Šį sezoną teatro judėjimas „No Theatre” paruošė netikėtumą savo gerbėjams: visų iki šiol sukurtų teatro judėjimo darbų retrospektyvą, kuri suguls į „ne teatro“ festivalį „NO FEST”.
Nuo spalio vidurio iki lapkričio pabaigos, publika turės galimybę apsilankyti visuose režisieriaus Vido Bareikio ir „No Theatre” kūrybinės komandos sukurtuose darbuose. Dalis darbų bus rodomi gyvai, o su kitais – publika bus supažindinama specialių video peržiūrų metu, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje.
![]() |
Argi ne iškalbinga, kad abu Nacionaliniai dramos teatrai sezonus pradėjo premjeromis, analizuojančiomis karo temą? Ir Valterio Sīlio „Miškinyje“ (KNDT), ir Árpádo Schillingo „Didžiame blogyje“ (LNDT) – tik viename tiesiogiai, o kitame – „tarp eilučių“ – nuskamba klausimas: „O ką tu darytum, jei rytoj prasidėtų karas?“ Labai gerai, kad teatras kelia tokius klausimus, nes, reikia pripažinti, kad ir kiek daug būtų kalbama, jog šiandien grėsmė realesnė ir daug labiau priartėjusi negu kada nors anksčiau, vis tiek karas daugeliui iš mūsų, nepatyrusių jo tiesiogiai, atrodo virtualus. Kiek tokią vidinę akistatą spektaklių kūrėjams pavyksta sukurti – kitas klausimas.
Nors siekia panašaus tikslo, kelius jo link „Miškinio“ ir „Didžio blogio“ kūrėjai renkasi visiškai skirtingus. „Didį blogį“ laikyčiau rizikingu kūrybiniu eksperimentu, tačiau jokiu būdu nesutikčiau su kolegomis, sulyginusiais jį su propaganda. Juk spektaklis ne tik įkūnija akivaizdžią tiesą, kad karas yra „didis blogis“, bet ir į dienos šviesą išvelka tai, ko nenorėtume apie save žinoti. Savo alegoriškumu ir įžvalga, kad žmogus yra pats žiauriausias gyvūnas, man „Didis blogis“ priminė pernykštį Schillingo tautiečio Kornélio Mundruczó filmą „Baltas dievas“. Tokį meną sunku ir nemalonu žiūrėti, ir jis negali būti vertinamas vienareikšmiškai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Jubiliejus – tai savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio atsisuki atgal, įvertini praeitas gyvenimo viršukalnes ir daubas, o priešaky stengiesi įžiūrėti horizonto liniją. Menininkui jubiliejus yra proga pabūti kartu su savo kūrybos gerbėjais ir bendraminčiais. Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, kitus prestižinius apdovanojimus pelnęs Anatolijus Šenderovas yra atviras gyvenimo teikiamoms galimybėms – jis ekstravertiškai juo džiaugiasi ir kūrybiškai jį sugeria į save, po to dalindamasis su klausytojais. Kompozitorius nebijo ir nuoširdžiai atsiverti, ir atvirai džiaugtis, ir panirti į rimtus apmąstymus, ir žaisti. Net ir apie amžinai rūpimus, gilius būties klausimus A. Šenderovas savo muzika kalba su šypsena – kartais švelniai, o kartais atvirai juokaudamas.
Ir atlikėjų, ir publikos mėgstamas kompozitorius yra Lietuvos muzikinės kultūros fenomenas, įdomus europiniu ar net pasauliniu mastu, nes jo kūryboje atskleidžiamos bendražmogiškos, universalios aktualijos – gyvenimo pradžia ir pabaiga, žmogaus būties trapumas. A. Šenderovui muzika yra jo gyvenimo prasmė, ir tai galima jausti jo kūriniuose, kur nesivaikoma madų ar tendencijų, kurie alsuoja meile gyvenimui, kalbėjimu iš sielos gelmių. Nuo pat ankstyvųjų kūrinių A. Šenderovui būdinga aiški muzikos dramaturgija, kontrastai, estetinis muzikos pajautimas, o nuo 1990-ųjų jo kūryboje atsivėrė melodisto talentas. Kompozitorius meistriškai derina ir šiuolaikines kompozicines technikas, ir senosios žydų muzikinės kultūros tradicijas, ir atlikėjų laisvę, ir nuolat pulsuojantį improvizacijos ir žaismės elementą. Suteikdamas atlikėjams galimybę pateikti savo viziją, A. Šenderovas, siekia scenoje gyvos diskusijos tarp autoriaus užkoduotų ženklų ir jų interpretavimo galimybių.
![]() | ![]() | ![]() |
„Purvinus žaidimus“ (LRT, 22 d. 21.30) George’as Clooney ir scenaristas Grantas Heslov norėjo kurti dar 2008 m., tačiau politika pakoregavo jų planus: „Rašėme scenarijų jau antrus metus, kai didžiulė entuziazmo ir vilčių banga nulėmė Obamos išrinkimą. Tai nebuvo tinkamas momentas – žmonės buvo pernelyg optimistiškai nusiteikę, kad kurtume tokį cinišką filmą. Praėjus metams visi vėl tapo cinikais ir mes pagalvojome, kad pagaliau galime jį sukurti.“
Lietuvoje rinkimai vėl neišvengiamai artėja, tad visai pravartu prisiminti „Purvinus žaidimus“ – filmą apie politikus ir rinkimų „gamybą“. Clooney ne tik režisavo filmą, bet ir suvaidino demokratų kandidatą. Jį idealizuoja į štabą pakviestas viešųjų ryšių specialistas, kurį suvaidino tada dar tik kylanti žvaigždė Ryanas Goslingas. Politika jo herojų iš tikro domina, be to, iš jos galima gerai uždirbti. „Purvini žaidimai“ rodys jo nusivylimo istoriją. Jaunuolis nusivils ne tik politiku, kuriam dirba, bet ir žmonija apskritai. Kad tai įvyktų, užteks tik tikrąja to žodžio prasme nešvarių paklodžių, mat politikas – dar ir mergišius.
![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvos rusų dramos teatras sezoną pradėjo dviem debiutais: Lietuvoje debiutuojančio latvių režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatyta nauja Ivano Vyrypajevo pjese „DreamWorks“ ir pradedančios režisierės Kornelijos Krasilnikovaitės darbu pagal Antoną Čechovą „Meška“. Net neabejoju, kad abu spektaklius atras žiūrovai, galintys džiaugtis ne tik tekstais, bet ir vaidyba, vaizdais. Vis dėlto kaip tik tai man ir pasirodė mažiausiai įdomu abiejuose darbuose. Kalbant apie tekstus, į akis krinta abiejuose dominuojanti prarastos ir atrastos meilės tema. Čechovo tekste ugninga, nors ir pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos gedėti moteris (Juliana Volodko) sužavi moterimis ir meile nusivylusį savo velionio vyro skolintoją (Telmanas Ragimovas). Vyrypajevo dramoje pasakojama istorija komplikuotesnė. Čia Deividas (Valentinas Krulikovskis) myli savo mirusią žmoną Merilę (Jevgenija Rusakova), jis ir jo draugai kalbasi apie budizmą, o sykiu pagal Merilės prieš mirtį sugalvotą planą Deividas iš tikrųjų mokomas. Vyrypajevo tekste taip pat yra vietos svarstymams apie gyvenimą, draugystę, vyriškumą, svajonių išsipildymą ir visi jie pateikiami muilo operos stiliumi, kur vieną netikėtą siužeto vingį keičia kitas, melas ir neištikimybė baigiasi mirtimi, o pabaigoje pagrindinis veikėjas išmoksta svarbią gyvenimo pamoką ir pagaliau pradeda iš tikrųjų mylėti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
„Solė ir močiutės“ – interaktyvus spektaklis vaikams, kuriame žaidžiama ir kuriama kartu su mažaisiais teatro gerbėjais. Nuoširdumo ir pozityvumo fone ruonis džiugina žiūrovus akrobatiniais triukais, o trys močiutės šamanės gyvenančios paslaptingoje Šiaurėje vaikams suprantama kalba atskleidžia receptą, kaip džiaugtis net trumpiausiomis akimirkomis, išmokti mylėti ir vertinti vienas kitą.
![]() |
Naujame Nacionalinio Kauno dramos teatro sezone buvo pristatytas režisieriaus Andriaus Kurieniaus spektaklis ,,Vargšų opera” (pagal anglų dramaturgo John Gay 1728 m. kūrinį). Muzikinis spektaklis tarsi tapo tam tikru žingsniu (o gal visgi tik išimtimi?) šio teatro kontekste ir nuo anksčiau analizuotų egzistencinių žmogaus asmenybės problemų, gręžiojimosi į praeitį, buvo pasisukta link teatrinių linksmybių, pramogos, kurios reikia žiūrovui.
![]() | ![]() |
Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
![]() | ![]() | ||||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Rugsėjo 27 d. vienoje žymiausių pasaulio koncertų salių – Niujorko „Carnegie Hall“ – įvyko pianisto Viktoro Paukštelio rečitalis. Siūlome skaitytojams Davido La Marche’o atsiliepimą apie šį koncertą, publikuotą „New York Concert Review“.
Profesionali, subalansuota bei išradingai sudaryta programa neturėtų būti retenybė šiuolaikiniame koncertų pasaulyje, bet taip yra. Štai kodėl pianisto iš Lietuvos Viktoro Paukštelio rečitalis Weillio rečitalių salėje buvo toks gaivus bei išsiskiriantis ir programa, ir atlikimu. Interpretacijos požiūriu puikus kelrodis buvo aiški ir skaidri daugumos V. Paukštelio pasirinktų kūrinių traktuotė. Jo didžiausia stiprybė yra natūralus, nepriekaištingas ritmo jausmas ir jautriai apibrėžtas dinaminis diapazonas. Jo techniniai sugebėjimai yra akivaizdūs ir tvirti, visada proporcingi atliekamai muzikai, bet ir leidžiantys įžiebti tikrą ugnį, kai to prireikia.
![]() |
Gyvename viešų paslapčių laikais, kai visuomenė atsipalaiduoja užsiimdama psichoanalize, o menas suvokiamas ne tik kaip gera pramoga, bet ir kaip per viešą išpažintį atliekama saviterapija. Šiandien viešas atviravimas yra kone ryškiausia šiuolaikinio meno tema, įskaitant ir teatrą. Čia vis dažniau kalbama apie patyrimą, atsivėrimą, įsiklausymą, nuoširdumą. Viliamasi, kad atpažintas nesumeluotas gyvenimo turinys grąžins teatrui prasmės pažadą. Ir iš tiesų, kuo dar gali nustebinti scenos menas, visą praėjusį šimtmetį atakavęs žiūrovus įvairiausiais efektais, šokiravęs, gluminęs, kėlęs revoliucijas. Nebent atvirumo paieškomis ir persikėlimu į privačią erdvę.
Šiemetinio teatro festivalio „Sirenos“ organizatoriai, šią stebimą teatro tendenciją pavertę užsieninės programos ašimi, kvietė atsigręžti į menininkų pasakojamas asmenines istorijas, patirti nesumeluotą, nuoširdų išpažinties jaudulį. Juk kas gali jaudinti labiau nei scenoje „išklojamas“ menininko gyvenimas, intymūs atsiminimai, kito žvilgsniui pateikti vieši prisipažinimai. Vis dėlto dabartiniame pasaulyje, kur gyvenimas vis labiau tampa teatru, o teatras gyvenimu, kur tikrovė – tik kaukės metafora ir nieko nėra tikro, atvirumas ir nuoširdumas lengvai virsta paklausia preke. Būtent tai parodė ne vienas „Sirenų“ užsienio spektaklis, tarsi per klaidą patekęs į pagrindinę festivalio programą, stebinęs savo blankumu, neprofesionalumu, tačiau vis dar apibūdinamas magišku „post“, atveriančiu kelią į pripažinimą. Teisybės dėlei reikėtų prisiminti, kad postdraminis teatras, XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais išaugęs iš performanso meno, atsiradęs kaip priešprieša prasmes ir idėjas generuojančiam siužetiniam teatrui, žavėjo kūniškumu, energija, vizualumu, konceptualumu – visu tuo, ką vadiname režisūrine išmone ir profesionalumu. Šiandien jau matome, kaip postdraminė scena virsta puikia terpe rastis netalentingiems, teatro vardu prisidengusiems atlikėjams. Kai teatras deklaruoja neturįs aiškios krypties, apibrėžtų senumo ir naujumo kriterijų, pats save kartoja, perkuria, mėgdžioja ir iš savęs šaiposi, turėti ką pasakyti tampa savotišku iššūkiu, įveikiamu tik talentingiems kūrėjams.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |