7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tapybos šuliniai

Apie parodą „Dvi Aušros“ LDS Šv. Jono dailės galerijoje

Rita Mikučionytė
Nr. 16 (1168), 2016-04-22
Dailė
Aušra Andziulytė, „Vėjo gaudymas“. 2013 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Vėjo gaudymas“. 2013 m. Autorės nuotr.

Kartais nedidelės parodos, kurios dažnai yra savotiškas praėjusių didžiųjų ekspozicijų atgarsis, iš tikrųjų man labai reikšmingos. Pavyzdžiui, Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės atvejis. Prieš metus Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta didelė judviejų paroda „Dvi Aušros“, ir štai šįmet kamerinį jos variantą matome Vilniuje.

 

Sutikite, dviese rengti vieną parodą nėra lengva – juk neišvengiamai tenka susitapatinti, t. y. ne tik gerai tarpusavyje sutarti, bet ir panašiai mąstyti. Mūsų Aušroms, be abejo, labai pasisekė – jos abi atstovauja tai pačiai „lūžio“ kartai. Be to, kadaise kartu su kitomis kaunietėmis tapytojomis Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene ir Judita Budriūnaite priklausė „Keturių“ grupei, kuri buvo tarsi mažoji, švelnioji moteriška atsvara „Angies“ vyrijos tapybos užmojų vitališkumui.

 

Taigi abi menininkes nuoširdžiai sieja bendros patirtys, kurios nūdienos patyrimų kontekstuose yra vis jautriau (sentimentaliau?) ir intelektualiau įprasminamos. Pirmiausia, tai išgyventa sovietmečio epocha ir nepriklausomybės pradžia, nerimastinga XX a. 9–10-ojo dešimtmečių sandūra, kurią lydėjo staiga atsivėrusios laisvės, o drauge egzistencinės sumaišties ir pasimetimo atmosfera.

 

Kita vertus, neabejoju, jog abiejų Aušrų, kaip ir daugelio mūsų, besimokančių tuomečiame Dailės institute, sąmoninga studijų jaunystė prabėgo Ermitaže ir Maskvos muziejuose, besižavint Rembrandto ir Vincento van Gogho kūryba. O kur dar arsininkų atradimai ir Antano Samuolio ekspresija, pagaliau Kauno Žaliakalnis ir vaikystės prisiminimai... Laisvėjant gyvai, iš naujo atradome vokiečių ekspresionistų, „CoBrA“, Wolso, Marko Rothko, Josepho Beuyso ir Cy Twombly kūrinius, kurių tolimus atšvaitus šiandien vis atpažįstame ir Aušros Andziulytės, ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūryboje.

 

Parodoje „Dvi Aušros“ toliau galvojau apie autorių kūrybą vienijančias vertybines nuostatas. Manau, tai – išieškotos tapybos intelektualumas. Neatsitiktinai šioje ekspozicijoje klausiau savęs, kaip banalų objektą tapytojos geba perteikti taip nebanaliai?  Ir radau ne vieną atsakymą.

 

Visada kreipiu dėmesį į tai, kaip menininkas perpranta, pajunta konkrečios galerijos erdvę, kiek jam svarbus jo darbų atsiradimas tam tikroje patalpoje su specifine apšvietimo, grindų, sienų ir lubų plokštumų duotybe. Na, visuomet viliuosi atrasti organišką, instaliacinę visų komponentų architektūrinę jungtį. Dėsninga ar ne, bet LDS Šv. Jono galerijos erdvėse viena iš labiausiai šiuo požiūriu pavykusių pastarųjų metų ekspozicijų, mano manymu, buvo kaunietės Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės pernai surengta tapybos paroda „Paribio portretai. Pašnekesiai“.

 

Aišku, pačiam su savimi susitarti paprasčiau... Tačiau Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbų ekspozicija man pasirodė parengta lyg vieno asmens, ir kiekvienam darbui buvo parinktas tinkamiausias žiūros kampas. Abi autorės pristato savo kūrinius išvien, darniai papildydamos viena kitą. Taip jos tarsi demonstruoja išskirtinį dėmesį energetiniam erdvės ir situacijos nuskaitymui. Kita vertus, abi Aušros savo kūryboje skirtingai, tačiau beatodairiškai išryškina erdvės ir šviesos sakralumą, tad atveria ne viename kūrinyje užkoduotą giluminį kultūrinį sluoksnį, kuris vizualiai nukreipia tapybos istorijos link.

