Tarp dailės ir teatro

Audronė Girdzijauskaitė – viena iš tų teatro kritikių, kurios nevengė ir nevengia apeiti kebloko teatro komponento – scenografijos. Kebloko todėl, kad dailėtyrininko žvilgsnis į scenografiją paprastai redukuoja dramaturginius, režisūrinius jos aspektus, o teatrologų akys tik juos ir temato, neretai sumenkindamos plastinius, stilistinius scenografijos bruožus. Tačiau kai kalbama apie lėlių teatrą, dailininko kūryba negali būti aptariama tik vienu kuriuo nors požiūriu, nes jame vizualumas yra kaip niekur kitur susijęs su režisūra. Todėl netenka stebėtis, kad neseniai dienos šviesą išvydusi A. Girdzijauskaitės knyga „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ („Kultūros barai“, 2015) – keliasluoksnė. Joje Vitalijaus Mazūro kūryba išsamiai aptariama iš abiejų perspektyvų, o gausiai iliustracijomis papildytas tekstas įtaigiai bei gyvai atkuria metaforinio V. Mazūro teatro spektaklių atmosferą. Knyga leidžia paprieštarauti įsitikinimui, jog spektaklių neįmanoma atpasakoti žodžiais. Suprantama, kad jokia knyga iš tikrųjų nepretenduoja teatro istorijoje užimti jau neberodomo spektaklio vietos, tačiau akivaizdu ir tai, kad verbaline forma įamžinamas spektaklių likimas yra susijęs ne tik su kūrėjo, apie kurį rašoma, talentu, bet ir su rašančiojo meistryste.

Siekdama atskleisti „ryškiausios XX a. antros pusės lėlių teatro figūros Lietuvoje – dailininko scenografo, ilgainiui tapusio režisieriumi, Vitalijaus Mazūro“ kūrybos svorį ir menininko nueitą kelią, A. Girdzijauskaitė pasitelkė sumanią kompoziciją, rekonstruodama išraiškingą aptariamų spektaklių kontekstinę faktūrą. Ji parinko aptariamą kūrinį kaip reta tiksliai apibūdinančias kritikų įžvalgas, paties V. Mazūro ir jo bendražygių mintis, ryškiausius muzikos, režisūros, dailės – tapybos, skulptūros – laimėjimus bei virsmus, kurie subtiliai atgamina ir lietuviško, ir pasaulio meninio gyvenimo foną, istorinį momentą, kuriame gimė V. Mazūro kūriniai. Taip menininko siekiai, scenografija, lėlės, režisūra tekste išsyk pateikiami kaip neabejotina kultūros vertybė, kurią autorė leidžia suvokti pačiam skaitytojui, jos atskirai nė neįrodinėdama ir susitelkama į išsamų spektaklių eigos, vaizdų kaitos, meninės idėjos perteikimą. Kita vertus, prisiminimų fragmentai ne tik atkuria menininko kūrybinės aplinkos vaizdą, bet ir leidžia išvengti sterilios menininko paveikslo idealizacijos. Kolegų ir teoretikų samprotavimai parodo, kokių įvairių vertinimų susilaukė V. Mazūro kūriniai ar jo požiūris į darbą: „jis viską mėgsta daryti pats, nes mažai kam galėtų patikėti savo viziją. O čia atsiveria Mazūro teatro silpnybė: jis matė, kaip turėtų atrodyti spektaklis, tačiau metodiškai dirbti su aktoriais neįstengė“ arba „postmodernas susidorojo su pasaulio kultūra, įspraudęs ją į Prokrusto lovą, kur visos audros ir visos aistros apmalšo“. A. Girdzijauskaitės tekstas, pasižymintis sodriu autentiškumu, iškelia Vitalijų Mazūrą kaip realų, gyvą asmenį, kūrėją, pažinusį ne tik pripažinimo palaimą, bet ir netikėtumų iššūkius.

Tačiau šis kontekstas, turintis savą chronologinę tėkmę, nediktuoja knygos struktūros. Ją lemia menininko kūrybos sritys: lėlių teatras, televizijos teatras ir „scenografo duona dramos teatre“. Kitaip tariant, knyga iš tikrųjų yra gili Vitalijaus Mazūro kūrybos studija, kurioje atskleidžiamas visos menininko kūrybos mastas ir unikalumas. Čia pateikiama ir mažiau teatro mėgėjams žinoma V. Mazūro kūrybos dalis – tapyba. Nors A. Girdzijauskaitės patirtis leidžia jai analizuoti plastinius menus, apie tapybą knygoje prabyla dailėtyrininkas Helmutas Šabasevičius ir pats dailininkas: jis pateikia minčių apie savo kūrinius, apie piešinį, temų pasirinkimą, taip papildydamas savo portretą autobiografiniais štrichais. Nes tapyba, anot dailininko, „yra tai, kas kyla iš tavęs paties“. Tai knygos autorės takto apraiška, kurią atskleidžia ir pagarbus A. Girdzijauskaitės santykis su V. Mazūro asmeniniais gyvenimo faktais. Apie juos knygos prieduose taip pat kalba pats menininkas – kaip jis augo, brendo, mokėsi, kokie atsiminimai įsispaudė jam į atmintį – visa tai pateikta atskirame skyriuje „Vitalijus Mazūras: mano gyvenimo pasaka“. Ši V. Mazūro „pasaka“ anaiptol nėra CV – nuovokesniam skaitytojui ji leidžia savotiškai pasitikrinti A. Girdzijauskaitės požiūrio į V. Mazūro kūrybą pagrįstumą.

Knygą užbaigia santraukos rusų bei anglų kalbomis, kruopščiai surinktos reikšmingiausios gyvenimo datos, teatrografija bei bibliografinis sąrašas. Vitalijaus Mazūro kūryba ir asmenybė pagaliau sulaukė labai plačios sklaidos galimybės. Mat A. Girdzijauskaitės naratyvas yra ne tik reprezentatyvus, bet ir kaip reta įdomus. Todėl visai tikėtina, kad knygą skaitys ne vien teatro specialistai, bet ir apskritai kultūros mylėtojai. Čia jau, matyt, ne taip ir svarbu, kas sukuria svaigų jos patrauklumą – V. Mazūro kūryba, A. Girdzijauskaitės pasakojimas ar, galiausiai, dizainerio Tado Gindrėno darbas ir profesionalios Rimanto Dichavičiaus, Vidmanto Ilčiuko bei Audriaus Zavadskio spektaklių scenų, eskizų, lėlių ir tapybos darbų nuotraukos.