7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Po oda

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Gediminas Kukta
Nr. 35 (1141), 2015-10-09
Kinas
„Anapus baimės“
„Anapus baimės“

Kultūros renginių gausa rudenį verčia jaustis, švelniai tariant, nejaukiai. Jie lipa vienas ant kito, stumdosi pasikinkę įtaigias viešųjų ryšių kampanijas ir – netiesiogiai, bet visgi – konkuruoja dėl tikslinio žiūrovo. Kuris, o tai jau organizatorių galvos skausmas, dažniausiai yra vienas – vidurinės klasės vilnietis. Pakankamai uždirbantis, smalsus ir, žinoma, besidomintis kinu, teatru, opera, daile.

 

Ir štai šitame kultūriniame hipodrome tau tėra trys galimybės. Pirma, bandyti spėti visur, kas, greitai supranti, fiziškai neįmanoma. Antra, pasirinkti vieną renginį (festivalį, koncertų ciklą) ir, nesidairant į kitus, savaitę jame lankytis. Trečia, spjauti į kultūrą, užsidaryti namuose ir visą vakarą žiūrėti į baltas lubas, kurios po ilgos darbo dienos, praleistos priešais kompiuterio ekraną, nėra toks jau prastas pasirinkimas: ramina ir akis, ir sąmonę.

 

Yra ir ketvirtoji galimybė, mažiausiai priklausanti nuo tavęs. Rudeninis peršalimas. Tuomet tūnoti tarp keturių sienų esi priverstas. Ir tau mažiausiai rūpi, koks ten festivalis ką tik baigėsi, koks įpusėjo, o koks dar tik artėja. Tu sergi – kultūra palauks.

 

Būtent taip nutiko su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu (VDFF), kurio kiekvienais metais itin laukiu. Suplanuoti vakarai kino teatre nuplaukė arbatomis su citrina ir medumi. Pamatyti kelis filmus pavyko tik festivaliui baigiantis. Tačiau, staigmena, jų visai pakako, kad nuraminčiau dokumentikos pasiilgusias akis. Tiksliau sakant, pakako vieno filmo.

 

Kol vieni filmai žiūrovus glosto gražiais vaizdais („Egzotika, erotika ir t.t.“, „Avinėlio vartai“) ar net tamsiausiai istorijai susimuliuoja laimingą pabaigą („Vilkų gauja“), atsiranda dokumentika, kuri daro tai, ką šiandieninis kinas daro vis rečiau. Lenda po tavo oda. Tai pavyko latvių režisieriui Herzui Frankui paskutiniame filme „Anapus baimės“. Prieš dvejus metus miręs kūrėjas filmo baigti nespėjo, už jį tai padarė Maria Kravčenko, tapusi šios sudėtingos istorijos bendraautore.

 

Franką vėl domina nusikaltimas ir bausmė. Šias temas jis gvildeno sukrečiančiuose dokumentiniuose filmuose „Gyveno kartą septyni Simeonai“ (1989) apie paprastą muzikantų šeimą, kuri kėsinosi pagrobti lėktuvą ir taip pabėgti iš Sovietų Sąjungos, bei „Aukščiausiasis teismas“ (1988), pasakojančiame apie mirties bausme nuteistą Valerijų Dolgovą, jo teismo procesą, įkalinimą ir išpažintį. Tai anaiptol nebuvo lengvi pasakojimai. Frankas gilinosi į žmogaus poelgių priežastis, jo vidų, norėjo suprasti, kas turi atsitikti, kad ryžtumeis žmogžudystei ar imtum gaminti sprogmenis ir grasinti jais susprogdinti keleivinį lėktuvą. Jam buvo įdomi žmogaus psichologija, tamsioji žmogaus pusė bei tai, kas ją pažadina. Autorius stengėsi išlikti nešališkas, suprasti ne tik filmuojamuosius, bet ir save patį. Franko dokumentika dažnai tapdavo ir pašnekesiu su savimi: kodėl man prireikė šių sunkių temų, koks mano vaidmuo filmuojamųjų gyvenimuose, kodėl tai darau, kokia mano pozicija. Tai svarbūs klausimai bet kokiam dokumentininkui. Deja, ne kiekvienas juos šiandien sau užduoda: svarbiau filmuoti, kartais bet ką. Bet prisiminkime šių metų festivalio šūkį: būna dokumentika, o būna kinas.

