, išsklidę tarp disciplinų, tačiau paradoksaliai susipynę.

 

Paroda veikia iki spalio 14 d.

Projektų erdvė „Malonioji 6“ (Vilnius)

Dirba trečiadieniais ir šeštadieniais 17‒19 val. arba iš anksto susitarus tel. +370 622 30422

 

[1]    Juozas Markulis-Erelis pokariu buvo ne tik VU anatomijos katedros vedėjas, gydytojas, patologas-anatomas, tačiau ir vienas žymiausių KGB provokatorių bei agentų, jo pastangomis buvo suimta daugiau kaip šimtas žmonių, 18 iš jų nukankinti ir sušaudyti. Markulį-Erelį galima būtų oficialiai priskirti prie psichopatų-serijinių žudikų, kuris, beje, rado būdą, kaip savo liguistą veiklą legalizuoti, paversti „profesija“.

Lina Zaveckytė, „Let me in“ („Įleiskite mane“). 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Lina Zaveckytė, „Let me in“ („Įleiskite mane“). 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas: kairėje – Linos Pilibavičiutės Bachmetjevos Fisheye, videofilmas „Sėdi“ (2014 m.), dešinėje –Arūno Sprauniaus Vincento van Gogho eskizo „Happy Elk“ („Laimingas elnias“) fikcija ir eilėraščio „Higieninė pasija“ bei Suzanne Vega dainos „Tom’s Dinner“ („Tomo vakarienė“) videokoliažas ( 2015 m.). L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas: kairėje – Linos Pilibavičiutės Bachmetjevos Fisheye, videofilmas „Sėdi“ (2014 m.), dešinėje –Arūno Sprauniaus Vincento van Gogho eskizo „Happy Elk“ („Laimingas elnias“) fikcija ir eilėraščio „Higieninė pasija“ bei Suzanne Vega dainos „Tom’s Dinner“ („Tomo vakarienė“) videokoliažas ( 2015 m.). L. Skeisgielos nuotr.
Patricija Gilytė, videoperformansas „Taube“ (liet. balandis, kurčiasis). 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Patricija Gilytė, videoperformansas „Taube“ (liet. balandis, kurčiasis). 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Elena Grudzinskaitė, „Slash and Burn“ („Kirsk ir degink“). 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Elena Grudzinskaitė, „Slash and Burn“ („Kirsk ir degink“). 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, namo Malonioji g. 6 šeimininko Juozo Markulio-Erelio portretas. 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, namo Malonioji g. 6 šeimininko Juozo Markulio-Erelio portretas. 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Arūnas Spraunius, Vincento van Gogho eskizo „Happy Elk“ („Laimingas elnias“) fikcija. 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Arūnas Spraunius, Vincento van Gogho eskizo „Happy Elk“ („Laimingas elnias“) fikcija. 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „Nanto uolos“. 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „Nanto uolos“. 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Jurgita Žvinklytė, „Autoportretas“. 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.
Jurgita Žvinklytė, „Autoportretas“. 2015 m. L. Skeisgielos nuotr.