 

Mano manymu, ir Aušra Andziulytė, ir Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė kurdamos siekia įamžinti gyvenimo kaitą, sustabdyti fragmentišką epizodą, paversdamos jį universalija. Tarkim, Aušros Andziulytės tirpstantys peizažai – lyg visa apimančios mirguliuojančios, difuzinės jungtys, trimačiai iliuziniai efektai plokštumoje. Man tai – ir marmuro paviršiaus raibuliai, ir drugio sparno virpesiai, ir ledo lyčių slinktys... Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūriniai taip pat kalba apie laikinumo amžinybę, tik kitais, kasdienių daiktų ir figūrų prisiminimų pavidalais. Man nesvarbu, abstrakčiau ar realiau vaizduojami asmeniškai išgyventi ir išjausti dalykai – abi menininkės skirtinga forma atskleidžia tikros tapybos esmę. Įtaigus rankos judesys puikiai atliepia autorių vidinį būvį, nepriekaištingai perteikia emocinę būseną. Galbūt tai akląjį piešimą primenantis keverzojimas tarsi pojūčių kardiograma, galbūt – šamaniškų gestų ritualas lyg vaizdinys iš stebuklinės pasakos...

 

Žaviuosi abiejų tapytojų kūrybine energija. Paskutinių metų Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbai man primena kolorito kontrastų prisodrintą „gilų kvėpavimą“, kūrybą „atvirais plaučiais“, o Aušros Andziulytės monochrominiai kūriniai vis labiau atveria tą meditacijų ir kontempliacijos kupiną lauką, kurį regėjome dar jos tapyboje ant skardos plokščių.

 

Šįkart kamerinė Šv. Jono dailės galerijos erdvė ypač tinka judviejų kūrybai ant popieriaus. Pačios autorės siūlo vertinti šiuos jų kūrinius ir kaip idėjas būsimiems paveikslams, ir kaip savarankiškus darbus. Tačiau man jie yra tokie, kokie yra „čia ir dabar“, kai svarbus ne rezultatas, o kūrybos procesas. Abi tapytojos skirtingai kuria prisiminimų aura persmelktos iliuzijos įspūdį, kuris kiekvieno žiūrovo vaizduotėje sukelia lygiagretų pasakojimą apie efemeriškus daiktus ir vietas ar sufantazuotas būtas ir nebūtas istorijas.

 

Paprasčiausiomis priemonėmis – piešiant, tapant guašu, tušu, akvarele, pastele, grafitu ant skirtingo popieriaus, kartono, senų spaudinių, iškarpų etc. – sukurti anaiptol nepaprasti darbai tiesiog užburia. Ir nereikia jokių įspūdingų dydžių, priešingai, vaistinės reklaminis bukletas gali čia pat virsti burtų knyga, o skandinaviškų naktų horizonto brūkšnys – švytinčia pašvaiste. Kas gali būti geriau? Galvoju, kad čia ir yra kūrybos įtaigos galia, kurią pajunta žiūrovas, paklaidžiojęs psichodeliniais savo pasąmonės labirintais. Juk neatsitiktinai abi autorės kalba apie paralelinius pasaulius, į kuriuos, tikiu, kiekvienas patenkame pro savo patirties rentinius. Tai ir yra tapybos šulinys, iš kurio semiamės, kad gyventume.

 

Paroda veikia iki balandžio 30 d.

Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.

Aušra Andziulytė, „Vėjo gaudymas“. 2013 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Vėjo gaudymas“. 2013 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Burtininkas“. 2015 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Burtininkas“. 2015 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Tirpstantis peizažas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Tirpstantis peizažas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Improvizacija“. 2010 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Improvizacija“. 2010 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Tirpstantys peizažai“. 2015 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Tirpstantys peizažai“. 2015 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Improvizacija“. 2010 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Improvizacija“. 2010 m. Autorės nuotr.