7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pagoniško gaivalo sūkury

Baltijos šalių orkestrų festivalyje – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Živilė Ramoškaitė
Nr. 16 (1168), 2016-04-22
Muzika
Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. A. Požarskio nuotr.
Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. A. Požarskio nuotr.

Paskutiniame Baltijos šalių orkestrų festivalio koncerte Vilniuje kovo 15 d. pasirodė šį renginį inicijavęs Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Anksčiau koncertavę estų ir latvių kolektyvai yra pagrindiniai nacionaliniai savųjų kraštų simfoniniai orkestrai, šiemet minintys 90-metį. Lietuvos valstybinis simfoninis šių metų sausį atšventė dvidešimt septintąjį gimtadienį, tad palyginti su jais yra jaunas. Įkurtas 1989 m. kaip jaunimo, vėliau jis tapo valstybiniu, taigi antruoju po Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, reziduojančio Nacionalinėje filharmonijoje. Recenzuodama pirmuosius du koncertus nepaminėjau, kad festivalio koncertai vyko ne vien Vilniuje, bet visose trijose sostinėse. Rygoje mūsiškiai grojo kovo 10 dieną. Maestro Rinkevičiaus diriguojamame koncerte buvo atlikta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Maurice’o Ravelio Koncertas kairei rankai D-dur, solistas žinomas latvių pianistas Vestardas Šimkus, ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Tą pačią programą orkestras kovo 11 d. atliko ir Taline, tik ją dirigavo kitas maestro, dažnai su šiuo orkestru pasirodantis Martynas Staškus. Šis koncertas sutapo su Lietuvos valstybingumo atkūrimo diena, tad vyko itin iškilmingai, dalyvaujant diplomatų korpusui.

 

Baigiamasis koncertas Vilniuje į Kongresų rūmus sutraukė labai daug publikos. G. Rinkevičiaus diriguojamą programą sudarė du iškilūs rusų muzikos veikalai – populiarusis Piotro Čaikovskio Pirmasis koncertas fortepijonui ir orkestrui b-moll ir Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ siuita (1919 m. redakcija). Svarsčiau, ar publiką taip sudomino programa, ar kviestinis solistas pianistas Alexanderis Paley’us, ir prisiminiau, kad dar per spaudos konferenciją G. Rinkevičius sakė šį pianistą pakvietęs dėl to, kad jį labai mėgsta publika. Tiesą sakant, tada klausiau, kodėl festivalio šeimininkų koncerte nedalyvauja kuris nors mūsų atlikėjas, kaip kad saviškius pasiūlę estai ir latviai...

 

Taip susiklostė, kad A. Paley’aus skambinimo negirdėjau kelerius metus, nors Kongresų rūmuose jis koncertuoja vos ne kasmet. Šešiasdešimtmetis pianistas ypač mėgsta groti su G. Rinkevičiumi, laiko jį geriausiu scenos partneriu ir tikru bendraminčiu. Maskvos konservatorijos auklėtinis jau seniai gyvena užsienyje, pastaruoju metu Paryžiuje ir Niujorke. Pianistas greta muzikos domisi tapyba, architektūra, senojo Vilniaus urbanistika, lanko muziejus. Jis labai veiklus, rengia bent tris nedidelius festivalius Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo išties smalsu, kaip jis pateiks žinomą Čaikovskio veikalą. Regis, su dirigentu jie vienas kitą puikiai suprato. Čaikovskio muzika buvo atliekama sekant geriausiomis rusų mokyklos tradicijomis: sodriai, vaizdingai, emocionaliai. Solisto partijoje neišgirdau nė vienos netikslios gaidos. Nuo pirmųjų masyvių įžangos akordų dėmesį prikaustė didžiulė išgaunamo garso jėga ir ypatinga koncentracija. Į muziką Paley’us paniro visa siela ir kūnu. Griausmingos oktavos ir pasažai buvo skambinami taip temperamentingai, kad fortepijono garsas kartais siekė galimybių ribą. (Beje, nesyk girdėjosi pašaliniai dunksėjimai.) Atrodė, instrumentas tuoj tuoj neatlaikys vulkaniškų atlikėjo emocijų. Laimė, temos keitėsi, pasigirsdavo ramesnių spalvingesnių garsų. Kadencija leido Paley’ui dar ryškiau atskleisti virtuozinius aspektus, nesilpstantį pirštų bėglumą, tikslius pasažus, akordų lavinas, ugningas emocijas. Antrosios dalies lyrika suteikė galimybę kiek atsikvėpti nuo, sakytum, už gerklės laikančio temperamento. Maloniai subangavo pastoralinė lyrika, paįvairinta skerciško vaizdingai ir gyvai paskambinto epizodo. Paskutinėje dalyje greito tempo raiškiai artikuliuotą judrią ukrainietišką liaudies melodiją keitė melodinga ir veržli mažorinė tema, leidusi pianistui pasiekti jausmų ekstazę ir džiaugsmingą efektingą finalą. Publika iš tiesų labai karštai sureagavo į Paley’aus interpretaciją, ovacijoms nebuvo galo. Du subtiliai paskambinti bisai – Čaikovskio Valsas iš „Vaikų albumo“ ir Moritzo Moškovskio Etiudas, op. 72, Nr. 6 F-dur – atskleidė kitą pianisto asmenybės pusę. Ypač žaviai suskambėjo valsas, tikras vakaro perliukas.