 

„Anapus baimės“ pasakoja Yigalo Amiro ir Larisos Tremblovos meilės istoriją. 1995 m. Amiras nužudė Izraelio premjerą Yitzhaką Rabiną, kuris tuo metu jau buvo gavęs Nobelio taikos premiją už Oslo susitarimą ir tapęs vienintele viltimi, kad žydai ir palestiniečiai sugyvens taikiai. Premjero mirtis buvo didelis smūgis šaliai. Žudiką Amirą pasmerkė tauta, paskelbė jį blogiu, vertu tik vieno – mirties. Amiras buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Po teismo praėjus kuriam laikui, bausmę atliekantį kalinį pradėjo lankyti Izraelyje su vaikais gyvenanti rusų mokslininkė Larisa. Šie du žmonės pamilo vienas kitą, o jų santykių istorija greitai sulaukė neįtikėtino visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Vieni smerkė porą ir linkėjo jai viso, kas blogiausia. Kiti gynė dviejų žmonių teisę į asmeninį gyvenimą ir intymumą. Nors taip manančių, kaip rodo Frankas, buvo mažuma.

 

Frankas nekūrė politinės dokumentikos, nors istorija glaudžiai susijusi su politiniu ir socialiniu kontekstu. Jį domino riba, kai asmeninis gyvenimas susiduria su visuomenėje egzistuojančiomis normomis, valdžia, teisingumu. Jam įdomu nepalankiose aplinkybėse užspeistas žmogus. Larisa sulaukia priešiškos reakcijos, nors vidus sako, kad ji elgiasi teisingai. Net tada, kai nutaria su Yigalu susilaukti vaikelio. Moteris nori būti laiminga, net jei ši laimė – žudikas už grotų. Ekrane ir rodoma jos kova už šią sunkiai suvokiamą meilę, kuri, atrodytų, neturi jokios ateities.

 

Moralinių klausimų dauginama su kiekvienu kadru. Atrodytų, tuoj neišlaikys nei herojai, nei filmo autoriai, nei žiūrovai. Vieni labiausiai į atmintį įsirėžusių ir po oda lendančių kadrų – mažamečio sūnaus pokalbiai telefonu su tėvu. Berniukas nori suprasti, kodėl tėtis kalėjime, jei yra geras žmogus, kodėl jis pasidavė policininkams, kodėl jo nepaleidžia. Tėvas jam kiekvieną vakarą pasakoja istoriją iš Biblijos ir taip bando paaiškinti, kad gyvenimas – sudėtingas ir ne visada būna taip, kaip nori.

 

Sunku negalvoti, kaip seksis Yigalio ir Larisos sūnui ateityje. Kalbinami Izraelio piliečiai dega kerštu ir atvirai pripažįsta, kad berniuko laukia pragaras – juk jis premjero žudiko atžala, vadinasi, blogio tąsa. Kol žmonės taip kalba, ekrane rodomas berniuko veidas. Jis žaidžia ant galinės automobilio sėdynės ir nenutuokia, kad už nekaltos ir tyros vaikystės pasaulio laukia „gauja alkanų vilkų“.

 

Nors kartais „Anapus baimės“ dramatiškumas atrodo perdėtas, gausu neinformatyvių kadrų, o montažas padrikas, retai pamatysi, kad režisierius su tokia jėga nertų į temą, būtų joje ir ją meistriškai valdytų. Tiesa, finale Herzas Frankas prieš kamerą prisipažįsta, kad gal be reikalo ėmėsi šios istorijos, ji per jautri kalbėti ir filmuoti, per sudėtinga ir sunki. Vien apie tai svarstyti ir sau tai pripažinti jau yra talentas.

„Anapus baimės“
„Anapus baimės“
„Anapus baimės“
„Anapus baimės“