7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aido lydimi

Vargonų muzikos koncertas Šv. Jonų bažnyčioje

Eglė Šeduikytė-Korienė
Nr. 36 (1142), 2015-10-16
Muzika
Pinkevičius, asistuoja Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė
Pinkevičius, asistuoja Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė

Kūrinio vargonams premjera – reta ir nuolat laukiama šventė Lietuvos vargonų meno pasaulyje. Spalio 10 d. Šv. Jonų bažnyčioje nuskambėjusi Teisučio Makačino Šventinė sonata-simfonija vargonams, kurios pirmasis atlikėjas yra daugeliui gerai žinomas vargonininkas Vidas Pinkevičius, yra skirta atlikti didžiaisiais Vilniaus universiteto Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vargonais ir specialiai sukurta paminėti šio didžiausio Lietuvoje instrumento 15 metų gyvavimą nuo atkūrimo. Per 2000 m. Baltijos šalyse vykusį Tarptautinės vargonų gamintojų asociacijos (International Society of Organbuilders – ISO) kongresą, kuriame dalyvavo apie 150 vargonų meistrų iš viso pasaulio, įvyko inauguracinis šių vargonų koncertas.

 

Šventinė sonata-simfonija – tai jau šeštoji T. Makačino sonata vargonams, gimusi po ilgesnės pertraukos. Pirmoji „hindemitiško“ pobūdžio neoklasicistinė sonata vargonams buvo sukurta 1968-aisiais, ji, beje, yra ir pirmasis šio žanro vargonų kūrinys lietuvių kūryboje, dar dvi yra programinės – tai daugelio atlikėjų vargonuota 4-oji „Malda už Lietuvą“ (1990) ir 5-oji „Choralinė“ (1992), skirta šviesiam kompozitoriaus mamos atminimui. T. Makačinas nuolat rodo dėmesį šiam instrumentui. Be sonatų, jo kūrybą vargonams solo sudaro dar trys sąsiuviniai – „Senasis“ (1986), „Lietuviškasis“ (1988) ir „Armėniškasis“ (1989). Mintis parašyti kūrinį Šv. Jonų bažnyčios vargonams kompozitoriui kilo neatsitiktinai, nes jam teko dalyvauti įvykiuose, kuriuose buvo sprendžiamas šių vargonų likimas ir jų atkūrimo klausimas.

 

Šv. Jonų bažnyčios vargonų istorija yra sudėtinga ir daugiaplanė. Pirminė šio instrumento autorystė iki šiol nėra aiški. Kadangi vidine ir išorine savo struktūra vargonai panašūs į Vilniaus Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčios vargonus, buvo manoma, jog tai Rytų Prūsijos meistro Adamo Gottlobo Casparini (1715–1788) kūrinys. Tačiau randasi vis daugiau hipotetinių prielaidų dėl galimos XVIII a. antroje pusėje Vilniuje gyvenusio ir dirbusio vokiečių kilmės meistro Nicolauso Jantzono (1720–1793) autorystės. Šio instrumento pirmtakas (baigtas statyti 1766 m.) stovėjo Polocko bažnyčioje. Po 1831 m. sukilimo, rusų valdžiai uždarius šią bažnyčią, tuomet ten buvę vieno manualo ir pedalų (22 registrų) vargonai buvo atvežti į Vilnių ir 1837–1839 m. Kuršo meistro Theodoro Thiedemanno ir jo sūnų praplėsti iki trijų manualų ir 40 balsų bei pastatyti ten, kur stovi dabar. XIX a. pabaigoje vargonus dar kartą perstatė Juozapas Radavičius, praplėsdamas jų prospektą ir pridėdamas dar daugiau balsų eilių. Deja, 1948 m. sovietams uždarius bažnyčią, daugelį virsmų perėję vargonai buvo suniokoti. Tokius, kokius juos dabar matome ir girdime, per 1983–2000 m. atkūrė Rimanto Gučo vadovaujama Vilniaus vargonų dirbtuvė. Svarus ir reikšmingas yra Bernardo Vasiliausko indėlis į šių vargonų atkūrimą, kiekvienas vamzdis yra perėjęs per jo rankas. Pasak dirbtuvės vadovo, už istorinio vargonų fasado, įtraukto į paminklinių vargonų sąrašą, panaudojant dalį išlikusių medinių vamzdžių, yra pastatytas naujas 64 balsų instrumentas.

