7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Dalia Karatajienė

Dalia Karatajienė

Joną Švažą prisimenant

Paroda Baroti galerijoje

Minint 90-ąsias tapytojo Jono Švažo (1925–1976) gimimo metines, Klaipėdos Baroti galerijoje veikė paroda, kurioje eksponuota penkiolika skirtingiems Švažo kūrybos periodams atstovaujančių drobių. Ekspozicijos vaizdą gerokai praturtino jubiliejaus proga išleistas Jono Švažo kūrybos albumas, lydimas kūrybos raidą apibūdinančio Ramutės Rachlevičiūtės teksto, papildyto išsamiu G. Miknienės sudarytu bibliografijos sąrašu, liudijančiu Lietuvos bei užsienio menotyros dėmesį dailininko kūrybai (Juozas Saulius, Marija Švažai, Jonas Švažas: albumas, Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2015).

 

Jonas Švažas ėmė kurti XX a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kada beveik visame Lietuvos meninės kultūros plote pradėjo ryškėti pirmieji modernizavimosi ženklai, atitrūkstantys nuo natūralistinio bei pažodiško socialiai sureikšmintos tikrovės vaizdavimo ir vedantys metaforos, formos ekspresijos link. Vincas Kisarauskas, prisimindamas anuos laikus, koloristinį sąjūdį, kuriame dalyvavo Silvestras Džiaukštas, Jonas Čeponis, Leonas Surgailis, Jonas Švažas bei kiti menininkai, pavadino juos savotišku batalijų laiku, ir Švažas šioje meno laisvėjimo, o kartu ir ideologinio lygmens kovoje suvaidino ypatingą vaidmenį.

Jonas Švažas, „Medžiai Ronžėje“. 1969 m. MMC nuosavybė
Jonas Švažas, „Medžiai Ronžėje“. 1969 m. MMC nuosavybė
Jonas Švažas, „Žvejų laiveliai“. 1968 m.
Jonas Švažas, „Žvejų laiveliai“. 1968 m.
Jonas Švažas, „Kretingos gatvė“. 1972 m.
Jonas Švažas, „Kretingos gatvė“. 1972 m.
Jonas Švažas, „Raudoni vamzdžiai“. 1976 m.
Jonas Švažas, „Raudoni vamzdžiai“. 1976 m.
Jonas Švažas, „Tiltas“. 1965 m. LDM nuosavybė
Jonas Švažas, „Tiltas“. 1965 m. LDM nuosavybė
Jonas Švažas, „Medžiai prie ežero“. 1976 m.
Jonas Švažas, „Medžiai prie ežero“. 1976 m.
Dalia Karatajienė

Tarp dailės ir teatro

Magiška knyga apie Vitalijaus Mazūro aukso amžių

Audronė Girdzijauskaitė – viena iš tų teatro kritikių, kurios nevengė ir nevengia apeiti kebloko teatro komponento – scenografijos. Kebloko todėl, kad dailėtyrininko žvilgsnis į scenografiją paprastai redukuoja dramaturginius, režisūrinius jos aspektus, o teatrologų akys tik juos ir temato, neretai sumenkindamos plastinius, stilistinius scenografijos bruožus. Tačiau kai kalbama apie lėlių teatrą, dailininko kūryba negali būti aptariama tik vienu kuriuo nors požiūriu, nes jame vizualumas yra kaip niekur kitur susijęs su režisūra. Todėl netenka stebėtis, kad neseniai dienos šviesą išvydusi A. Girdzijauskaitės knyga „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ („Kultūros barai“, 2015) – keliasluoksnė. Joje Vitalijaus Mazūro kūryba išsamiai aptariama iš abiejų perspektyvų, o gausiai iliustracijomis papildytas tekstas įtaigiai bei gyvai atkuria metaforinio V. Mazūro teatro spektaklių atmosferą. Knyga leidžia paprieštarauti įsitikinimui, jog spektaklių neįmanoma atpasakoti žodžiais. Suprantama, kad jokia knyga iš tikrųjų nepretenduoja teatro istorijoje užimti jau neberodomo spektaklio vietos, tačiau akivaizdu ir tai, kad verbaline forma įamžinamas spektaklių likimas yra susijęs ne tik su kūrėjo, apie kurį rašoma, talentu, bet ir su rašančiojo meistryste.

Dalia Karatajienė

Scenografija: kokia ji kvadrienalėje?

Scenografijos ir teatro architektūros paroda Prahoje

Birželio 18–28 d. vykusioje 13-ojoje Prahos kvadrienalėje – scenografijos ir teatro architektūros parodoje – buvo eksponuojami 55 valstybių ir regionų profesionalių menininkų ir teatro dailės mokyklų studentų kūriniai. Toks ekspozicijų kiekis leido ne tik pamatyti, kas vyksta pasaulio teatro dailės padangėje, bet ir įvertinti Lietuvos scenografijos būklę. Padaryti tai nebūtų sudėtinga tariant, jog tikrai žinome, ką apskritai vadiname scenografija ir ką tokioje parodoje nesusimąstydami teigiame esant teatro dailės vertės, jos meninio išskirtinumo rodikliais. Ar jais laikome konceptualų, vizualiai patrauklų konkrečios pjesės scenovaizdį – paveikslą, ar performatyvią bet kokios konfliktinės, draminės idėjos ekspoziciją, kalbant muziejininkų kalba – idėjos pateiktį, kokią pristatė Kanados, Suomijos, daugelio kitų šalių ar, pavyzdžiui, Rusijos scenografai. Beveik visą ankštos salės sieną čia užėmė Vsevolodo Mejerholdo portretas – miegančio, iki kaklo apkamšyto milžiniška antklode, lėtai besikilnojančia nuo menamo jo kvėpavimo ritmo, grasinančio išgriauti net salės sieną. Jos eksterjere matėsi sulig įkvėpiais apsinuoginantis sienos karkasas, nuo kurio ant grindų biro tinko gabaliukai („Mejerholdo sapnas“, Polina Bachtina, Jan Kalnberzin).

José Louis Raymond (Ispanija), „Mirtis“. 2015 m.
José Louis Raymond (Ispanija), „Mirtis“. 2015 m.
Polina Bachtina, Jan Kalnberzin (Rusija), „Mejerholdo sapnas“. 2015 m.
Polina Bachtina, Jan Kalnberzin (Rusija), „Mejerholdo sapnas“. 2015 m.
Tiitu Ojasoo (Estija), „Vieninga Estija“. 2010 m.
Tiitu Ojasoo (Estija), „Vieninga Estija“. 2010 m.
Anna Andrea Malzer (Danija), „Skirtingomis akimis“. 2015 m.
Anna Andrea Malzer (Danija), „Skirtingomis akimis“. 2015 m.
Dalia Karatajienė

Paroda, prilygstanti spektakliui

Čekijos, Lenkijos ir Lietuvos scenografijos specialybės studentų darbai ekspozicijų salėse „Titanikas“

2014-uosius paskelbus Teatrų metais, buvo siekiama paskatinti teatrus pastatyti daugiau spektaklių ir parodyti nors po vieną žiūrovams nemokamai. Sutapimas lėmė, kad Vilniaus dailės akademijoje profesionalius scenografus rengianti katedra šiemet paminėjo 85-metį ir, tarytum atsiliepdama į raginimą, spalio mėnesį ekspozicijų salėje „Titanikas“ žiūrovus pakvietė į katedros studentų, teatro dailę studijuojančių svečių iš Prahos muzikos akademijos ir Poznanės menų universiteto darbų parodą. Ekspozicija ne tik parodė scenografijos nueito kelio pokyčius, pademonstravo aukštą meninį kūrinių lygį, bet sykiu blykstelėjo teatro dailei būdinga veiksmo laukimo nuojauta ir patraukliai pateikta medžiaga. Paroda ir eksponavimo ekspresija, netikėtumu, ir kūrinių įvairove labiau panėšėjo į gyvą spektaklį nei į statišką paveikslų ir trimačių objektų ekspoziciją.

Daria Kompf, „Rašymo erdvė“, scenografijos dirbtuvės, Poznanės menų universitetas.
Daria Kompf, „Rašymo erdvė“, scenografijos dirbtuvės, Poznanės menų universitetas.
Maria-Magdalena Wawrzyńczyk, „Anapus durų“, magistro diplominis darbas, Poznanės menų universitetas.
Maria-Magdalena Wawrzyńczyk, „Anapus durų“, magistro diplominis darbas, Poznanės menų universitetas.
Tereza Bartůňková, „Arkliukas-Arklys nugalėtojas“, spektaklis pagal D. H. Lawrence’s novelę įgyvendintas „Dark Theatre“. 2014 m.
Tereza Bartůňková, „Arkliukas-Arklys nugalėtojas“, spektaklis pagal D. H. Lawrence’s novelę įgyvendintas „Dark Theatre“. 2014 m.
Barbora Šulniūtė, scenografijos eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.
Barbora Šulniūtė, scenografijos eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.
Barbora Šulniūtė, kostiumo eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.
Barbora Šulniūtė, kostiumo eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.
Nojus Petrauskas, maketas Richardo Wagnerio operai „Valkirija“. 2012 m.
Nojus Petrauskas, maketas Richardo Wagnerio operai „Valkirija“. 2012 m.