7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mokytojas ir mokinys, skirtingi ir panašūs

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Vidas Poškus
Nr. 16 (1168), 2016-04-22
Dailė
Petras Aleksandravičius, „Žemaitė“. 1969–1970 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Žemaitė“. 1969–1970 m. A. Narušytės nuotr.

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito – meistro ir mokinio – piešinių parodą galiu pristatyti ir analizuoti ne kitaip, kaip tik iš parodos rengėjų pozicijos. Nes būtent taip ir yra. Su kitais VDA muziejaus kolegomis bei Arvydu Šalteniu teko prisidėti atrenkant darbus, mąstant apie parodos struktūrą ir režisuojant ekspozicinę erdvę. Vis dėlto tikrasis šios parodos kuratorius ir idėjos autorius yra pats Samogitas – legendinis žemaičių skulptorius iš Palangos, jau daugelį metų gyvenantis ir aktyviai besidarbuojantis Paryžiuje, tačiau nepamirštantis Lietuvos ir mecenuojantis savo pirmąją alma mater – Vilniaus dailės akademiją.

 

Bet iš pradžių užduokime vieną klausimą ir į jį atsakykime. Kodėl P. Aleksandravičius ir Samogitas? Šį klausimą galėtų iškelti bet kas, bent šiek tiek išmanantis kontekstą ar pažįstantis Samogitą, kurio „prekiniu ženklu“ yra tapusi viena ketverius metus (1969–1973) jo kūrybinėje biografijoje įsirėžusi detalė – bendrystė ir net bičiulystė Pietrasantoje (Italija) su litvaku iš Druskininkų, žymiu moderniosios skulptūros atstovu Jacques’u Lipchitzu. Tą nuolat akcentuoja, o ir savo knygoje „Mano dienos su Žaku Lipšicu“ (Vilnius, 2010) yra aprašęs jo buvęs asistentas. Dėl P. Aleksandravičiaus atsakymas yra labai paprastas – būtent šis lietuviškosios skulptūros klasikas mokė (ir piešimo, ir skulptūros) Samogitą šiam ruošiantis stoti į tuometinį Dailės institutą ir ten 1955–1958 m. studijuojant skulptūrą, buvo jo piešimo dėstytoju. Belieka pridėti viską paaiškinančią A. Raudžio mintį, pareikštą viename pokalbyje: „Aš niekur daugiau tokio lygio dėstytojų, kaip Vilniaus dailės institute, nesutikau! Niekur!“ Todėl ir yra P. Aleksandravičius bei Samogitas (juo labiau kad šiais metais minimos vieno 110-osios gimimo metinės, o kitas švenčia 80-metį).

 

Tad paroda architektūriškai ir konceptualiai konstruota taip, jog būtų atskleistas Meistro ir Mokinio santykis. Pirmiausia galima pakomentuoti patį pavadinimą, nurodantį gal labiau ne į Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, bet į vokiečių romantiko Ernsto Theodoro Hoffmano apysaką „Meistras Martynas kubilius ir jo mokiniai“. Samogitas, kaip platų išsilavinimą įgijęs menininkas (studijavo ne tik  Vilniuje, bet ir Krokuvoje, Gdanske, Darmštate, Paryžiuje), visuomet akcentavo beveik viduramžiškos (cechinio mokymosi) reikšmės turintį meistro ir pameistrio (mokinio) santykį, kai vienas kitam ne tik perduoda žinias ar įgūdžius, bet ir kažką daugiau. Todėl labai simboliškas yra ir Rasos Janulevičiūtės sukurtas parodos plakatas, kuriame paties Samogito teikimu du dailininkai pateikti kortos įvaizdžiu – vienas (Meistras) aukščiau, kitas (Mokinys) – žemiau.

 

Ekspoziciškai erdvė organizuota analogišku (kortišku ar net svarstykliniu) principu – didesnis „Titaniko“ II aukšto segmentas skirtas profesoriui, mažesnis – jo studentui, žiūrovo dėmesį koncentruojant į sąlyčio taškus, į tas briaunas, kuriomis susiduria du lyg ir visiškai kitoms kartoms, skirtingoms estetikoms atstovaujantys, o kartu giluminiais ryšiais be galo susiję autoriai.

 

Mokytojo ir mokinio santykis diktavo ir pačių kūrinių atranką. P. Aleksandravičiaus atveju koncentruotasi į jo brandžiąją kūrybą ir meninę piešimo profesoriaus „virtuvę“ apskritai, o Samogito piešiniai atstovavo dviem esminiams jo kūrybos etapams – prieš profesionalios dailės studijas (tai yra ankstyvieji, paaugliški piešiniai) ir paskutinių metų darbai, pristatantys menininką tokio amžiaus, kokio buvo P. Aleksandravičius savo intensyvaus pedagoginio darbo laikais.