 

Pasidomėjus, kaip vyko ką tik didžiausiu Lietuvoje instrumentu atliktos Šventinės sonatos-simfonijos kūrimo procesas, kompozitorius T. Makačinas paminėjo, jog šį kūrinį rašė būdamas įtemptos ir dramatiškos dvasinės būsenos. „Pirmiausia nerašant, netvarkant garsų, nepasišaukiant jų, reikia susikaupti ir įeiti į norimą būseną, kurioje gali pradėti veikti. Tam reikėjo maždaug trijų mėnesių, tačiau šis įsijautimas yra būtinas. Po to pats pradėjau groti, improvizuoti ir tada užsikabino pirmosios intonacijos, atliepiančios pačią idėją, įkūnijančią šių vargonų atsiradimą kaip didelį mūsų visų turtą. Paskui staiga gimė tema choralinei fugai ir tada jau pradėjo plaukti...“ (Iš Vido Pinkevičiaus pokalbio su kompozitoriumi T. Makačinu, 2015 10 05). Antroji sonatos dalis, pasak kompozitoriaus, atėjo lengvai, „tarsi mūzos mostelėjimas“, ir suskambo šviesia, skaidria nuotaika. Trijų dalių (Allegro, Moderato, Vivo) sonata-simfonija Šv. Jonų bažnyčios erdvėje nuskambėjo ypač ryškiomis spalvomis, savitu derminiu koloritu, turtingu lietuvių liaudies melodijų atgarsiais bei nuotaikomis. Variacijų pomėgis – vienas būdingiausių kompozitoriaus kūrybos bruožų, ryškus ir šioje sonatoje. Profesorius prasitarė, jog niekada tiesiogiai necituoja melodijų. T. Makačinas yra didžiojo kompozicijos novatoriaus Juliaus Juzeliūno mokinys ir jam artimas mokytojo bruožas komponuoti muziką „ne universalioje temperuotoje, bet modalioje terpėje, kurioje galima rasti individualų skambesį, susišaukiantį su mūsų folkloro šaknims“ (iš V. Pinkevičiaus pokalbio).

 

Akivaizdu, kad kompozitorius išnaudojo bažnyčios erdvėje esantį penkių su puse sekundžių trukmės aidą. Ištisinėje variacinėje sonatos plėtotėje įvestos neatsitiktinės, patogios cezūros, kuriose leidžiama nuskambėti balsams, taip pat ir atsikvėpti vargonininkui bei ramiai pakeisti registrą. Tai kompozitoriaus meistrystė, liudijanti jo įsigilinimą į šio instrumento specifiką ir akustinę erdvę, taip pat vargonininko darbą prie pulto. Turbūt ta pati priežastis – noras leisti klausytojui išgirsti didelėje erdvėje nuaidintį garsą – lėmė ir gerokai lėtesnį nei Vivo trečiosios dalies tempą. Neliko neišnaudota ir specifinė, tarsi nederanti, šių vargonų temperacija, kuri ypač išryškėja naudojant strykinius vargonų balsus ir tinka skambant bitonaliems derminiams junginiams.

 

Naująjį savo šventinį vargonų opusą T. Makačinas patikėjo atlikti prie šio instrumento jau daugiau kaip dešimtmetį karaliaujančiam Vilniaus universiteto vargonininkui, Nacionalinės vargonininkų asociacijos ir „Unda maris“ studijos įkūrėjui Vidui Pinkevičiui. Vidas dirba visuose įmanomuose vargonų meno baruose: rengia vargonų koncertų ciklus ir aktyviai koncertuoja, kuria vargonų muziką ir improvizuoja, moko vargonuoti ir pats nuolat mokosi. Jam talkina jo žmona Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė. V. Pinkevičius yra vienas iš nedaugelio lietuvių vargonininkų, improvizuojantis koncertuose. Ir šį kartą, pamažėl atvesdamas iki koncerto kulminacijos, šventinės premjeros vargonams, klausytojus „apšildė“ savo improvizacijomis, inspiruotomis virš vargonų atidengtų XVIII a. freskų, kuriose vaizduojamos Šv. Jono evangelisto gyvenimo scenos. Be asistento pagalbos, sumaniai ir meistriškai pasitelkdamas registrus, vargonininkas kūrė skirtingas nuotaikas ir demonstravo plačias instrumento galimybes.

 

Profesorius Teisutis Makačinas buvo pirmasis Vido improvizacijos mokytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jam vargonininkas iki šiol yra dėkingas už pažadintą susidomėjimą ir norą improvizuoti bei komponuoti muziką. Savo pokalbiuose jie prisimena dar nesenus laikus, kai LMTA studijuojantiems vargonininkams buvo privalomi individualūs improvizacijos užsiėmimai, galimybė išmėginti komponavimo gebėjimus. Pasak kompozitoriaus, tai būtina ir nepaprastai reikšminga patirtis jaunam vargonininkui. Belieka tikėtis, kad artimu metu būsimiems vargonininkams ši būtinybė bus sugrąžinta.

Pinkevičius, asistuoja Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė
Pinkevičius, asistuoja Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė