Kai pavargstu nuo pilkos lietuviškos realybės, kurioje, matyt, neatsitiktinai vis labiau dominuoja simboliški valstiečiai, – policininkas Skvernelis ar palapinę prie Operos ir baleto teatro pasistatę ūkininkai, – slepiuosi nuo jos internetiniuose meno aukcionų tinklalapiuose. Puikiai suprantu, kad visi ten pristatomi meno kūriniai ar daiktai man paprasčiausiai neįkandami, na, nebent koks nors Rosenthalio puodelis, bet tai nesvarbu. Seni paveikslai ar neįtikėtinos sagės su brangakmeniais užburia savaime. Tai, ką vadiname tikru gyvenimu, paprasčiausiai išnyksta. Todėl gerai suprantu Giuseppe’s Tornatore’s filmo „Geriausias pasiūlymas“ (LRT Kultūra, gegužės 4 d. 22.30) herojų Virdžilą Oldmaną (kaip visada nuostabus Goeffrey’is Rushas), kuriam tikrovė paprasčiausiai nereikalinga. Jis – meno žinovas, sugebantis atpažinti kiekvieną falsifikatą, ir aukcionų vedėjas, įžvalgus kolekcionierius, mokantis pasinaudoti proga ir apgauti neišmanėlius. Jo gyvenimą užpildo meilė menui, bet Tornatore supranta, kad to romantiškam menotyriniam trileriui neužtenka, todėl įveda į veiksmą išblyškusią paveldėtoją Kler (Sylvia Hoeks), kuri paprašo Oldmaną inventorizuoti jos palikimą – seną vilą, prigrūstą meno kūrinių. Tačiau su mergina neįmanoma susitikti, nes Kler serga keista liga – bijo atvirų erdvių. Kartu su ja filme atsiranda meilės, susižavėjimo, apgavystės tema.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Grįžimo į Nioną, kino festivalį „Visions du Réel“, laukiau nekantraudama – tarsi pabėgimo iš darbų įrėmintos tikrovės. Atmintyje išlikusios Niono gatvelės, ežeras, tikrovę tarsi ekranas įrėminantys kalnai kaip ir pernai kvietė nurimti ir susikaupti. Žinoma, sugrįžti vilioja ne tik Niono peizažas, bet pirmiausia įdomi, drąsi festivalio programa, santūri atmosfera ir džiuginantys pokalbiai.
Kanadiečių dokumentinio kino režisierių Dominicą Gagnoną, kurio filmą „Iš Šiaurės“ rodė festivalis „Nepatogus kinas“, atradau kaip tik pernai, „Visions du Réel“ programoje. Gagnono kūrybą galima skirstyti į keletą etapų. Pirmieji 16 mm kamera kurti filmai – tai direct cinema įkvėpti, gąsdinantį arba humoristinį toną įgyjantys kasdienio gyvenimo fragmentai. Vėliau režisierius ėmė kurti filmus iš internetinių žmonių dienoraščių, jo kūrybos pagrindu tapo montažas. Per meistriškumo dirbtuves režisierius kalbėjo, kad jo pasirinktas filmavimo formatas dažnai kalba apie kintančius santykius su žmonėmis – nuo distancijos, stebėjimo vien teleskopiniu objektyvu, mėgaujantis susvetimėjimu, iki priartėjimo internetinėje erdvėje ar rengiant bendrus meninius projektus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės 1-ąją, Motinos dienos proga, Kauno valstybinis lėlių teatras pakvies į paskutinę 58-ojo sezono premjerą – spektaklį vaikams nuo 3 m. „Noriu – negalima, reikia – nenoriu“.
Lėlių teatro žiūrovai, puikiai pažįstantys žaviąją Kaukų šeimynėlę iš repertuarinio spektaklio „Šeimynėlė iš Didžiosios girios“ (pastatytas 2010 m.), išvys naujus mylimų personažų, atkeliavusių iš religijotyrininko, etnologo, prozininko, publicisto ir eseisto Gintaro Beresnevičiaus pasakų, nuotykius.