 

Visuomenei (ir ypač vilniečiams) P. Aleksandravičius pirmiausia yra žinomas kaip rašytojos Žemaitės paminklo Gedimino prospekte autorius. Tad parodoje duoklė atiduota šiam šedevrui (vartoju šią sąvoką grynai viduramžiškai: chef-d’oeuvre – pavyzdinio gaminio, pristatyto meistro vardui gauti, prasme), eksponuojant parengiamąjį monumento eskizą, taip pat vieną iš gipsinių jo modelių. Belieka priminti, kad paminklas į tą vietą, kurioje jį matome iki šių dienų ir kitaip to skvero Antano Gudaičio studijos pašonėje beveik negalima įsivaizduoti, „keliavo“ labai ilgą laiką – nuo idėjos iki įgyvendinimo (1949–1970 m.) praėjo net du dešimtmečiai.

 

Tačiau šioje parodoje vis dėlto koncentruotasi į truputėlį kitokį – nelabai žinomą ir ne tokį oficialų P. Aleksandravičių. Ne tik Samogitas, bet ir A. Šaltenis, taip pat Petras Repšys akcentavo skulptoriaus kuklumą ir paprastumą, ypatingą padorumą (o juk šioji savybė ar jos nebuvimas visuomet išryškėja politinių-socialinių pervartų, kataklizmų, kokius pergyveno ir P. Aleksandravičius, fone). Šiuo atveju galiu tarti ir savo asmeninį įspūdį – nes prisimenu 1996 m. „Akademijos“ galerijoje veikusią parodą ir jos atidarymą. Taip, P. Aleksandravičius atstovavo tai senajai „smetoninei“ profesūrai, kuriai būdinga tiek vidinė kultūra, tiek pabrėžtas dvasinis pasitempimas. Tad man pačiam, parodai atrinkinėjant piešinius, savotiškas asmeninis atradimas buvo kitoks – pavasariškas ir gaivališkas Aleksandravičius, ypač gyvas bei juslingas. Ir toks įsikūnijęs daugybėje moteriškų aktų (kurie sudaro idėjinę ekspozicijos šerdį), pieštų nuo 4–5-ojo iki 9–10-ojo dešimtmečių. Apsinuoginusios – po vieną, po kelias, pieštos visomis įmanomomis technikomis, skirtingais žiūros taškais ir, kas svarbiausia, – įvairiomis stilistikomis, leidžiančiomis sekti piešėjo raidos kelią nuo akademiško, netgi socrealistiško, jautriai niuansuoto iki konstruktyvaus, netgi fovistinio. Vėlgi galima pakartoti, kad intriguoja pati darbo virtuvė, P. Aleksandravičius, panašiai kaip Henri Matisse’as, skrupulingai studijuodavo piešiamą objektą, nevengdamas vis kartoti to paties motyvo iki tol, kol siluetas įgaudavo ypač išraiškingą ir apibendrintą charakterį. Galima identifikuoti kelias P. Aleksandravičiaus piešimo vietas – tai ir to meto instituto auditorijos, kuriose koreguodamas studentų piešinius pats profesorius rasdavo laiko užfiksuoti pozuotoją, taip pat Palangos paplūdimys, kuriame jį domindavo kelių figūrų išsidėstymas, abstrahuotas, ornamentiškas formas sudarančios besimaudančios, besikaitinančios, statančios smėlio pilis moterys. Būtent tokie pavidalai vėliau būdavo perkeliami į trijų matavimų objektus – iš gipso išlietus, skardoje iškaltus reljefus.

 

Ką galima pasakyti apie P. Aleksandravičiaus piešinius ir iš jų gimusias skulptūras? Monumentalu, konstruktyvu, tvirta. Ir šiek tiek poetiška. Šios būsenos įsismelkusios į kiekvieną kūrinį tarsi dulkės gipsinių formų plyšiuose.

 

Atskirą, bet ne ką mažiau reikšmingą parodos dalį sudaro P. Aleksandravičiaus šeimos VDA muziejui padovanoti skulptoriaus eskizų bloknotai (keliasdešimt vienetų), chronologiškai apimantys visą dailininko kūrybos laiką. Būtent šie eksponatai (verti dėmesio vien dėl savo viršelių dizaino) be didesnių komentarų atskleidžia P. Aleksandravičių kaip aistringą piešėją, piešusį visur ir visuomet.

