Apie dievus ir kūnus

Spalio 13–20 d. Vilniuje jau 15-ą kartą vyks Lenkų kino festivalis. Šių metų programoje – apdovanojimų bei žiūrovų dėmesio sulaukę devyni nauji lenkų kūrėjų filmai, filmų vaikams programa ir garsaus vilniečio – lenkų literatūros klasiko ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio – filmų retrospektyva. Jos programoje – Konwickio filmai „Paskutinė vasaros diena“ („Ostatni dzień lata“,1958), „Salto“ (1965), „Isos slėnis“ („Dolina Issy“, 1982), „Lava“ („Lawa“, 1989). Taip pat bus parodyta Andrzejaus Wajdos sukurta rašytojo knygos ekranizacija „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“, 1986), kurioje Konwickis suvaidino save, grįžtantį į jaunystės vietas ir laiką. Festivalį atidarys „Paskutinė atostogų diena“. Atidarymo viešnia – rašytojo duktė Maria Konwicka.

Łukaszo Palkowskio „Dievai“ („Bogowie“, 2014) – vienas sėkmingiausių pastarųjų metų lenkų filmų. Pernai Gdynės „Auksiniais liūtais“ ir apdovanojimais už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą įvertintas filmas sulaukė ir milijonų žiūrovų Lenkijoje dėmesio.

„Dievai“ – biografinis, bet kartu labai gyvas, jaudinantis filmas. Jo herojus – prieš šešerius metus miręs kardiologas Zbigniewas Religa, pirmasis Lenkijoje atlikęs širdies persodinimo operaciją.

Palkowskis rodo filme dramatišką kardiologo, kurį meistriškai suvaidino Tomaszas Kotas, gyvenimo laikotarpį, kai metęs kliniką Varšuvoje (čia jam neleidžiama persodinti širdies) vyksta į provinciją, šachtininkų miestą Zabžą, ir su keliais tokiais pat fanatiškais bendraminčiais tuščioje vietoje steigia pačią naujoviškiausią Lenkijoje kardiologinę kliniką.

„Dievų“ veiksmas perkelia į 9-ojo dešimtmečio vidurį, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Jos kasdienybė filme yra ne tik puikus fonas, bet ir išraiškingais štrichais papildo personažų charakteristikas, kaip kad scenoje, kai Religa veja iš klinikos jo bendradarbį persekiojantį saugumietį.

Religa filme – veiksmo žmogus. Jis spontaniškai reaguoja į viską, neišleisdamas iš burnos cigaretės, įtikinėja oponentus. Mirtinai pavargęs nuo įtampos ir dešimtis valandų trunkančių operacijų, Religa sunkiai renka žodžius ką tik mirusio jaunuolio tėvams ar bijo susitikti su ant operacinio stalo mirusios mergaitės motina, bet taip Palkowskis ir priverčia patikėti pasiaukojimo, pareigos ir atsidavimo profesijai prasme.

Kitas praėjusių metų lenkų žiūrovų favoritas – Jano Komasos filmas „Miestas 44“ („Miasto 44“, 2014), skirtas Varšuvos sukilimo 70-osioms metinėms. Komasa pasakoja jaunosios kartos, kuri dalyvavo sukilime, tragediją. Tai didžiulis kino reginys, pritrenkiantis specialiaisiais efektais, drastiškais vaizdais ir net pompastika. Filmo herojai – grupė jaunuolių, kurie dalyvauja sukilime. Iš pradžių jie kupini džiaugsmo ir noro aukotis tėvynei, bet susidūrę su prievarta ir mirtimi bando išsaugoti žmogiškumą ir meilę. Būtent tokie yra pagrindiniai filmo herojai Stefanas (Józef Pawłowski) ir „Boružėlė“( Zofia Wichłacz), kurių meilę nužudo karas. Kaip ir ankstesnis Komasos filmas „Savižudžių kambarys“, ir šis pirmiausia skirtas jaunimo auditorijai, kuriai imponuoja specialieji efektai, filme nuolat skambanti garsi muzika.

Festivalis primins ir šį rugsėjį Didžiuoju Gdynės festivalio prizu „Auksiniais liūtais“ apdovanotą Małgorzatos Szumowskos „Kūną“ („Body/Ciało“, 2015), kurį jau galėjo matyti „Kino pavasario“ žiūrovai. Žiemą filmas pelnė Berlyno kino festivalio „Sidabrinį lokį“. Tai buvo tikras jaunos režisierės triumfas, nes net didžiųjų festivalių žiūrovai jau gerokai atprato nuo sudėtingų, daugiaprasmių ir daugiasluoksnių filmų. Szumowska rodo sudėtingus kasdien su mirtimi susiduriančio teismo eksperto (Janusz Gajos) ir jo anoreksiškos dukters santykius, kurie pašlijo po mamos ir žmonos mirties. Į juos netikėtai įsikiša psichoterapeutė (Maja Ostaszewska), tikinti, kad gali bendrauti su mirusiais. „Kūnas“ stebina režisierės sugebėjimu dabarties problemas rodyti kondensuotai ir metaforiškai, nevengiant metafizikos, humoro, absurdo. Szumowskos filmas suteikia vilties, kad stebuklas gali atsitikti, padėti nugalėti baimę, vienatvę, neviltį.

Daug diskusijų Lenkijoje sukėlė ir politinių aliuzijų į šalies gyvenimą prisodrintas Patryko Vargos filmas „Slaptoji tarnyba“ („Służby specjalne“, 2015). Pagrindiniai jo veikėjai – trys specialiųjų tarnybų agentai, kuriuos suvaidino Olga Bołądż, Januszas Chabioras ir Wojciechas Zielińskis. Tirdami bylas iš pirmųjų dienraščių puslapių, pareigūnai turės susidurti su praeities demonais ir supras, kad iš tikrųjų net nežino, kam dirba.

Prieš kelerius metus puikiai „Reversu“ debiutavusio Boryso Lankoszo antrasis filmas „Tiesos grūdas“ („Ziarno prawdy“, 2015) sukurtas pagal populiaraus detektyvų autoriaus Zygmunto Miłoszewskio (jis ir scenarijaus bendraautoris) trilogiją apie prokurorą Teodorą Šackį. Savyje užsisklendusį, dažnai chamišką prokurorą filme suvaidino Robertas Więckiewiczius, kuris atvyks į festivalį ir susitiks su „Multikino“ žiūrovais.

Filmo veiksmas nukels į spalvingąjį idiliškąjį Sandomiežą, kuriame žydai įsikūrė dar XIII amžiuje. Negyvos jaunos moters, bendruomenės aktyvistės, kūnas aptiktas viešoje vietoje. Vėliau dar keli žmonės nužudomi panašiai imituojant neva žydų ortodoksų ritualus, pavaizduotus paveiksle, kuris kabo Sandomieržo katedroje. Kriminalinė mįslė, kurią turi įminti Šackis, siejasi ir su antisemitizmu, ir su prieštaringa kiekvieno įtariamojo praeitimi, ir su politika, nes žmogžudystes galima suprasti ir kaip politinę provokaciją, todėl filmas turėtų sudominti ne tik detektyvų mėgėjus, nors „Tiesos grūdas“ – puikus žanro pavyzdys, kai „suveikia“ menkiausia smulkmena, kai išraiškinga muzika, paslaptinga senovinio miesto atmosfera, regis, persmelkia kiekvieną kadrą. Filmo kūrėjai siūlo pasvarstyti, kodėl istorija ir jos kruvini mitai, pasakojimai apie „žydų sąmokslą“ nuolat sugrįžta.

Kine debiutuojančio Michało Otłowskio sukurtas „Jeziorak“ (2014) taip pat panardinta į miglas ir tirštą atmosferą, jis tiksliai išnaudoja detektyvinės istorijos, kad ir kokia ji pasirodytų atpažįstama, galimybes. Mažame provincijos miestelyje prie ežerų gruodį randama nužudyta laisvo elgesio mergina ukrainietė. Bylą tiria nėščia pavargusio veido policininkė Iza, kurios partneris – taip pat policininkas ir dar negimusių dvynių tėvas, staiga dingo, bet tai tik problemų pradžia. Izą meistriškai suvaidino Jowita Budnik, sukūrusi nepamirštamas „Išganytojo aikštės“ ir „Papušos“ herojes. Aktorė po truputį atskleidžia savo herojės stiprybę, nors tyrimas vis labiau tampa asmeniškas, nauji jo etapai atskleis moters artimųjų paslaptis ir jos pasaulis per kelias dienas apvirs aukštyn kojom.

Janas Jakubas Kolskis – vienas originaliausių šiuolaikinių lenkų kūrėjų, bene vienintelis sugebėjęs sukurti iškart atpažįstamą savitą kino pasaulį. Jo filmai prisodrinti poezijos ir magijos. Kolskio herojai – ar tai būtų Jančio Vandenis, ar Grojantis lėkštėmis, ar kvapų paslaptis saugantis „Jasminum“ vienuolis, visada yra šio pasaulio keistuoliai, viską matantys kitaip.

Naujausias jo kūrinys „Širdis. Širdelė“ („Serdce. Serduszko“, 2014) – tai kelio filmas. Filmo herojė – vaikų namų auklėtinė vienuolikmetė Mašenka (Maria Blandzi) pabėga, nes nori įstoti į Gdansko baleto mokyklą. Ją lydi maištinga namų darbuotoja Kordula (Julia Kijowska). Pabėgėles vejasi ne tik policija, bet ir tragikomiškas alkoholikas mergaitės tėvas (Marcin Dorociński). Ši pasaka apie protingesnį, išmintingesnį už suaugusius vaiką yra lyg režisieriaus atsisveikinimas su dukra, kuri tragiškai žuvo pernai vasarą.

Marcino Głowackio vaidybinio filmo „Mano ašigalis“ („Mój biegun“, 2013) herojaus prototipas – realiai egzistuojantis asmuo, Janas Mela. Tai jauniausias žmogus, sugebėjęs aplankyti abu Žemės polius, ir kartu pirmas neįgalusis, kuriam tai pavyko padaryti. Filme pasakojama apie stiprios valios berniuką, kuris kovoja su negalia, nes nori sugrįžti į normalų gyvenimą.

Grzegorzo Jarzynos „Mes sutariam gerai“ („Między nami dobrze jest“, 2014) nustebins originalia forma. Režisierius perkėlė į ekraną Varšuvos TR teatre savo pastatytą Dorotos Masłowskos pjesę, išsaugodamas teatrališką reginio sąlygiškumą. Filmo herojės – trys vienos šeimos moterys, gyvenančios ankštame bute. Senelė (1939-aisiais Vilniuje teatro aktorės karjerą pradėjusi Danuta Szaflarska) vis prisimena jaunystę ir karą. Jos penkiasdešimtmetė duktė (Magdalena Kuta) dirba kasininke prekybos centre. Jauniausioji filmo herojė (Aleksandra Popławska) – mokinė, ji nori tik maištauti. Tai – lyg trys Lenkijos vizijos: mitologizuota praeitis siejama su senele, visuomeninės ir politinės transformacijos pagimdytas prekariatas – su motina, tik mergaitė niekaip negali įvardyti savo ateities. Masłowska ir Jarzyna preparuoja visas tas Lenkijas, pirmiausia pasitelkdami kalbą (kiekvieno, net epizodinio personažo kalba atspindi jo socialinę padėtį), politiką, subkultūrą bei jos sukurtas fantazijas. Nors filmui būdingos ryškios spalvos, groteskiški dialogai, tokios išsamios transformacijos periodo visuomenės analizės lenkų kinui galima tik pavydėti.

Parengė Ž. P.