 

Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ orkestras parengė pirmąsyk. Kaip pirmasis atlikimas jis vertas nuoširdaus pagyrimo. Didžiulės sudėties orkestras partitūrą perskaitė pagarbiai ir dinamiškai. Galbūt laisvesnio muzikavimo dar neišgirdome, bet veikalo charakteris buvo išreikštas. G. Rinkevičius sudėjo svarbiausius dramaturginius akcentus, išryškino griausmingas, kartais gąsdinančias kulminacijas, kai trankėsi mušamieji ir ūžė didžiulis orkestras. Išraiškingai skambėjo visos solo partijos (jų neišvardysi), pradedant pirmąja fagoto atliekama melodija.

 

Lietuvos koncertų lankytojams kūrinys neturėtų būti naujiena, Nacionalinis simfoninis orkestras savo repertuare jį turi nuo 1970 metų, kai atliko pirmąsyk su maestro Juozu Domarku. Priminsiu ir 2000-aisiais Nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytą baletą, kuriame Aukos partiją puikiai šoko Eglė Špokaitė. Choreografiją sukūrė legendinės Pinos Bausch (stačiusios šį baletą greta daugybės kitų garsių choreografų) mokinys Xin Pen Wangas. Baleto mėgėjams simfoninės siuitos klausytis padeda žinojimas, ką ši vaizdinga muzika reiškia, apie kokius maginius ritualus pasakoja. Koncerte pasakyti, kad tai dviejų dalių veikalas, – per maža, manyčiau, programėlėje buvo galima surašyti visų trylikos epizodų pavadinimus, nesvarbu, kad jie vienas kitą keičia be pertraukos. Didesnė pauzė atskiria tik kūrinio dalis, įvardintas kaip „Žemės pabučiavimas“ ir „Didžioji auka“. Ją, kaip muzika ir reikalauja, dirigentas pabrėžė.

 

Koncerto klausytojams nuo scenos buvo pasakyta, kad kūrinyje panaudota viena lietuvių liaudies melodija, pradedanti visą kūrinį (šis teiginys yra programoje). Tai klaidina – minėta melodija anaiptol nėra vienintelė. Lietuviškų melodijų iš Krokuvoje 1900 m. išleisto Antano Juškos rinkinio Stravinskis prisirinko kur kas daugiau. Jas visas vėliau „išlasiojo“ jo artimas draugas muzikologas Lawrence’as Mortonas, savo tyrimą paskelbęs 1979 m. žurnale „Tempo“. (Jei ką sudomino, regis, straipsnis buvo paskelbtas prieš keliolika metų angliškame „Muzikos barų“ numeryje.) Taigi Stravinskis „Šventojo pavasario“ pagonišką ritualą kūrė remdamasis savaip transformuota, ypač ritmo požiūriu, archajiška lietuviška melodika. Klausantis kūrinio tai gana aiškiai galima pajusti. Tačiau neįmanoma Stravinskio naudojamų ilgesnių ir trumpesnių melodijų atskirti nuo harmonijos ir ritmo, viskas kartu sudaro neišardomą visumą. Antra vertus, pirmykštės to paties arealo tautų folkloro struktūros, atspindinčios ankstyvąsias muzikinio mąstymo formas, yra gana panašios. Štai kodėl daugelis muzikantų ir muzikos teoretikų pabrėžia Stravinskio kūrinio slaviškumą, pagiria autorių už puikų rusų folkloro pažinimą. Iš tikro kurdamas visus tris ankstyvuosius baletus Stravinskis visiškai nesidomėjo rusų liaudies muzikos problemomis ir spausdintais rinkiniais. Slaviškų bruožų šiai spalvingai daugiasluoksnei partitūrai suteikė paties autoriaus imli asmenybė ir muzikinė patirtis, kurios jis sėmėsi tiesiog iš aplinkos ir girdėtos kitų rusų kompozitorių muzikos. Beje, Stravinskis ir kūrė tik ausimis, pabrėžė, kad jo muzika visada tonali ir tokia išlieka netgi tuose kūriniuose, kuriuos jis rašė naudodamas dvylikatonės technikos sistemą.

 

Baltijos šalių orkestrų festivalis užbaigtas efektingai. Nežinia, kaip jo rengėjams seksis toliau. Planų tęsti festivalį jie turi, bet labai daug priklausys nuo rėmėjų, kurių šį kartą nestigo. Galvojama apie 2018-uosius, kai visos trys šalys švęs valstybingumo šimtmetį. Belieka palinkėti sėkmės.

Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. A. Požarskio nuotr.
Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. A. Požarskio nuotr.
Alexander Paley. V. Ščiavinsko nuotr.
Alexander Paley. V. Ščiavinsko nuotr.