 

Tą patį (apie permanentinį piešimą ar kūrybos geidulius) galima tarti ir apie Samogitą. Parodoje pristatomi du dideli šio dailininko piešinių ciklai: 2002 m. pradėta ir iki šiol kuriama „Kariaujanti Lietuva 1918–1991“ ir „Bazelio miestelėnai“ (apimantys piešimo laikotarpį nuo 1972 iki 2015 metų). Pirmojoje serijoje menininkas yra patriotiškas ir kartu įvairialypis – poezijos posmais (futurizmui artimomis beveik baltomis eilėmis, kuriose iš žodžių ir prasmių konstruojami bataliniai vaizdai) ir nuo figūratyvo iki abstrakto balansuojančiomis kompozicijomis jis epiškai (didingai ir su užmoju – nors tokia yra visa šio menininko kūryba) pasakoja apie lietuvių kovas už laisvę, o jas įprasmina konkrečios istorinės asmenybės (karininkas Antanas Juozapavičius, partizanas Vytautas Gužas-Kardas, kurį savo akimis regėjo kovotojų ryšininku buvęs pats autorius, Romas Kalanta, Loreta Asanavičiūtė ir kiti). „Bazelio miestelėnai“ iš tiesų yra Nikolajaus Gogolio „Mirusių sielų“ personažų galerija, joje Samogitui rūpėjo fizionomika ir jos groteskas.

 

Dar parodoje eksponuojamas pluoštelis A. Raudžio 1954–1955 m. Palangos gimnazijoje pieštų (klasės bičiulio Zenono Vainoro išsaugotų) piešinių: „Captain Drake“, „General Poniatovsky“, „Feldmaršal general von Manštein“ ir kitokie istoriniai portretai, siužetinės kompozicijos „Trijų muškietininkų“, „Lobių salos“ ir kitos nuotykinės literatūros temomis. Jie pasižymi tuo vaikišku entuziazmu, kuris archetipiškai žymi meno kelią pradėjusių asmenybių stilistiką, kita vertus, juose esama (tiek formos, tiek siužetų požiūriu) ir tų dalykų, kuriais pasižymi vėlesnė Samogito kūryba – tvirta linija, literatūrinio komentaro reikšmė, bet svarbiausia – laisvė, kartais net akiplėšiškumas. Pavyzdžiui, nupiešti ispanų generolą Franką gūdaus stalinizmo metais buvo ir politiškai angažuota, ir labai drąsu...

 

Sunku pasakyti, kas yra Samogitas labiau – grafikas ar skulptorius, nes jis vienodai stipriai (bei jautriai) valdo liniją ir apimtį. Mano nuomone, tiek konstruktyvaus, tiek gyvo piešinio jėga ypač ryški „Projektų“ arba „Medžių“ cikluose (taip pat atskiromis dalimis eksponuojamuose parodoje), kur išsaugotas ir galingas tvirtumas, ir pačiuose štrichuose pulsuoja gaivalinga energija. Pats skulptorius yra sakęs, jog rengiantis studijuoti P. Aleksandravičius jį mokęs: „Tavo piešiniai ir skulptūros yra plokšti, tad analizuok obuolio formą. Nuolat piešk ir lipdyk šį vaisių.“ Biomorfizmo apraiškos smarkiai reiškiasi A. Raudžio plastikoje, tad šis epizodas paliudytų, jog tai yra ne vien Paryžiaus mokyklos (Hanso Arpo ar Constantino Brâncuşi), bet ir ankstesnės įtakos. Šioje vietoje norisi pacituoti paties Samogito žodžius („Tarybinėje Lietuvoje Žakas Lipšicas, kaip ir siurrealistai ar kiti konceptualistai, buvo nutylimas“), tinkančius apibūdinti paties kalbėtojo kūrybinę situaciją. Nes jis pats savo kūriniais yra ir konceptualus (protėjiškos jo transformacijos, amžinoji neramybė vis dėlto traktuotina kaip sąmoningo apsisprendimo išraiška), ir siurrealus, nes tiek piešiniai, tiek skulptūros turi tiesioginį kontaktą su ne-sąmoningumu (automatisme psychique, pasak André Bretono).

 

Dar lieka pridurti, kad Samogitas yra be galo ironiškas. Šio dalyko (lydimo charakteringai griausmingo juoko) netrūksta jam kaip asmenybei. Ir jis skiriasi nuo visai kitokios P. Aleksandravičiaus natūros. Tad paroda sudėliota iš dviejų priešingybių – akademiškos klasikos ir gaivalingo siurrealizmo, ir taip dar kartą patvirtina pedagoginį teiginį, jog geri mokytojai ir puikūs mokiniai yra tie, kurie duoda vienas kitam ir kartu yra visiškai nepanašūs. (Nors tereikia palyginti tą pačią P. Aleksandravičiaus Žemaitę su Samogito „Šv. Onos reminiscencija“ ir dėl ypač didelių, esminių plastinių skirtumų pradeda kilti abejonė...)

 

Paroda veikia iki balandžio 23 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Petras Aleksandravičius, „Žemaitė“. 1969–1970 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Žemaitė“. 1969–1970 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Sėdinti“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Sėdinti“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Pajūryje“. 1971 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Pajūryje“. 1971 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Samurajus“. 1970 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Samurajus“. 1970 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Sapnas I“. 1974 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Sapnas I“. 1974 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Šv. Onos reminiscencija“. 2009 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Šv. Onos reminiscencija“. 2009 m. A. Narušytės nuotr.