7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Jurij Dobriakov

Jurij Dobriakov

Fotografijos laidojimas jūroje

Apmąstymai, išprovokuoti Akvilės Anglickaitės audiovizualinės instaliacijos „Vandenynas“

Neseniai vienoje meno, mokslo ir naujų technologijų (senoviškai būtų galima sakyti „naujų medijų“) konferencijoje girdėjau dalyvės iš Australijos vienam pranešėjų užduotą iš pirmo žvilgsnio paprastą, bet vis dar sunkiai išsprendžiamą klausimą: ar galime užtikrintai sakyti, kad gyvename „poskaitmeniniame“ amžiuje (angl. postdigital age), jei, pavyzdžiui, daugelyje atokesnių vietovių toje pačioje Australijoje egzistuoja skaitmeninė atskirtis (angl. digital divide), nes gyventojai tiesiog neturi ir niekada neturėjo interneto prieigos ir kitų skaitmeninių „patogumų“?

Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Agnė Narušytė, Jurij Dobriakov

Kas nutiko lietuviškam medijų menui?

Pokalbis su parodos „Remediacija“ kuratoriumi Jurijumi Dobriakovu

Spalio 21–31 d. Kaune, galerijoje „Post“, vyko X tarptautinio medijų meno ir muzikos festivalio „Centras“ paroda „Remediacija“. Jos kuratorius Jurijus Dobriakovas siekė iš naujo aktualizuoti medijų meno sampratą ir apmąstyti jo trumpą istoriją Lietuvoje. Parodos dalyviai – žinomi jaunosios kartos ir dar tik neseniai baigę studijas menininkai: Arturas Bumšteinas, Vitalij Červiakov, Tomas Čiučelis, Mindaugas Gapševičius, Bartoš Polonski, Urtė Milda Širvinskaitė, Rimas Sakalauskas, Julijonas Urbonas, Aistė Viršulytė, taip pat 3xpozicija, VILMA.CC ir BALSAS.CC (parodos vaizdų galima rasti čia: http://www.letmekoo.lt/anton-zolo-ir-laima-stasiulionyte-cntrs/). Pristatydamas parodą kuratorius iškėlė klausimą: „Ar per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje susiformavo stipri ir gyvybinga medijų meno scena?“ Suintriguoti pakvietėme Jurijų Dobriakovą pasidalinti savo, kaip medijų meno procesų dalyvio, patirtimi.

Jurij Dobriakov parodoje „Remediacija“. 2015 m. L. Stasiulionytės nuotr. (www.letmekoo.lt)
Jurij Dobriakov parodoje „Remediacija“. 2015 m. L. Stasiulionytės nuotr. (www.letmekoo.lt)
Jurij Dobriakov

Kelionė geismo upe nuo visko iki nieko (ir atgal)

Francisco Janes’o paroda „Mes turime viską ir neturime nieko“ Kauno „POST“ galerijoje

Lietuvoje šiuo metu gyvenančio portugalų garso ir vaizdo menininko Francisco Janes’o paroda, kurios pavadinimas yra pasiskolinta eilutė iš Charles’o Bukowskio šiuolaikinio gyvenimo epo „Kai kas spekuliantams, vienuolėms, krautuvių kasininkams ir tau...“ (eilėraštis eksponuojamas kaip savotiškas Janes’o videofilmų metakontekstas), gerokai skiriasi nuo didžiosios dalies man pažįstamos vietinės audiovizualinės kūrybos. Čia nėra žaidimo intelektualiais kodais, nėra žiūrovo paklaidinimo fiktyvaus naratyvo labirintuose (nors kitokių labirintų apstu), nėra socialinės dokumentikos įprastine prasme. Tai poezija, kuri nebijo būti poezija, ir geismas, kuris nebijo būti geismu.

 

Geismas čia pasirodo bandymo įveikti keliagubą nuotolį pavidalu. Pirma šio nuotolio pakopa – tai atstumas tarp menininko kilmės ir Lietuvos kaip naujų, nestabilių, bet geidžiamų namų bei specifiškai lietuviškos (o kartu archetipiškai universalios) medžiagos, ypač Orvidų sodybos ir Gojaus kaime pagal savo susikurtus ritualus gyvenančių menininkų Jurgio ir Dormantės Penkinskių buities. Antra – tai sunkiai įveikiamas atstumas iki (kad ir mitologizuoto bei idealizuoto) gyvenimo nuošalėje / atskirtyje / užuovėjoje / asmeninėje utopijoje patirties, kurios menininkas savo biografijoje neturėjo, bet kurios akivaizdžiai geidžia. Šimtą kartų esame girdėję Sartre’o aforizmą „Pragaras – tai kiti“, bet, gerai pagalvojus, mūsų asmeninis rojus taip pat dažnai būna kiti (žmonės, kurių vietoje norėtume, bet negalime būti).

Francisco Janes, be pavadinimo. 2015 m.
Francisco Janes, be pavadinimo. 2015 m.
Francisco Janes'o parodos „Mes turime viską ir neturime nieko“ fragmentas. 2015 m.
Francisco Janes'o parodos „Mes turime viską ir neturime nieko“ fragmentas. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes'o parodos „Mes turime viską ir neturime nieko“ fragmentas. 2015 m.
Francisco Janes'o parodos „Mes turime viską ir neturime nieko“ fragmentas. 2015 m.
Francisco Janes, „Sodyba“. 2015 m.
Francisco Janes, „Sodyba“. 2015 m.
Jurij Dobriakov

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Virginijaus Kinčinaičio „Fotoregos pratimai“ kaip duomenų bazė

Virginijus Kinčinaitis. Fotoregos pratimai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, 2014.
 
Dėstydamas įvairius su vizualine kultūra susijusius dalykus taikomųjų kūrybinių specialybių praktikams susiduriu su vis tuo pačiu klausimu. Kaip paskatinti tuos santykinai gausiausius vaizdo kūrimo ir kitokių technologijų vartotojus (o kartu ir apskritai didžiąją dalį technologizuotos visuomenės narių) ne tik „rašyti“, bet ir skaityti atvaizdus? Technologijų, ypač fotografinių, šiandien išmokstama visiškai intuityviai, „bandymų ir klaidų“ (angl. trial and error) būdu, neskaitant visų tų teorinių tekstų, kuriais jos apaugo per savo raidos istoriją. Fotografijos refleksija ir vizualinis raštingumas tampa uždaryti savotiškame literati, „pašvęstųjų“ gete. Kasdienis atvaizdų kūrimas ir jo apmąstymas – du skirtingi, dažnai nesusisiekiantys ir nesusikalbantys pasauliai.
 
Virginijaus Kinčinaičio tekstų rinktinė „Fotoregos pratimai“ yra vienas galimų būdų kalbėti apie fotografijos kultūrą tai „nerefleksyviajai“ auditorijai. Tai nėra fotografijos filosofijos ar teorijos knyga, greičiau nustebimų įvairių fotografijos formų akivaizdoje dokumentas, ir tuo ji galėtų būti artima daugeliui su fotografija susiduriančių žmonių. Kaip Agnė Narušytė atkreipė dėmesį per knygos pristatymą, Kinčinaitis yra ne tiek teoretikas, kiek rašytojas – kaip ir Susan Sontag, su kurios chrestomatine knyga „Apie fotografiją“ jo leidinį pirmiausia norisi lyginti. Kinčinaičio kalbėjimas yra labai poetiškas, nors kartu ir blaiviai kritiškas. Akivaizdu, kad su fotografija jį sieja didžiąją dalį gyvenimo trunkantis romanas, nors iki galo jos apžavams jis niekada nepasiduoda.

Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis
Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis