7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Kelionė geismo upe nuo visko iki nieko (ir atgal)

Francisco Janes’o paroda „Mes turime viską ir neturime nieko“ Kauno „POST“ galerijoje

Jurij Dobriakov
Nr. 36 (1142), 2015-10-16
Dailė Tarp disciplinų
Francisco Janes, be pavadinimo. 2015 m.
Francisco Janes, be pavadinimo. 2015 m.

Lietuvoje šiuo metu gyvenančio portugalų garso ir vaizdo menininko Francisco Janes’o paroda, kurios pavadinimas yra pasiskolinta eilutė iš Charles’o Bukowskio šiuolaikinio gyvenimo epo „Kai kas spekuliantams, vienuolėms, krautuvių kasininkams ir tau...“ (eilėraštis eksponuojamas kaip savotiškas Janes’o videofilmų metakontekstas), gerokai skiriasi nuo didžiosios dalies man pažįstamos vietinės audiovizualinės kūrybos. Čia nėra žaidimo intelektualiais kodais, nėra žiūrovo paklaidinimo fiktyvaus naratyvo labirintuose (nors kitokių labirintų apstu), nėra socialinės dokumentikos įprastine prasme. Tai poezija, kuri nebijo būti poezija, ir geismas, kuris nebijo būti geismu.

 

Geismas čia pasirodo bandymo įveikti keliagubą nuotolį pavidalu. Pirma šio nuotolio pakopa – tai atstumas tarp menininko kilmės ir Lietuvos kaip naujų, nestabilių, bet geidžiamų namų bei specifiškai lietuviškos (o kartu archetipiškai universalios) medžiagos, ypač Orvidų sodybos ir Gojaus kaime pagal savo susikurtus ritualus gyvenančių menininkų Jurgio ir Dormantės Penkinskių buities. Antra – tai sunkiai įveikiamas atstumas iki (kad ir mitologizuoto bei idealizuoto) gyvenimo nuošalėje / atskirtyje / užuovėjoje / asmeninėje utopijoje patirties, kurios menininkas savo biografijoje neturėjo, bet kurios akivaizdžiai geidžia. Šimtą kartų esame girdėję Sartre’o aforizmą „Pragaras – tai kiti“, bet, gerai pagalvojus, mūsų asmeninis rojus taip pat dažnai būna kiti (žmonės, kurių vietoje norėtume, bet negalime būti).

 

Abi šios Janes’o parodą akivaizdžiai persmelkiančios geismo formos – geismo vietai ir geismo kito gyvenimui – man yra puikiai pažįstamos. Todėl parodą, kurią sudaro trys vaizdo projekcijos (vizuali klajonė po Orvidų sodybos labirintą, abstraktūs videopano apie ištįsusią Gojaus kasdienybę ir Švėtės upės tėkmė Žagarėje, tiesiogine prasme pačiame Lietuvos pakraštyje) bei du garso takeliai, perskaičiau labai asmeniškai. Konkretūs konkrečių vietų vaizdai, kurie lygiai taip pat sėkmingai galėtų būti ir garsais, o kartu ir Bukowskio eilėraštis, iš pirmo žvilgsnio neturintis nieko bendro su Janes’o videodarbais, tačiau iš tiesų kalbantis apie tą patį, tik kitai vietai specifiniais žodžiais, manyje išsiplėtė iki platesnių apmąstymų, kurie, tikiuosi, šiek tiek patikslina menininko siūlomos kelionės maršrutą (nors ir neveikia kaip tikslus žemėlapis).

 

Pirmiausia tas „tu“, kurio iš įpročio laikaisi įsikibęs, yra konvertuojama valiuta. Tai funkcinis „tu“, cirkuliuojantis kasdienybės grandinėje kaip simbolinis kapitalas, kažkas, ką galima paversti rytojaus grąža ir šiandienos rizikos draudimo fondu. Tai „tu“, kuris ne visai priklauso tau. Nors yra daugybės tavo paties sprendimų ir pasirinkimų rezultatas, jis taip pat turi šimtus į jį investuojančių dalininkų, turinčių kontrolinį akcijų paketą. „Tu“, kurį tapatini su savimi, iš tiesų yra akcinė bendrovė, kurioje turi daugiau įsipareigojimų nei laisvių.

