7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

Steveno Spielbergo sesuo Nancy Spielberg prodiusuoja bendros amerikiečių ir lenkų gamybos filmą apie pogrindinį Varšuvos geto archyvą. Pagrindinis filmo herojus Emanuelis Ringelblumas (1900–1944) buvo istorikas. Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvos gete jis subūrė pogrindinę intelektualų ir visuomenininkų grupę „Oneg Szabat“. Grupė sukaupė dokumentų rinkinį, kuriame buvo oficialūs laiškai, plakatai, laikraščiai, teatrų programėlės, rankraščiai, piešiniai ir kiti gyvenimo gete liudijimai. Grupės nariai dokumentus slėpė metalinėse dėžėse ir pieno bidonuose. 1942-ųjų rugpjūtį ir 1943-iųjų vasarį jie paslėpė šį lobį vieno namo rūsyje. Ringelblumą vokiečiai sušaudė geto griuvėsiuose, aptikę bunkerį, kuriame jis slapstėsi. 1946 metais buvo rasta dešimt dėžių su dokumentais. Dar dvi dėžes 1950 metais rado statybininkai, statantys naują namą. Išgelbėtą archyvą sudaro 30 tūkstančių dokumentų, jį saugo Žydų istorijos institutas.

 

Būsimo dokumentinio su vaidybiniais elementais filmo pagrindas – amerikiečių istoriko Samuelio D. Kassowo knyga apie Ringelblumo archyvą „Kas parašys mūsų istoriją?“ („ Who Will Write Our History?“). Filmo scenarijaus autorė ir režisierė – Roberta Grossman, filmuos britų operatorė Dyanna Taylor, pelniusi 5 „Emmy“ apdovanojimus. Beveik visi filme vaidinantys aktoriai yra lenkai. Ringelblumą vaidins Piotras Głowackis, jo žmoną – Karolina Gruszka, „Onega Szabat“ bendradarbę – Jowita Budnik. Filmas gavo Lenkų kino meno instituto (PISF) paramą. Jis pasirodys 2017-aisiais.

Aplodismentai sugrįžtantiems

Lietuvos muzikų rėmimo fondo (LMRF) organizuojamas jau XVIII tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ vėl kviečia Lietuvos klausytojus pasigėrėti svetur išvykusių talentingų jaunųjų tautiečių ir jų draugų pasiekimais. Kaip turiningame „Sugrįžimų“ buklete rašo LMRF direktorė Liucija Stulgienė, „Lietuvos muzikų rėmimo fondas, šįmet jau įžengęs į savo kūrybinės veiklos 25-metį, ir toliau plėtoja mūsų tautiečių muzikinių galių suartinimo procesą, kuris dažniausiai būna nenuspėjamas, gyvenimo tėkmės padiktuotas.“ Vilniaus meras Remigijus Šimašius neatskiriama festivalio dalimi pavadino atradimus: „Lietuvos klausytojai atranda naujus talentus, o pastarieji – Lietuvos auditoriją, Vilniaus ir sostinės svečiai atranda dar vieną gyvą kultūros įvykį, pasaulis talentingųjų kūrėjų ir atlikėjų asmenyje atranda Lietuvą ir pagaliau – visi mes dar kartą atrandame ir patvirtiname faktą, kad esame veiklių, darbščių ir talentingų žmonių šalis.“ Festivalis dar tęsiasi, tad šįkart apžvelgsiu tik pusę nuaidėjusių koncertų.

