7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Goda Dapšytė

Goda Dapšytė

Mechanizmas teatras

Po paskutinio Oskaro Koršunovo „Hamleto“

Atsisveikinimai visada labai asmeniški. Ir su žmonėmis, ir su spektakliais. Kaip atsisveikinti su (ne)savo kartos Hamletu? Ką parašyti apie spektaklį, apie kurį visi (mano mokytojai) kadaise jau viską parašė, o režisierius apie savo intencijas jau viską papasakojo? Man regis, rašymas apie Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacijas, o ypač apie tokius scenos kūrinius kaip Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektakliai, iš kritikų reikalauja tokio pat reiklumo ir sau pačiam, ir profesijai, kaip ir iš režisierių bei aktorių. Bet kaip kalbėti, kai nebežinai, kurios mintys yra tavo, o kurios perskaitytos? Žvelgiantieji į baltą popierių priešais save turi atsakyti į tą patį klausimą, kurį užduoda į grimo kambario veidrodžius žvelgiantys Koršunovo aktoriai „Hamleto“ įžangoje: kas tu esi?

Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. OKT nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. OKT nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Nelė Savičenko spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Nelė Savičenko spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis ir Vaidotas Martinaitis spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis ir Vaidotas Martinaitis spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Goda Dapšytė

Žaidžiant Otelą, arba vargas dėl lyties

Oskaro Koršunovo „Otelas“

Daugelį metų režisierius Oskaras Koršunovas ir jo OKT / Vilniaus miesto teatras garsėjo repertuaro kredo: statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką. Naujasis šio teatro spektaklis – Williamo Shakespeare’o „Otelas“, sukurtas bendradarbiaujant su Klaipėdos dramos teatro festivaliu „TheATRIUM“, – mėgina šią tradiciją tęsti. Tačiau šiandien tai jau, regis, iššūkis.

Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė ir Digna Kulionytė spektaklyje „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė ir Digna Kulionytė spektaklyje „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Navasaitytė, Džiugas Grinys ir Karolis Norvilas spektaklyje „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Navasaitytė, Džiugas Grinys ir Karolis Norvilas spektaklyje „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Saulius Ambrozaitis spektaklyje „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Saulius Ambrozaitis spektaklyje „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Digna Kulionytė ir Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė spektaklyje „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Digna Kulionytė ir Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė spektaklyje „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Matvejevo nuotr.
Goda Dapšytė

Slėptis čia ar ieškoti kitų?

„Ir tarė dviratininkas“ festivalyje „Sirenos“

Ar dažnai vakarais važinėjatės dviračiu? Ar iš viso važinėjatės dviračiu? Labiau parkuose, užmiestyje ar miesto centre? O į teatrą dviračiu teko važiuoti? O ką, jei pedalus mintumėte per visą spektaklį? Taip, kaip pagrindinis jo atlikėjas. Kur važiuotumėte?

„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
Goda Dapšytė

Vasaros reminiscencijos žmogiškumo tema

Šeiko šokio teatro spektaklis „Klajojančios kopos“

Regis, po truputį priprantame prie pasikeitusio gyvenimo, jo ritmo, nors tuo pačiu metu, bent iš dalies, dar vejamės tą buvusį, ikipandeminį gyvenimą, ir slapta tikimės (pripažįstame tai ar ne), kad viskas dar sugrįš į buvusias vėžes. Po karantino prasidėjusi vasara daugeliui tapo kaip niekad gaiviu oro gurkšniu, ir nors kartais kiek atsargesnė, kartais kiek saugesnė (bet nebūtinai), priminė tą buvusį artimų kontaktų, tiesioginio, gyvo, net aistringo bendravimo ir nerūpestingo, fizinio artimųjų, draugų ir / ar bendruomenių susibūrimo laiką. Gal todėl praėjusį ir esamąjį laiką, atsiminimus, aliuzijas, parafrazes ir šiuo metu išgyvenamas emocijas, išgalvotus pasakojimus ir istorinį kontekstą ant Nidos Parnidžio kopos praėjusią liepą sujungęs Šeiko šokio teatro spektaklis „Klajojančios kopos“ labiausiai priminė gyvą atviruką, pasiekusį iš toli ir pažadinusį geresnio pasaulio reminiscencijas.

Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Klajojančios kopos“. M. Lukošiaus nuotr.
Goda Dapšytė

Kasdienio pasaulio formos

Spektaklis kūdikiams „Čia tu? Čia aš!“

Nors spektakliai jauniausiai publikai – kūdikiams – vis populiarėja, Lietuvoje juos kuria gana glaudus kūrėjų ratas. Praėjusiais metais jį papildė Klaipėdos jaunimo teatras. Spektaklį „Čia tu? Čia aš!“ drauge su kolegomis čia sukūrė šio teatro aktorė Evelina Šimelionė.

Scena iš spektaklio „Čia tu? Čia aš!“. D. Rimeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Čia tu? Čia aš!“. D. Rimeikos nuotr.
Evelina Šimelionė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Gytis Šimelionis ir Donatas Želvys spektaklyje „Čia tu? Čia aš!“. D. Rimeikos nuotr.
Evelina Šimelionė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Gytis Šimelionis ir Donatas Želvys spektaklyje „Čia tu? Čia aš!“. D. Rimeikos nuotr.
Goda Dapšytė

Auginti(s) publiką

Spektakliai kūdikiams tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje „Kitoks ’20“

Vaikai ir jaunuoliai iki 18 metų sudaro maždaug penktadalį Lietuvos gyventojų. Jie netrukus taps suaugusiais ir papildys (arba ne) įprastinės teatrų publikos (kaip rodo apklausos, teatre lankosi maždaug trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų, iki trijų kartų per metus) gretas. Kokius teatrus, spektaklius ar kitas menines ir kultūrines patirtis jie rinksis, nemažai priklauso nuo pirmųjų patirčių teatro, parodų ar koncertų salėse.

Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D. Putino nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Laikrodininkas“.  L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Laikrodininkas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio-instaliacijos „Lumi“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Mušk būgną!“. D Putino nuotr.
Goda Dapšytė

Mažiausioji šokio dalelė

Šiuolaikinio šokio spektakliai patiems mažiausiems „Dansemos“ repertuare

Vienas iš šiuolaikinių kūdikius auginančių ir nemažai laiko namuose praleidžiančių mamų galvos skausmų – kaip saugiai ir patogiai prablaškyti kasdienę rutiną. O pasirinkimų šiais laikais tikrai nemažai (ir ne tik sostinėje): joms yra pasiryžę padėti įvairiausi sporto ir pokalbių klubai, medicinos klinikos, siūlančios baseinus ir įvairius mokymus, mamų konferencijų organizatoriai, masažo specialistai ir net miesto gidai (ekskursijos su vaikiškais vežimėliais, kai dalyvių skaičius viršija porą dešimčių, rytinėse sostinės gatvėse atrodo gana įspūdingai). O kaipgi teatras?

Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Pievelė“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis spektaklyje „Šviesiukai“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis spektaklyje „Šviesiukai“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis spektaklyje „Šviesiukai“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis spektaklyje „Šviesiukai“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Spalvoti žaidimai“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Spalvoti žaidimai“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Spalvoti žaidimai“. V. Morkvėnaitės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Spalvoti žaidimai“. V. Morkvėnaitės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Spalvoti žaidimai“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė spektaklyje „Spalvoti žaidimai“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Subotinaitė, Indrė Bacevičiūtė ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „Mozaika“. D. Matvejevo nuotr.
Giedrė Subotinaitė, Indrė Bacevičiūtė ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „Mozaika“. D. Matvejevo nuotr.
Goda Dapšytė

Pats pirmas

„Paslapčių sodas“ festivalyje „Kitoks ’19“

Mūsų gyvenimo pradžią žymi virtinė pirmų kartų, pradedant pirmąja šypsena, pirmuoju žodžiu, dantuku, žingsniu ir t.t. Tėvai neretai įvairiuose albumuose, nuotraukose, o šiais laikais ir mobiliosiose programėlėse kruopščiai registruoja šias pirmąsias savo vaikų kūdikystės patirtis. Tarp jų vis dažniau atsiduria ir pirmieji susidūrimai su menu. Apie parodas kūdikiams dar neteko girdėti, tačiau mažiausiems žiūrovams ir klausytojams pritaikytų spektaklių ir koncertų pastaraisiais metais vis gausėja.

Spektaklis-instaliacija „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis-instaliacija „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander ir Noah Hellwig spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander ir Noah Hellwig spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Noah Hellwig spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Noah Hellwig spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Goda Dapšytė

Kaip teatre už(si)auginti kūrybiškumą?

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje

„Kaip užsiauginti savo kūrybiškumą?“ – taip vadinosi dramaturgės, pedagogės, humanitarinių mokslų daktarės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos paskaita uostamiestyje šį pavasarį jau šeštą kartą vykusiame festivalyje „Jauno teatro dienos“ (JTD). Būtent šis klausimas puikiai apibūdina pagrindinę šio festivalio dalį sudarančių kūrybinių pratybų (teko girdėti, kad terminas „dirbtuvės“ netinkamas) tikslą ar, tiksliau, rezultatą. Kovo 12–17 d. Klaipėdos jaunimo teatro kvietimu uostamiestyje susirinko apie šimtą jaunosios kartos teatro, kino ir šokio kūrėjų, kurie dalijosi idėjomis, patirtimis ir pažino vieni kitus.

Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalis „Jauno teatro dienos“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas