7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Dovilė Grigaliūnaitė

Dovilė Grigaliūnaitė

Aistės Marijos Stankevičiūtės kūrinį įkvėpė Naujojoje Zelandijoje pastebėtas superorganizmas

Šiuolaikinis meno centras (ŠMC) kartu su lauko reklamos kompanija „JCDecaux Lietuva“ jau penkerius metus organizuoja parodas, kuriose naujus kūrinius pristato konkurso būdu atrinkti karjerą pradedantys menininkai. Viena iš pretendenčių į šių metų premija ir jubiliejinės parodos dalyvė  – Aistė Marija Stankevičiūtė. Šį kartą parodoje ji pristato skulptūrinę instaliaciją „Skrajos“ ir pasakoja, apie kūrybai įkvepiančias įvairias būtybes bei kodėl žodžiai turi didelę galią.

Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. M. Elelueta nuotr.
Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. M. Elelueta nuotr.
Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. A. Vasilenko nuotr.
Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. A. Vasilenko nuotr.
Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. A. Vasilenko nuotr.
Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. A. Vasilenko nuotr.
Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. A. Vasilenko nuotr.
Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. A. Vasilenko nuotr.
Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. A. Vasilenko nuotr.
Aistė Marija Stankevičiūtė, Skrajos. A. Vasilenko nuotr.
Dovilė Grigaliūnaitė

Menininkė Saulė Noreikaitė: galbūt mes neišnaudojame visų savo fizinių galimybių?

Šiuolaikinis meno centras (ŠMC) kartu su lauko reklamos kompanija „JCDecaux Lietuva“ jau penkerius metus organizuoja parodas, kuriose naujus kūrinius pristato konkurso būdu atrinkti karjerą pradedantys menininkai. Iki lapkričio 22 dienos ŠMC veikia paroda „JCDecaux premija: Turiu žodžius“, o viena iš penkių jos dalyvių – menininkė Saulė Noreikaitė. Lapkričio 7 ir 22 dienomis ŠMC erdvėje bus atliktas menininkės sukurtas performansas „Sietys“. S.Noreikaitė pasakoja, kaip į jos kūrybą atkeliavo judesys, dėmesys kūnui ir sveikatingumo dilemos. 

M. Repečkos nuotr.
M. Repečkos nuotr.
Dovilė Grigaliūnaitė

Apie vaizdų prigimtį ir funkciją

Haruno Farocki filmų retrospektyva festivalyje „Nepatogus kinas“

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovus kviečia į vieno žymiausių ir, be abejo, įtakingiausių šiuolaikinių vokiečių menininkų ir kino kūrėjų Haruno Farocki (1944–2014) filmų retrospektyvą. Trumpai apibūdinant ir apibendrinant sudėtingą, daugiasluoksnę menininko kūrybą, galima būtų pasakyti, kad menininkas tiria vaizdų šiuolaikinėje kultūroje prigimtį ir funkciją.

Harun Farocki
Harun Farocki
Harun Farocki
Harun Farocki
Kadras iš filmo „Revoliucijos videogramos“
Kadras iš filmo „Revoliucijos videogramos“
Dovilė Grigaliūnaitė

Ar kinas gali keisti visuomenę?

Berlyno kino festivalio konkursinės programos laureatai

Šis klausimas politiškai angažuotame Berlinalės kino festivalyje lydėjo beveik kasdien žiūrint filmus ir jiems pasibaigus. Nuo pat renginio atidarymo vieši menininkų ir politikų pasisakymai kritikavo šiandieninę politinę ir socialinę situaciją, vyko protesto akcijos, susitikimai. Skirtingais rakursais klausimą, ar kinas gali keisti visuomenę, svarstė ir konkursinės programos režisieriai. „Kino kūrėjų veikla tapo kaip niekad svarbi. Mūsų darbas, amatas ir menas gali daryti poveikį ir mes galime bandyti sakyti tiesą“, – kalbėjo Agnieszka Holland, linkėdama jauniems režisieriams nesitaikstyti ir būti drąsiems. Aki Kaurismäki juokavo, kad pakeisti visą pasaulį sudėtinga, todėl pirmiausia pradės nuo Europos. Puikus režisieriaus filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“) apie sirų pabėgėlį, laukiantį atsakymo, ar jam bus suteiktas prieglobstis, kino kritikų laikytas „Auksinio lokio“ favoritu. Pernai, kaip iškart po premjeros ir spėta, nugalėjo Gianfranco Rosi dokumentinė „Liepsnojanti jūra“, taip pat fiksavusi pabėgėlių gyvenimą, tik laikinoje stotelėje, Lampedūzos saloje, pakeliui į žemyną. Vyliausi, kad Paulo Verhoeveno vadovaujama žiuri šiemet nustebins netikėtu pasirinkimu.

„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kūnas ir siela“
„Kūnas ir siela“
„Ana, mano meile“
„Ana, mano meile“
„Fantastiška moteris“
„Fantastiška moteris“
Dovilė Grigaliūnaitė

Suteikti balsą nutildytiems

Pokalbis su Ognjenu Glavonićiumi

1999 m. NATO bombarduojant Jugoslaviją Dunojuje nuskandintas sunkvežimis su 53 negyvų žmonių kūnais. Tai civiliai albanai, nužudyti Serbijos policijos ir armijos pareigūnų. Tyrimai neatlikti, informacija slepiama. 2001-aisiais ir 2002-aisiais Belgrado priemiesčiuose atrastos penkios masinės kapavietės, jose – 700 palaidotų žmonių. Į dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ konkursinę programą įtrauktas serbų režisieriaus Ognjeno Glavonićiaus filmas „Gylis 2“ („Depth Two“, 2016) bando atrasti giją tarp kraupių įvykių, pasitelkdamas nusikaltėlių, dalyvių ir aukų parodymus. Liudininkų balsus lydi neseniai nufilmuoti vietovių vaizdai. Tai, apie ką kalba filmas, – vis dar vieša paslaptis.

Ognjen Glavonić
Ognjen Glavonić
„Gylis 2“
„Gylis 2“
„Gylis 2“
„Gylis 2“
Dovilė Grigaliūnaitė

Tragedijos suvesta netikra šeima

Nauji filmai – „Dypanas“

Praėjusių metų Kanų kino festivalyje brolių Coenų vadovaujamo žiuri sprendimas „Auksine palmės šakele“ apdovanoti prancūzo Jacques’o Audiardo socialinę dramą „Dypanas“ („Dheepan“, 2015) sukėlė nemažai šurmulio. Prieš ceremoniją stipriausiais konkursinės programos filmais laikyti Toddo Haynesso „Kerol“, Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“, László Nemeso „Sauliaus sūnus“ ir Yorgoso Lanthimoso „Omaras“. Netikėtai „Dypanui“ atitekęs pagrindinis festivalio prizas nuvylė daugumą kino kritikų, dar ilgai svarsčiusių, kuo šis filmas sužavėjo žiuri. Nepaisant prieštaringų reakcijų, juosta sėkmingai rodoma kino teatruose, tarp jų ir Lietuvoje, ji nepraranda aktualumo vaizduodama pabėgėlių patirtis svetimoje šalyje.

 

Už nepriklausomybę kovojančios separatistinės sukilėlių organizacijos „Tamilų tigrai“ karys Dypanas (Antonythasan Jesuthasan) pabėga iš brutalaus pilietinio karo kamuojamos Šri Lankos. Kartu į Prancūziją prieglobsčio ieškoti keliauja žmona Jalini (Kalieaswari Srinivasan) ir devynerių metų dukra Ilaiala (Claudine Vinasithamby). Iš tiesų Dypanas nėra tikrasis vyro vardas, Jalini nėra jo žmona ir Ilaiala nėra jo dukra. Suvestiems siaubingos tragedijos ir gavus nužudytos šeimos pasus, šiems trims nepažįstamiems žmonėms suteikiama galimybė pradėti naują saugų gyvenimą.  

„Dypanas“
„Dypanas“
Dovilė Grigaliūnaitė

Smurtas, klasių kova ir vakarėliai

Nauji filmai – „Aukšta klasė“

„Į Lietuvos kino ekranus atkeliauja stiliaus bomba – filmas „Aukšta klasė“, – skelbia filmo platintojų pranešimo spaudai antraštė. Sensacinga frazė ir skambus filmo pavadinimas klaidina potencialius žiūrovus ir primeta supaprastintą britų režisieriaus Beno Wheatley’io filmo interpretaciją. Pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą kartais gali tapti tikru iššūkiu ir neretai pasitaiko netikslių, išpūstų, su filmo prasme prasilenkiančių pavyzdžių. Kultinio rašytojo Jameso G. Ballardo 1975 m. parašytos futuristinės distopijos „High-Rise“ ekranizacijos lietuviškas pavadinimas šio iššūkio neišlaikė – pasirinktas neva patrauklus variantas, menkai atitinkantis romano autoriaus ir režisieriaus vizijas.

 

Neįvardyto miesto pakraštyje stovi naujas prabangus grėsmingos architektūros 40 aukštų dangoraižis. Jį supa milžiniška automobilių stovėjimo aikštelė ir šalia dygstantys panašūs pastatai. Šiame žmonių avilyje telpa viskas, ko reikia tučtuojau patenkinti fiziniams poreikiams – prekybos centras, sporto salė, keli baseinai ir net slaptas viešnamis. Skirtingų socialinių sluoksnių gyventojai įsikūrę skirtinguose aukštuose, jie naudojasi atskirais liftais ir į nuolat rengiamus vakarėlius kviečia tik artimiausių aukštų kaimynus. Aukščiausiai gyvenantys gauna geriausias vietas automobiliams, išskirtinį aptarnavimą, vieninteliai augina gyvūnus, mėgaujasi kokteiliais ir nevaržomu seksu. Žemesnėje pastato dalyje kilus techniniams trukdžiams ir pradėjus bręsti įtampai dėl viršutinių aukštų privilegijų, nesutarimai peraugs į destruktyvų chaosą ir gąsdinančio smurto proveržius. Nors pagrindinės durys visad atviros, gyventojai ir fiziškai, ir psichologiškai įstringa pastate. Čia į paviršių iškyla slapti jų troškimai ir pasąmoningas noras, kad žiaurus sąmyšis tęstųsi. Taip pastatas tampa klasių kovos metafora.

„Aukšta klasė“
„Aukšta klasė“
„Aukšta klasė“
„Aukšta klasė“
Dovilė Grigaliūnaitė

Atmintis meluoja

Pokalbis su filmo „Mūšiai“ režisiere Isabelle Tollenaere

Esame įpratę žiūrėti filmus apie karą, vaizduojamą iš kariaujančių vyrų perspektyvos. Lietuviškų šaknų turinti belgų režisierė Isabelle Tollenaere siūlo pažvelgti į karą kitaip. Ar karas gali visiškai pasibaigti? Ar karų nebūna taikos laikotarpiu? Festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomo filmo „Mūšiai“ režisierę domina, kaip neseniai vykę kariniai konfliktai veikia žmones ir tampa jų kasdienybės dalimi. Filmą sudaro keturi skyriai: „Bomba“, „Kareivis“, „Bunkeris“ ir „Tankas“. Jie filmuoti keturiose šalyse. Belgijos armijos darbuotojai nukenksmina ūkininko rastą Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią bombą. Latvijoje turistai susimoka už atrakciją praleisti naktį atkurtoje karinių mokymų stovykloje. Albanijoje šeima gyvulių tvartą įsirengė buvusiame kariniame bunkeryje. Rusijoje siuvėjos fabrike siuva pripučiamas karines mašinas ir lėktuvus.

Isabelle Tollenaere
Isabelle Tollenaere
„Mūšiai“
„Mūšiai“
„Mūšiai“
„Mūšiai“
„Mūšiai“
„Mūšiai“
Dovilė Grigaliūnaitė

Nenoriu kurti filmų vaizdų šiukšlynui

Pokalbis su filmo „Iš Šiaurės“ režisieriumi Dominicu Gagnonu

 Kanadiečių režisierius ir menininkas Dominicas Gagnonas kurdamas filmus-koliažus naudoja „Youtube“ vaizdus. Filmuose kalbama apie terorą, ekonomikos nuosmukį, smurtą, chaosą, tarptautines įvaikinimo sistemas, benamius, sadomazochistus, jaunų vaikinų tapatybės krizę ir populiariosios kultūros fetišizmą. Savo filmais režisierius leidžia prabilti, atrodytų, viešo balso neturinčioms žmonių grupėms. Naujausiame filme „Iš Šiaurės“ („Of the North“), kuris bus pristatytas dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje „Panorama“, jis rodo Arktyje gyvenančius inuitus. Jie visai neprimena romantiškai žvejojančių ir ledo iglu gyvenančių filmo „Nanukas iš Šiaurės“ personažų.

Kinas – komandinė meno rūšis, bet Jūs dirbate vienas. Kurdamas filmus ne filmuojate, o naudojate (at)rastą medžiagą (found footage).


Kai pradėjau domėtis kinu, supratau, kad jame yra viskas, ką mėgstu, – muzika, rašymas, fotografija. Taip pat supratau, kad savo idėjas galiu įgyvendinti būtent kine. Kurti kiną šiandien paprasta, praktiška, pigu, gali tai veikti nedarydamas žalos aplinkai ir visiškai vienas. Turiu daug draugų, bet dirbti mėgstu vienas. Man patinka, kai darbas tampa beveik ritualu, kai galiu save stumti iki tokios ribos, iki kurios niekas kitas eiti kartu nesutiktų. Galiu dienų dienas neišeiti iš savo studijos. Ten turi būti nuobodu, kad nuobodulys skatintų dirbti. Man smagu būti su draugais, tad kartu su kitais tikrai nieko nesukurčiau. Kuriu filmus vienas ir naudoju (at)rastą medžiagą, nes noriu išlaikyti atstumą tarp savęs ir filmo objekto. Negalėčiau eiti, skambinti į duris ir klausti žmonių, ar jie norėtų nusifilmuoti. Darbo metodas, kurį naudoju dabar, primena žiūrėjimą pro rakto skylutę, ir aš tuo mėgaujuosi.

Režisierius Dominic Gagnon
Režisierius Dominic Gagnon
„Iš Šiaurės“
„Iš Šiaurės“