Vasario mėnesį Lietuvos nacionalinis dramos teatras kvietė jaunuosius rašytojus, būsimus dramaturgus ir visus, norinčius išbandyti savo jėgas tekstų scenai kūrime, siųsti paraiškas pjesių idėjų konkursui. Šių metų konkurso tema – mitas, iš viso buvo gauta 31 viena paraiška. Jas vertino ir laimėtojus rinko komisija, kurią sudarė prof. Leonidas Donskis, Rolandas Rastauskas, dr. Aušra Martišiūtė, dr. Jūratė Čerškutė ir dr. Gabrielė Labanauskaitė.
Kadangi, suskaičiavus balus, nuo trijų geriausių nedaug atsiliko dar du autoriai, iš viso buvo išrinkti net penki laimėtojai, o ne trys, kaip planuota konkurso pradžioje, tai – Dovilė Statkevičienė, Augustas Sireikis, Jevgenija Karpikova, Andrius Jevsejevas ir Virginija Rimkaitė. Konkurso laimėtojai vasarą bus pakviesti savo idėją plėtoti dirbant su lenku dramaturgu Piotru Gruszczyńskiu ir lietuviu rašytoju Sigitu Parulskiu.
Pirmas kūrybinių dirbtuvių etapas vyks 2016 m. liepos mėn. Jame dalyvaus visi atrinktų pjesių idėjų autoriai ir trys ne konkursiniu būdu pakviesti dramaturgai: Birutė Kapustinskaitė, Mindaugas Nastaravičius ir Teklė Kavtaradzė. Jaunųjų dramaturgų sukurtų pjesių skaitymai numatomi 2016 m. lapkričio mėnesį „Versmės“ festivalyje.
![]() |
„Kol kas viešumoje matyti tik nedidelis jo gyvenimo ir kūrybos kraštelis, pati viršūnė. Todėl ir sakau, kad jis dar ateityje, kad jis dar pasirodys pilnesnis, platesnis. Daug kas turi išrūgti, išsivaikščioti, nusėsti drumzlės, kol visa bus pamatyta perspektyvoje – į praeitį ir į ateitį“, – taip rašė Marcelijus Martinaitis pomirtiniame Vinco Kisarausko kūrybos albume (Vaga, 1996; leidinį parengė Saulė Kisarauskienė; dail. Alfonsas Žvilius). Iki visai neseniai šis albumas su pranašiškais žodžiais buvo pagrindinė Kisarauską išsamiau pristatanti knyga. Ją pakeisti turėtų naujasis pernai išleistas albumas: „Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį“, kurį ir mėginsiu aptarti. Pasirodo, kad nemažai iliustracijų, patekusių į naująjį, yra perimtos iš kruopščiai rengtų geros kokybės skaidrių pirmajam. Tad nemažai vaizdų sutampa. Tik gerokai skiriasi spaudos kokybė. Dabar, be abejonės, – geresnė. Nekyla klausimų, kodėl ataidi svarbieji darbai. Bet naujos knygos apimtis didesnė, todėl šalia atmintinai žinomų darbų atsiranda ir kompozicijos vinilų vokams, ir koliažai ant grafikos, scenografijos eskizai ir žinomų darbų variacijos, rodančios, kad prie vienos temos dailininkas dirbdavo nuodugniai, prigamindamas ištisus telkinius vienas kitą papildančių darbų.
![]() | ![]() | ![]() |
Tobiaso Nölle’s filmas „Aloysas“ šiemet sulaukė daug dėmesio Berlyno kino festivalyje ir pelnė FIPRESCI apdovanojimą. Filmą rodė „Kino pavasaris“, taip pat režisierius buvo konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri narys ir pristatė lietuvių žiūrovams savo filmą. Mįslingos romantinės komedijos „Aloysas“ veikėjas – privatus detektyvas – nuolat stebi žmones ir juos slapta filmuoja. Vieną dieną kamera dingsta. Jam pradeda skambinti paslaptinga mergina, kuri siūlo išbandyti naują išradimą – telefoninį pasivaikščiojimą.
![]() | ![]() |
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 29 ir 30 d. įvyks spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjera. Tai kūrinys pagal Sofoklio („Oidipas karalius“ ir „Antigonė“, iš senosios graikų kalbos išvertė Antanas Dambrauskas), Euripido („Foinikietės“, iš senosios graikų kalbos išvertė Mindaugas Strockis), Aischilo („Septynetas prieš Tėbus“, iš senosios graikų kalbos išvertė Ričardas Mironas) tragedijas ir Johno von Düffelio dramą „Oidipo miestas“ (iš vokiečių kalbos išvertė Mindaugas Strockis). Inscenizacijos autorius ir režisierius Gintaras Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, kompozitorė Onutė Narbutaitė. Spektaklyje vaidmenis kuria Valentinas Novopolskis, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Povilas Budrys, Vesta Grabštaitė, Saulius Balandis, Rimantas Bagdzevičius. Taip pat išvysime jauniausios kartos aktorius – Paulių Markevičių, Mantą Zemlecką, Jovitą Jankelaitytę, Dovilę Kundrotaitę, Arną Ašmoną, Marių Čižauską, Šarūną Zenkevičių ir kitus.
Antikinis žmogus įsivaizdavo, kad visas kosmosas skamba, tą skambesį padėjo suvokti Pitagoro teorijos. Muzika, tragedijoje pasiekusi savo raiškos viršūnę, mitams suteikdavo naują prasmę, padėdavo juos suprasti. Panašaus teksto ir muzikos santykio siekiama ir naujajame Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. Čia sintetinis kūrinio charakteris suformuojamas jungiant žodį su dainavimu, muziką su išraiškingu judesiu. Šis pirmapradis sinkretiškumas išauga iš muzikinių garsų. Aktyviai naudojant Onutės Narbutaitės muziką, kuriamas spektaklis, savo ritmine sandara artimas antikinės tragedijos principams, scenos jungiamos pagal muzikinės kompozicijos dėsnius.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pamačius, kaip aktyviai valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) viešojoje erdvėje pristato savo programą „Naujieji Vilniaus veidai“, buvo nepaprastai įdomu sužinoti, kas laukia puikios viešųjų ryšių akcijos finišo tiesiojoje. Akį traukiantis įvaizdis, intensyvi raiška socialiniuose tinkluose, internetinėje spaudoje, spaudos konferencija ir net nufilmuotas vaizdo klipas – reklamai skirta tiek dėmesio, kiek retam profesionaliosios muzikos koncertui Lietuvoje. Kažkur šios informacijos gilumoje dar buvo galima rasti žinią, kad koncertas skirtas Pasaulinei kultūros dienai. Meninei produkcijai taip pat rengtasi iš peties – koncertas turėjo ir savo kostiumų dailininkę, ir Vilniaus kolegijos šukuosenų ir įvaizdžio dizaino studentų komandą, pasirūpinusią grimu, ir režisierių Ričardą Matačių.
Sulaukėme gana įdomaus renginio (ir reginio), kuris vis dėlto kiek peržengė kičo ribą. Režisūros požiūriu labiausiai užkliuvo epizodas, kai choro kamerinei grupei (vadovas Marius Turlajus) atliekant kūrinį „Now we are free“ iš garsaus Holivudo filmo „Gladiatorius“, likę choro vyrai buvo priversti užsidėti romėnų karių šalmus. Šis režisūrinis etiudas smarkiai pagadino kūrinį, kuris iš esmės ausiai buvo malonus, ypač dėl Ievos Skorubskaitės puikiai atliktos, išraiškingos solo partijos. Klausimų kėlė ir choro kostiumai – jei jau stengiamasi, būtų galima pasistengti iki galo. Bet apie viską nuo pradžių.