Juliaus Juzeliūno metai tęsiasi

Ko gero, ne kiekvienai žymesnei, žemiškąją kelionę jau baigusiai lietuvių muzikos asmenybei taip natūraliai ir neformaliai priderėtų jos mastą aprėpianti paprasta, sykiu tiksli ir majestotiška frazė – užima išskirtinę vietą XX a. II pusės Lietuvos muzikoje, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai kone embleminis pradžios sakinys, apibendrintai nusakantis Juliaus Juzeliūno (1916–2001) paliktą ir vis dar gyvą pėdsaką, menantį originaliai plytinčią šio kompozitoriaus meninę tapatybę, jo svarų, rimtos laikysenos neprarandantį kūrybos palikimą, mokslinę veiklą. Taip pat ir dosnią, rezultatyvią pedagogiką, įvairių prisiimtų ir sąžiningai plėtotų pareigų naštą. Jis – vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją 1990-aisiais. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad minimus veiklos matmenis tolydžio ataudė ir malonus, bendrauti norintis ir mokantis žmogus, jaučiantis didelių ir mažų problemų sąskambį, nesveriantis jų pagal naudos koeficientą. Ir, kaip pats yra išsitaręs, linkęs pirmiausia įsipareigoti sau (o tai juk sunkiausia), nesusipykti su savimi, taip pat ir su savo sąžine. Gal tai ir nulėmė, kad sprendimai tiek gyvenime, tiek ir kūryboje Juzeliūnui nesukeldavo ilgų krizių, desperacijos tamsos, – juk taip ir turėtų klostytis, kai nesusipyksti su sąžine. Norėtųsi tad prisiminti ir autentišką šio kompozitoriaus, Juozo Gruodžio mokinio, balsą, prabylantį viename interviu, jo 80-mečio kontekstuose, kai į jo gyvenimo tėkmę jau buvo įsiliejusi narystė Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, Stalinizmo nusikaltimų tyrimo komisijoje (buvo jos pirmininkas), vėliau Represijų Lietuvoje tyrimo centre: „Tai, kad lemtingais mūsų tautai 1988 metais muziką ilgesniam laikui ramiai atidėjau į šalį, iš dalies lėmė „gruodiškoji“ nuostata. Jos esmė štai kokia – į savo gyvenimą, profesinį pašaukimą (nesvarbu, ar tai būtų muzika, ar kita sritis) reikia žiūrėti su didžiule atsakomybe. Jeigu turi kokių nors idėjų, tai koncentruokis į jas, kiek įstengi jomis gyvenk ir nesiblaškyk į šalis. Valstybingumas, tautiškumas, gilinimasis į tautinės kultūros šaknis – tos pačios nuostatos ir kūryboje, ir gyvenime. Jos suformuotos ir mane supusios tikrovės: deportacija, tremiamųjų kančios, sovietų okupacija. Žinoma, mano profesija – garsas, ne politika. Į tautos muzikinius – struktūrinius ypatumus, psichologines savybes gilinausi pasitelkęs garsą ir, prisipažįstu, niekada neketinau dalyvauti politiniame gyvenime. Buvau įsitikinęs: jeigu dirbi savo darbą, maksimaliai atiduodi savo sugebėjimus muzikai, pedagogikai, tai irgi yra tam tikra politika. Ir vis dėlto, kai Lietuvai iškilo klausimas būti ar nebūti, tiesiog negalėjau nedalyvauti tame politiniame patriotiniame procese.“

Melancholija po stiklu

Jau trečius metus veikiantis šokio teatras „Airos“ – choreografės Airos Naginevičūtės idėjų arena, įtvirtinanti vieną ryškiausių pastarojo meto lietuviškos šiuolaikinio šokio kultūros reiškinių. Jis aprėpia visus savarankiškam meno fenomenui reikalingus aspektus – nuosekliai plėtojamą kūrybinę sistemą ir su ja susijusias formų bei prasmių paieškas, savo meninės doktrinos perdavimą studentams, akivaizdų „airiškos“ kūrybos gerbėjų ratą.

 

Laiku nepavyko pamatyti pirmojo šio teatro spektaklio – „Chimeros karoliai“, tačiau neseniai jis grįžo į sceną ir tapo gera proga suvokti choreografės sumanymų intencijas, o kartu su naujausia spektaklio „Melancholijos bokštai“ premjera, įvykusia „Menų spaustuvėje“ balandžio 15 d., – ir tam tikras sklaidos bei raidos trajektorijas.

Kartu su kompozitoriumi Vladu Dieniniu suverti „Chimeros karoliai“ skatina galvoti apie šokėjos meninį pasaulį, sąmoningai atsitveriantį nuo žiūrovo ketvirtąja siena: retai šiuolaikiniame teatre naudojama uždanga čia yra „Airos“ pasaulio riba, kurią peržengęs atsiduri sąlygiškame, nuo kasdienybės šurmulio ir aktualijų nutolusiame pasaulyje, kur veikia metafiziniai menininko ir meno būties dėsniai.

Laikinoji teatro komuna

Šiemet JTD festivalis koncentravosi ne į spektaklių programą, nors ji ir vainikavo savaitę trukusį renginį, o į keturias dienas vykusias kūrybines dirbtuves, skirtas profesionaliems aktoriams. Tad JTD rengėjai atviros atrankos būdu subūrė kelias dešimtis jaunų aktorių iš visos Lietuvos dirbti su penkiais režisieriais: Jonu Terteliu, Gildu Aleksa, Loreta Vaskova, Jeanu-Cyrilu Vadi (Prancūzija) ir Zacharu Chungurejevu (Rusija). O kad komandoms nieko netrūktų, kartu dirbo ir teatrologai Silvija Čižaitė-Rudokienė, Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė, Kristina Steiblytė ir Andrius Jevsejevas. Šios Lietuvos teatrui neįprastos kūrybinės komandos rengėjų buvo įmestos į dar neįprastesnes aplinkybes: kas rytą visiems dalyviams susirinkus prie skelbimų lentos paaiškėdavo, kas su kuo dirbs, kurioje iš viešųjų erdvių teks dirbti (geležinkelio stotyje, prekybos centre, Laikrodžių muziejaus kiemelyje, Senajame turguje ar Kultūros fabrike) ir kokią temą tądien teks pusdienį nagrinėjus (pabėgėlių, Černobylio, atostogų ar ekologijos) pakaitomis pristatyti kolegoms ir Klaipėdos miestiečiams penkiolikos minučių trukmės pasirodymais. Po pasirodymų sekė išsamios diskusijos, rytais aktorių laukė vis kitokie praktiniai seminarai, o festivalio pabaigoje įvyko dvi teatrologo ir prodiuserio Audronio Liugos paskaitos. Be to, paraleliai visam šiam veiksmui Valentinas Masalskis ir Vidas Bareikis apsikeitė savo vadovaujamų aktorių kursų Klaipėdos universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studentais ir padėjo pagrindus ilgalaikiam kūrybiniam bendradarbiavimui. Tai pirmas toks artimas šių aukštųjų mokyklų kontaktas ir norėtųsi tikėti, kad jis lems ir daugiau pokyčių.

Tapybos šuliniai

Kartais nedidelės parodos, kurios dažnai yra savotiškas praėjusių didžiųjų ekspozicijų atgarsis, iš tikrųjų man labai reikšmingos. Pavyzdžiui, Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės atvejis. Prieš metus Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta didelė judviejų paroda „Dvi Aušros“, ir štai šįmet kamerinį jos variantą matome Vilniuje.

 

Sutikite, dviese rengti vieną parodą nėra lengva – juk neišvengiamai tenka susitapatinti, t. y. ne tik gerai tarpusavyje sutarti, bet ir panašiai mąstyti. Mūsų Aušroms, be abejo, labai pasisekė – jos abi atstovauja tai pačiai „lūžio“ kartai. Be to, kadaise kartu su kitomis kaunietėmis tapytojomis Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene ir Judita Budriūnaite priklausė „Keturių“ grupei, kuri buvo tarsi mažoji, švelnioji moteriška atsvara „Angies“ vyrijos tapybos užmojų vitališkumui.

 

Taigi abi menininkes nuoširdžiai sieja bendros patirtys, kurios nūdienos patyrimų kontekstuose yra vis jautriau (sentimentaliau?) ir intelektualiau įprasminamos. Pirmiausia, tai išgyventa sovietmečio epocha ir nepriklausomybės pradžia, nerimastinga XX a. 9–10-ojo dešimtmečių sandūra, kurią lydėjo staiga atsivėrusios laisvės, o drauge egzistencinės sumaišties ir pasimetimo atmosfera.

Laiminga šypsena

Italų dainininkas, aktorius, režisierius Adriano Celentano savo šalyje laikomas nacionaline vertybe. Jo įtaką ar reikšmę ne vienas lygina su Elvio Presley’io. Jis turtingas ir įtakingas. Celentano buvo neįtikėtinai populiarus sovietų šalyje, jis filmavosi kartu su didžiausiomis žvaigždėmis – Sophia Loren ar Anthony Quinnu, o laiminga idioto šypsena, nušvisdavusi Celentano personažų veiduose, ne vienam asocijavosi su komedijomis, kuriose skamba daug dainų, o humoras – paprastas ir visiems suprantamas. Dabar tokių personažų šou versle beveik neliko, net lietuvių žvaigždės nori atrodyti protingesnės nei yra iš tikrųjų, o idiotai kartais visai vykusiai apsimeta intelektualais.

 

Tačiau Celentano buvo ne tik išmintingas, bet ir teisus – laimingo idioto įvaizdis padeda. Ir ne tik išgyventi kino ar televizijos džiunglėse. Iš jo galėtų pasimokyti ir politikai, juolab kad rinkimai ne už kalnų. Todėl siūlau pasižiūrėti režisierių dueto Franco Castelano ir Giuseppe’s Moccia 1979 m. sukurtą komediją „Aksominės rankelės“ (TV1, 24 d. 19.10). Joje Celentano suvaidino inžinierių Gvidą, kuris praturtėjo pardavinėdamas neperšaunamą stiklą juvelyrinėms parduotuvėms. Laikinai praradusį atmintį ir balsą Gvidą priglaudė vagišių šeimynėlė, nes palaikė jį savo kolega. Tačiau šis ir atsipeikėjęs neskuba prisipažinti, kas yra iš tikrųjų.

Pagoniško gaivalo sūkury

Paskutiniame Baltijos šalių orkestrų festivalio koncerte Vilniuje kovo 15 d. pasirodė šį renginį inicijavęs Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Anksčiau koncertavę estų ir latvių kolektyvai yra pagrindiniai nacionaliniai savųjų kraštų simfoniniai orkestrai, šiemet minintys 90-metį. Lietuvos valstybinis simfoninis šių metų sausį atšventė dvidešimt septintąjį gimtadienį, tad palyginti su jais yra jaunas. Įkurtas 1989 m. kaip jaunimo, vėliau jis tapo valstybiniu, taigi antruoju po Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, reziduojančio Nacionalinėje filharmonijoje. Recenzuodama pirmuosius du koncertus nepaminėjau, kad festivalio koncertai vyko ne vien Vilniuje, bet visose trijose sostinėse. Rygoje mūsiškiai grojo kovo 10 dieną. Maestro Rinkevičiaus diriguojamame koncerte buvo atlikta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Maurice’o Ravelio Koncertas kairei rankai D-dur, solistas žinomas latvių pianistas Vestardas Šimkus, ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Tą pačią programą orkestras kovo 11 d. atliko ir Taline, tik ją dirigavo kitas maestro, dažnai su šiuo orkestru pasirodantis Martynas Staškus. Šis koncertas sutapo su Lietuvos valstybingumo atkūrimo diena, tad vyko itin iškilmingai, dalyvaujant diplomatų korpusui.

Mokytojas ir mokinys, skirtingi ir panašūs

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito – meistro ir mokinio – piešinių parodą galiu pristatyti ir analizuoti ne kitaip, kaip tik iš parodos rengėjų pozicijos. Nes būtent taip ir yra. Su kitais VDA muziejaus kolegomis bei Arvydu Šalteniu teko prisidėti atrenkant darbus, mąstant apie parodos struktūrą ir režisuojant ekspozicinę erdvę. Vis dėlto tikrasis šios parodos kuratorius ir idėjos autorius yra pats Samogitas – legendinis žemaičių skulptorius iš Palangos, jau daugelį metų gyvenantis ir aktyviai besidarbuojantis Paryžiuje, tačiau nepamirštantis Lietuvos ir mecenuojantis savo pirmąją alma mater – Vilniaus dailės akademiją.

 

Bet iš pradžių užduokime vieną klausimą ir į jį atsakykime. Kodėl P. Aleksandravičius ir Samogitas? Šį klausimą galėtų iškelti bet kas, bent šiek tiek išmanantis kontekstą ar pažįstantis Samogitą, kurio „prekiniu ženklu“ yra tapusi viena ketverius metus (1969–1973) jo kūrybinėje biografijoje įsirėžusi detalė – bendrystė ir net bičiulystė Pietrasantoje (Italija) su litvaku iš Druskininkų, žymiu moderniosios skulptūros atstovu Jacques’u Lipchitzu. Tą nuolat akcentuoja, o ir savo knygoje „Mano dienos su Žaku Lipšicu“ (Vilnius, 2010) yra aprašęs jo buvęs asistentas. Dėl P. Aleksandravičiaus atsakymas yra labai paprastas – būtent šis lietuviškosios skulptūros klasikas mokė (ir piešimo, ir skulptūros) Samogitą šiam ruošiantis stoti į tuometinį Dailės institutą ir ten 1955–1958 m. studijuojant skulptūrą, buvo jo piešimo dėstytoju. Belieka pridėti viską paaiškinančią A. Raudžio mintį, pareikštą viename pokalbyje: „Aš niekur daugiau tokio lygio dėstytojų, kaip Vilniaus dailės institute, nesutikau! Niekur!“ Todėl ir yra P. Aleksandravičius bei Samogitas (juo labiau kad šiais metais minimos vieno 110-osios gimimo metinės, o kitas švenčia 80-metį).

„Auksinė Kaukė” - E. Nekrošiaus „Borisui Godunovui”

Balandžio 16 d. Maskvos muzikiniame K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos teatre buvo išdalintos svarbiausios Rusijos teatro premijos „Auksinės Kaukės“. Šiemet festivalio žiuri ir premijos vertinimo ekspertų taryba skirstė apdovanojimus 34 nominacijose ir 3 specialiųjų prizų kategorijose. Pirmą kartą per 20-ties metų „Auksinės Kaukės“ istoriją išskirtinis prizas už geriausią užsienio spektaklį parodytą Rusijoje šiemet skirtas dviem spektakliams. Susumavus slapto ekspertų komisijos balsavimo rezultatus jie surinko vienodą balų skaičių. Taigi rusų kritikai ir teatralai geriausiais pripažino Eimunto Nekrošiaus Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre sukurtą spektaklį pagal A. Puškino istorinę dramą „Borisas Godunovas“ ir režisieriaus Heiner Goebbels spektaklį „Kai kalnas pakeitė savo rūbą“ sukurtą Vokietijos festivaliui „RuhrTrienale“ drauge su Slovėnijos vokaliniu teatru „Carmina Slovenica“. H. Goebbels yra žinomas ir Lietuvos teatro gerbėjams – Vilniuje buvo vaidinami jo spektakliai „Eraritjaritjaka“ ir „Max Black arba 62 būdai pasiremti galvą ranka“.

 

PUSLAPIS
IŠ
1002