 

„Tu“, kuriuo nori būti, niekada nėra lengvai pasiekiamas. Tiesą sakant, jo apskritai nėra. Nemalonu suvokti, kad tave tikrai labai smarkiai apibrėžia ir riboja iki šiol tau prieinamas galimas gyvenimo modelis. Iki tam tikro lygio. Žinoma, yra dar svajonių medžiaga, plytos, iš kurių gali kai ką pastatyti, galbūt tai statymo procese atskleis utopinį tave ar bent jau apytikslę, minimalią veikiančią utopijos versiją. Taigi, teks imtis statybų. Ir tai pareikalaus nemažai geismo.

 

„Gyventi paprastą gyvenimą“ – tai ir nuvalkiota banalybė, kaip mantra, kartojama dvasingumo šarlatanų, ir mažiausiai paprastas dalykas, kurį galima įsivaizduoti. Kai kas teigia žinantis, kaip tai reikia daryti. Kai kas paveldėjo pamatą, į kurį galima atsiremti, tai, ko negali įsigyti kiekvienas norintis. Kiti nieko nepaveldėjo, bet jų geismas stipresnis nei kitų. Šiuos žmones nelengva atrakinti; niekada nežinai, kas yra tiesiog jų kraujyje, o ką jie klastoja taip nuoširdžiai, kad ilgainiui tai iš tiesų įauga jiems į kraują. Turi mokėti klastoti teisingai. Nesu tikras, kad aš moku. Niekada šalia neturėjau tinkamo pavyzdžio.

 

Tad ką turėtum daryti, jei neturi paveldėtos ir nenutrūkusios autentiškumo istorijos, bet jauti iš vidaus tave deginantį ilgesį? Kaip ką nors suklastoti taip, kad tai veiktų ir kartu netaptų priklausymo chimera, kai iš tiesų nėra kam priklausyti? Kaip sukonstruoti prieglobstį, bet netapti atsiskyrėliu? Ir kaip užtikrinti, kad šis prieglobstis neslėgtų negyvų mitų ir tradicijos svoriu, lyg tvora, atitverianti tave nuo suvokimo, kad pasaulyje yra nesuskaičiuojama daugybė dalykų, kurių turbūt niekada nesutaikysi tarpusavyje ir neaprėpsi, bet turi visą laiką matyti juos visu jų šiurpumu?

 

Turi milžinišku betikslio tikėjimo šuoliu atsikratyti šių dalykų, išleisti šį viską iš savęs, kol liksi tuščias ir nuogas kaip niekis, ir tuomet vėl viską atgauti jau kitaip. Atsidavimu paremtas klastojimas, įtikėtos bendruomenės ir priklausymas be pamato turi pagimdyti tiesą, iracionalią, nieko nežadančią, nesaugią ir net žeidžiančią tiesą. Nežinau, ar tai įmanoma įvykdyti. Mačiau žmones, kuriems pavyko. Taip pat nežinau, kaip ilgai tai galima palaikyti. Bet šią savimaršą persmelkia meilė – nepatogi, nenuolaidi ir besąlygiška.

 

Paroda veikia iki spalio 18 d.

„POST“ galerija (Kaunas, Laisvės al. 51a, 4 aukštas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 13–18 val.

Francisco Janes, be pavadinimo. 2015 m.
Francisco Janes, be pavadinimo. 2015 m.
Francisco Janes'o parodos „Mes turime viską ir neturime nieko“ fragmentas. 2015 m.
Francisco Janes'o parodos „Mes turime viską ir neturime nieko“ fragmentas. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes, „Gojus“. 2015 m.
Francisco Janes'o parodos „Mes turime viską ir neturime nieko“ fragmentas. 2015 m.
Francisco Janes'o parodos „Mes turime viską ir neturime nieko“ fragmentas. 2015 m.
Francisco Janes, „Sodyba“. 2015 m.
Francisco Janes, „Sodyba“. 2015 m.
Francisco Janes, „Sodyba“. 2015 m.
Francisco Janes, „Sodyba“. 2015 m.