Autorius: Goda Dapšytė
Goda Dapšytė
Utopiško(s) ryšio paieškos
Gretos Grinevičiūtės spektaklis „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“
„Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ – jau ketvirtas Gretos Grinevičiūtės darbas, skirtas konkrečiam ar abstrakčiam objektui, artimam asmeniui ir / ar jo idėjai. Tėčiui, mamai, vaikui ir draugei skirtus spektaklius sieja utopiško(s) ryšio ir savitos prieigos prie jo paieškos. Choreografė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės. Jos požiūris subjektyvus, tačiau neretai remiasi ir bendraminčių, tos pačios kartos (dažniausiai) bendrakūrėjų indėliu.
Goda Dapšytė
Mechanizmas teatras
Po paskutinio Oskaro Koršunovo „Hamleto“
Atsisveikinimai visada labai asmeniški. Ir su žmonėmis, ir su spektakliais. Kaip atsisveikinti su (ne)savo kartos Hamletu? Ką parašyti apie spektaklį, apie kurį visi (mano mokytojai) kadaise jau viską parašė, o režisierius apie savo intencijas jau viską papasakojo? Man regis, rašymas apie Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacijas, o ypač apie tokius scenos kūrinius kaip Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektakliai, iš kritikų reikalauja tokio pat reiklumo ir sau pačiam, ir profesijai, kaip ir iš režisierių bei aktorių. Bet kaip kalbėti, kai nebežinai, kurios mintys yra tavo, o kurios perskaitytos? Žvelgiantieji į baltą popierių priešais save turi atsakyti į tą patį klausimą, kurį užduoda į grimo kambario veidrodžius žvelgiantys Koršunovo aktoriai „Hamleto“ įžangoje: kas tu esi?
Goda Dapšytė
Žaidžiant Otelą, arba vargas dėl lyties
Oskaro Koršunovo „Otelas“
Daugelį metų režisierius Oskaras Koršunovas ir jo OKT / Vilniaus miesto teatras garsėjo repertuaro kredo: statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką. Naujasis šio teatro spektaklis – Williamo Shakespeare’o „Otelas“, sukurtas bendradarbiaujant su Klaipėdos dramos teatro festivaliu „TheATRIUM“, – mėgina šią tradiciją tęsti. Tačiau šiandien tai jau, regis, iššūkis.
Goda Dapšytė
Slėptis čia ar ieškoti kitų?
„Ir tarė dviratininkas“ festivalyje „Sirenos“
Ar dažnai vakarais važinėjatės dviračiu? Ar iš viso važinėjatės dviračiu? Labiau parkuose, užmiestyje ar miesto centre? O į teatrą dviračiu teko važiuoti? O ką, jei pedalus mintumėte per visą spektaklį? Taip, kaip pagrindinis jo atlikėjas. Kur važiuotumėte?
Goda Dapšytė
Vasaros reminiscencijos žmogiškumo tema
Šeiko šokio teatro spektaklis „Klajojančios kopos“
Regis, po truputį priprantame prie pasikeitusio gyvenimo, jo ritmo, nors tuo pačiu metu, bent iš dalies, dar vejamės tą buvusį, ikipandeminį gyvenimą, ir slapta tikimės (pripažįstame tai ar ne), kad viskas dar sugrįš į buvusias vėžes. Po karantino prasidėjusi vasara daugeliui tapo kaip niekad gaiviu oro gurkšniu, ir nors kartais kiek atsargesnė, kartais kiek saugesnė (bet nebūtinai), priminė tą buvusį artimų kontaktų, tiesioginio, gyvo, net aistringo bendravimo ir nerūpestingo, fizinio artimųjų, draugų ir / ar bendruomenių susibūrimo laiką. Gal todėl praėjusį ir esamąjį laiką, atsiminimus, aliuzijas, parafrazes ir šiuo metu išgyvenamas emocijas, išgalvotus pasakojimus ir istorinį kontekstą ant Nidos Parnidžio kopos praėjusią liepą sujungęs Šeiko šokio teatro spektaklis „Klajojančios kopos“ labiausiai priminė gyvą atviruką, pasiekusį iš toli ir pažadinusį geresnio pasaulio reminiscencijas.
Goda Dapšytė
Kasdienio pasaulio formos
Spektaklis kūdikiams „Čia tu? Čia aš!“
Nors spektakliai jauniausiai publikai – kūdikiams – vis populiarėja, Lietuvoje juos kuria gana glaudus kūrėjų ratas. Praėjusiais metais jį papildė Klaipėdos jaunimo teatras. Spektaklį „Čia tu? Čia aš!“ drauge su kolegomis čia sukūrė šio teatro aktorė Evelina Šimelionė.
Goda Dapšytė
Auginti(s) publiką
Spektakliai kūdikiams tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje „Kitoks ’20“
Vaikai ir jaunuoliai iki 18 metų sudaro maždaug penktadalį Lietuvos gyventojų. Jie netrukus taps suaugusiais ir papildys (arba ne) įprastinės teatrų publikos (kaip rodo apklausos, teatre lankosi maždaug trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų, iki trijų kartų per metus) gretas. Kokius teatrus, spektaklius ar kitas menines ir kultūrines patirtis jie rinksis, nemažai priklauso nuo pirmųjų patirčių teatro, parodų ar koncertų salėse.
Goda Dapšytė
Mažiausioji šokio dalelė
Šiuolaikinio šokio spektakliai patiems mažiausiems „Dansemos“ repertuare
Vienas iš šiuolaikinių kūdikius auginančių ir nemažai laiko namuose praleidžiančių mamų galvos skausmų – kaip saugiai ir patogiai prablaškyti kasdienę rutiną. O pasirinkimų šiais laikais tikrai nemažai (ir ne tik sostinėje): joms yra pasiryžę padėti įvairiausi sporto ir pokalbių klubai, medicinos klinikos, siūlančios baseinus ir įvairius mokymus, mamų konferencijų organizatoriai, masažo specialistai ir net miesto gidai (ekskursijos su vaikiškais vežimėliais, kai dalyvių skaičius viršija porą dešimčių, rytinėse sostinės gatvėse atrodo gana įspūdingai). O kaipgi teatras?
Goda Dapšytė
Pats pirmas
„Paslapčių sodas“ festivalyje „Kitoks ’19“
Mūsų gyvenimo pradžią žymi virtinė pirmų kartų, pradedant pirmąja šypsena, pirmuoju žodžiu, dantuku, žingsniu ir t.t. Tėvai neretai įvairiuose albumuose, nuotraukose, o šiais laikais ir mobiliosiose programėlėse kruopščiai registruoja šias pirmąsias savo vaikų kūdikystės patirtis. Tarp jų vis dažniau atsiduria ir pirmieji susidūrimai su menu. Apie parodas kūdikiams dar neteko girdėti, tačiau mažiausiems žiūrovams ir klausytojams pritaikytų spektaklių ir koncertų pastaraisiais metais vis gausėja.