![]() | ![]() |
Lakūnas Aleksejus Guščinas, kurį Nikolajaus Lebedevo filme „Ekipažas“ („Ekipaž“, Rusija, 2016) suvaidino gražuolis Danila Kozlovskis, yra doras ir nenori taikstytis su kvailais viršininkais bei jų beprotiškais įsakymais. Pavyzdžiui, Guščinas nevykdo vieno pasipūtusio kvailio noro skraidinti kyšį – du brangius automobilius, rizikuojant ne tik humanitarinės siuntos likimu, bet ir lakūnų gyvybe. Iš visur išmestas Guščinas grįžta pas tėvą – kadaise garsų lėktuvų konstruktorių. Šis priprašo vienų oro linijų direktorių priimti sūnų stažuotoju.
Filmo pradžia sužadina keistą jausmą, bet ir gana greit jį paaiškina. Guščinas elgiasi kaip tipiškas teigiamas sovietinio filmo herojus, tik jis veikia pakitusioje erdvėje, kurią jau ne kartą matėme šių dienų rusų kine. Tai spindinti naujais statiniais ir automobiliais turčių Maskva. Guščinas priešinasi ne tik tradiciniams sovietų kino piktadariams – biurokratams ar kvailiams, bet ir galingam aviacijos bendrovės akcininkui, korumpuotiems karininkams, kurių anų laikų filmuose nebuvo. Akivaizdu, kad ne vienam „Ekipažo“ žiūrovui tokio veikėjo sugrįžimas sužadins laikų, kai esą teisybę vis dėlto buvo galima rasti, nostalgiją.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje balandžio 17 d. vyko ypatinga tradicija tapęs jaunųjų atlikėjų koncertas „Atžalynas“. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru muzikavo keturi jaunieji talentai: smuikininkės Julija Ivanovaitė ir Rūta Mažolytė, violončelininkas Evaldas Petkus bei jaunosios kartos dirigentas Karolis Variakojis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys atlikėjai savo kūrybinėje biografijoje jau yra sukaupę reikšmingų profesinių pasiekimų bei apdovanojimų, kuriuos turėjo progą papildyti reta ir išskirtine galimybe pasirodyti su nacionaliniu orkestru.
„Atžalyno“ koncertuose jauniesiems atlikėjams suteikiama reta galimybė pasirodyti svarbiausioje mūsų šalies koncertų salėje, groti solo su patyrusiais orkestro muzikantais. O šių renginių istorija prasidėjo daugiau kaip prieš trisdešimt metų maestro Juozo Domarko iniciatyva. Atlikėjai dažnai dalyvaudavo konkursuose, kurių vienas reikalavimų – baigiamajame ture groti solo su orkestru. Pavieniai koncertai, suteikiantys studentams galimybę savotiškai pasipraktikuoti prieš konkursą, ilgainiui išaugo į intriguojančius koncertų ciklus, kuriuose filharmonijos scenoje publikai pristatomi talentingi jaunosios kartos instrumentininkai bei dirigentai. Tiesa, daugiau nei prieš dešimtmetį rengiami trijų-keturių koncertų ciklai šiandien sumažėjo į keletą koncertų per sezoną, ir ne visada jie vadinami „Atžalyno“ vardu. Kaip mini nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės pavaduotoja Ieva Tamutytė, „kiekviename filharmonijos koncertų sezone pasirodo jauni, dar bestudijuojantys ar konkursą laimėję atlikėjai, o tai yra ta pati „Atžalyno“ koncertų idėja. Ši tradicija niekur nenunyko, ji gyvuoja, kaip ir tokių koncertų poreikis, o filharmonija visada skatina ir palaiko jaunus menininkus.“ Būtent dėl to filharmonijos koncertų repertuare tradiciškai skamba M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių orkestro ir solistų atliekama muzika, koncertuoja M. Rostropovičiaus fondo globotiniai, įvairių tarptautinių konkursų laureatai bei kiti talentingi jaunuoliai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |