7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laikinoji teatro komuna

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje

Goda Dapšytė
Nr. 16 (1168), 2016-04-22
Teatras
Festivalio dalyviai. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalio dalyviai. E. Sabaliauskaitės nuotr.

Balandžio 4–9 d. uostamiestyje įvyko Klaipėdos jaunimo teatro rengiamas teatro festivalis „Jauno teatro dienos“ (JTD). Jau ketvirtą kartą surengtas festivalis šiemet pakeitė savo formatą, o jo renginiai vyko ne tik „Kultūros fabrike“, bet ir viešosiose miesto erdvėse.

 

Ketvirtasis festivalis – kitoks

Šiemet JTD festivalis koncentravosi ne į spektaklių programą, nors ji ir vainikavo savaitę trukusį renginį, o į keturias dienas vykusias kūrybines dirbtuves, skirtas profesionaliems aktoriams. Tad JTD rengėjai atviros atrankos būdu subūrė kelias dešimtis jaunų aktorių iš visos Lietuvos dirbti su penkiais režisieriais: Jonu Terteliu, Gildu Aleksa, Loreta Vaskova, Jeanu-Cyrilu Vadi (Prancūzija) ir Zacharu Chungurejevu (Rusija). O kad komandoms nieko netrūktų, kartu dirbo ir teatrologai Silvija Čižaitė-Rudokienė, Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė, Kristina Steiblytė ir Andrius Jevsejevas. Šios Lietuvos teatrui neįprastos kūrybinės komandos rengėjų buvo įmestos į dar neįprastesnes aplinkybes: kas rytą visiems dalyviams susirinkus prie skelbimų lentos paaiškėdavo, kas su kuo dirbs, kurioje iš viešųjų erdvių teks dirbti (geležinkelio stotyje, prekybos centre, Laikrodžių muziejaus kiemelyje, Senajame turguje ar Kultūros fabrike) ir kokią temą tądien teks pusdienį nagrinėjus (pabėgėlių, Černobylio, atostogų ar ekologijos) pakaitomis pristatyti kolegoms ir Klaipėdos miestiečiams penkiolikos minučių trukmės pasirodymais. Po pasirodymų sekė išsamios diskusijos, rytais aktorių laukė vis kitokie praktiniai seminarai, o festivalio pabaigoje įvyko dvi teatrologo ir prodiuserio Audronio Liugos paskaitos. Be to, paraleliai visam šiam veiksmui Valentinas Masalskis ir Vidas Bareikis apsikeitė savo vadovaujamų aktorių kursų Klaipėdos universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studentais ir padėjo pagrindus ilgalaikiam kūrybiniam bendradarbiavimui. Tai pirmas toks artimas šių aukštųjų mokyklų kontaktas ir norėtųsi tikėti, kad jis lems ir daugiau pokyčių.

 

Festivalyje neatsisakyta ir spektaklių programos. Šiemet ji buvo daug kuklesnė. Klaipėdos publikai ir festivalio dalyviams parodytas Kamilės Gudmanaitės OKT teatre režisuotas Falko Richterio „Dievas yra DJ“, estetinį nutolimą tarp Lietuvos ir Rusijos teatrinių mokyklų paženklinęs Nikolajaus Zacharovo režisuotas „Juodasis vienuolis. Neteisingas montažas“ pagal Antono Čechovo tekstus, mėginantis pasakoti asociatyvią fantaziją apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, ir žavus naujausias Karolinos Žernytės ir jos „Pojūčių teatro“ eksperimentas „Prieš išvystant šviesą“, mėginantis atkurti pojūčius prieš gimimą. Vis dėlto šį kartą spektaklių programa liko tik priedu, pagrindinis svoris teko kūrybinėms dirbtuvėms ir jų paskatintiems jaunųjų teatro kūrėjų atradimams bei teigiamoms emocijoms.

 

Kažkas atsitiko

Pasibaigus JTD festivaliui, kūrybinių dalyvių emocijos persikėlė į socialinius tinklus ir kaip niekada anksčiau išsiveržė atgautos meilės teatrui deklaracijomis ir kūrybiškumo džiaugsmu. Turint omenyje dar neseniai vilnijusias kasmetinio nepasitenkinimo „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų rezultatais bangas, toks jaunųjų džiaugsmas ir vienijimasis maloniai stebina. Paprašytas papasakoti, kas vis dėlto nutiko per festivalį, G. Aleksa jį pavadino įspūdingo grožio žaidimu: „Iš tiesų visa tai ir buvo žaidimas: gauni temą, kritiką, aktorius ir pirmyn. Nežinai nei aktorių, nei kritiko praeities, išsilavinimo ar gabumų, o per pusdienį turi su jais sukurti ką nors, kas būtų naudinga visuomenei, dalyviams ir tau pačiam.“ Pasak režisieriaus, šios dirbtuvės padėjo iš naujo pamilti profesiją: „Jauno teatro dienose“ susikūrė bendruomenė, savotiška komuna, ir visa tai buvo taip šilta ir gražu, net sakralu. Tai buvo savotiška terapija. Savo miestuose ir teatruose visi esame pavargę, užsidarę, nusidirbę, o čia staiga atsigavome. Po festivalio norėjosi vėl grįžti dirbti su aktoriais, vėl mylėti teatrą.“

 

Paprašyta pasidalinti įspūdžiais, apie bendruomeniškumą kalba ir S. Ivaškaitė: „Kaip ir daugumą, JTD šiemet mane sužavėjo savo energija, gimusia iš pasirinkto formato. Iš pradžių kiek gąsdinęs, iki paskutinės minutės kėlęs klausimų, rengėjų pasirinktas darbo principas ilgainiui davė tai, ko iki šiol trūksta bene visiems Lietuvoje rengiamiems teatro festivaliams, – laisvo bendravimo atmosferą. Jau nuo antrosios kūrybinių dirbtuvių dienos buvo justi bendras festivalio dalyvių gyvenimas tuo, kas buvo kuriama čia ir dabar, ką tvirtino ir diskusijos, nesibaigdavusios iki pat paryčių. Intensyvi komandų narių rotacija sukūrė maloniai neišvengiamas aplinkybes susipažinti visiems dalyviams. Taip ir gimė „laikinoji teatro komuna“, – pasakoja teatrologė.

 

Jai savotiškai antrina ir režisierė L. Vaskova, pabrėžianti, jog susirinkusieji Klaipėdoje buvo kupini entuziazmo: „Aktoriai noriai dalyvavo kūrybiniame procese, patys į jį įsitraukė, siūlė idėjas, kūrė drauge. Teatre mes vis sakome, kad tai kolektyvinis menas. Šiemetinėse JTD pagaliau pavyko tuo įsitikinti ir praktiškai. Buvo kūrybinių nušvitimo momentų ir anksčiau, bet tokio kolektyviškumo seniai neteko patirti. Tai be galo didelis šio festivalio privalumas.“

 

Panašiomis nuotaikomis gyvena ir J. Tertelis, teigiantis, kad net sugrįžus į Vilnių ir praėjus kelioms dienoms po festivalio JTD kūrybiškumo banga jį vis dar lydi ir saugo nuo susidūrimų su realybe: „Atsirado kvėpavimas teatru. Supratau, kaip gera kurti teatrą. Prisiminiau, kad teatras – tai ne vien kažkokia kančia spaudžiant iš savęs nežinia ką. Supratau, kad reikia mestis į kūrybą, o tik po to kvestionuoti. Įvyko kažkoks sprogimas, kažkoks kūrybingumo išlydis.“ Pasak režisieriaus, per kūrybines dirbtuves jam pavyko įsitikinti, kad kiekvieno trūkumai gali virsti privalumais, o nežinojimas gali būti jėga: „Visi dalyvavusieji atsivėrė kaip įrankių dėžutės. Tokios ugnelės aktorių akyse jau labai seniai nesu matęs.“

 

Režisieriai plius/vs. kritikai

Dauguma dirbtuvių dalyvių sutartinai tvirtino, jog vienu didžiausių atradimų tapo sklandus ir kūrybingas scenos praktikų ir teoretikų bendradarbiavimas. JTD rengėjams pranešus, kad kažkokiu būdu grupėse teks dirbti ne tik režisieriams su aktoriais, bet prie jų prisijungs ir sutartinai kritikais įvardyti teatrologai, abiem pusėms kilo nemažai klausimų ir išankstinių būkštavimų. Tačiau panašu, kad šių netikėtų susitikimų rezultatai pranoko bet kokius lūkesčius. Bendradarbiavimu taip pat entuziastingai džiaugėsi ir režisieriai, ir teatrologai, o iš jaunųjų aktorių lūpų ne kartą teko išgirsti: „Tai va kam jie mums reikalingi!“ Tad panašu, kad vienu iš šiųmečių JTD laimėjimų tapo takoskyros teatro bendruomenėje mažinimas.

 

„Man buvo labai smagu dirbti su kritikais. Kiek kalbėjau su kitais režisieriais, jiems taip pat. Mes vieni kitus šiek tiek pažįstame, bet pirmą kartą teko pamatyti teorinių žinių galią. Dirbdamas teatre gali paskęsti praktiniame darbe ir nebematyti rezultatų iš šono. Šiose dirbtuvėse kritikai buvo partneriai, galintys stebėti iš šalies ir, kai reikia, ištraukę tave iš tos praktikos, padėti pažvelgti plačiau. Darbas su teatrologais suteikia daug impulsų ir, tiesą sakant, pasitikėjimo savimi. Kai šalia tavęs yra žmogus, kurio darbas yra vertinti, ir teigiamai atsiliepia apie tavo idėją, iš karto savo sprendimu pasitiki labiau. Iš kritikų sulaukėme labai daug palaikymo“, – apie naujus kūrybos partnerius pasakojo J. Tertelis.

 

G. Aleksa džiaugėsi pagaliau susipažinęs su rašančiaisiais apie teatrą: „Darbas su kritikais man visų pirma buvo naudingas tuo, kad atskyriau Steiblytę nuo Ivaškaitės. Skaitau kritikų straipsnius, bet ne visada žinau veidus, slypinčius už pavardžių. O jei rimtai, mane nustebino, kiek kūrybinės galios turi kritikai. Turiu omenyje ne teorijos ir mokslo žinias, bet tai, kad jie labai kūrybingi. Pavyzdžiui, Dapšytė ir Jevsejevas labiau dirba su dramaturgija, o S. Ivaškaitė puikiai sudėlioja logiką, užsiima tam tikra repeticijų kritika ir režisieriui sutaupo labai daug laiko. Manau, kad šis JTD užsimezgęs ryšys – labai reikalingas. Dabar visi kritikai, su kuriais teko susipažinti kūrybinėse dirbtuvėse, tapo tiesiog sielos draugais, nes kartu kai ką patyrėme.“

 

O L. Vaskova pabrėžė palaikymo ir teatrologų įsitraukimo svarbą: „Visi kritikai dirbo labai skirtingai. Kas daugiau dirbo su dramaturgija, kas padėjo racionalizuoti, kas siūlė savo vizijas. Paskutinę dieną teko dirbti be teatrologo ir labai jo pasigedome. Svarbu, kad teatrologai prisijungė idėjiškai, suteikė racionalaus pagrindo gvildenamoms idėjoms.“

 

Panašu, kad bendradarbiavimu liko patenkinti ir teatrologai, kurie ne mažiau džiaugėsi kūrybiniais atradimais ir naujomis pažintimis. S. Čižaitė-Rudokienė sako, kad kas rytą eidama tikrinti lentos su pavardėmis, erdvėmis ir temomis jaudinosi: „It vaikystėje, laukiant ekskursijos. Kiekviena pažintis, kiekvienas aktorių kolektyvas ir režisierius buvo džiugių potyrių popuri. Intensyvus darbas, nežinia dėl rezultato ir skubėjimas įkišti savo teorinį trigrašį bei mėginimai kažkaip jį pritaikyti praktiškai pavertė šį bendrą darbą tiesiog žavingu.“ Pasak teatrologės, panašios patirtys naudingos ir tolesniam profesiniam kritikų darbui, nes gali suteikti platesnį požiūrį.

 

S. Ivaškaitė kaip vertingiausią kūrybinių dirbtuvių patirtį išskyrė galimybę iš arčiau susipažinti su jaunais teatro kūrėjais. Ji teigia, kad buvo labai naudinga stebėti jaunųjų darbą sudėtingose aplinkybėse, kuriose kaip niekur kitur atsiskleidė jų gyvenimiška patirtis, požiūris į aktualijas, o tai mūsų kasdienėje teatro praktikoje patirti sunku, nes, pasak kritikės, viršų dažnai ima ištikimybė dramos kūriniams. „Atsitiktinai gimusi kūrybinių dirbtuvių atmosfera specialiai sunkiai sukuriama, tačiau norėtųsi tikėtis, kad šis postūmis gali išprovokuoti daugiau atviresnio formato renginių Lietuvos teatre“, – viliasi S. Ivaškaitė.

 

Pasak S. Čižaitės-Rudokienės, šiuolaikinis Lietuvos šokis jau pramynė teoretikų ir praktikų bendradarbiavimo kelius, tad ji tiki, kad geroji JTD patirtis juos sustiprins ir teatro pasaulyje. O J. Tertelis džiaugėsi, kad tarp JTD dalyvių dirbtuvių metu neliko hierarchijos, statusų ir barjerų, išankstinių nuomonių ir prietarų: „Ėmėme jungtis į vieną didelį būrį žmonių. Nebesvarbu, kuris čia aktorius, režisierius ar kritikas, – einam ir dirbam.“

 

Taigi nors panašu, kad kitąmet jau penktosios JTD ir vėl keis formatą, festivalio rengėjams norėtųsi palinkėti išsaugoti kūrybiškumo ir bendruomeniškumo dvasią ir neprarasti jaunatviškos, tuštokas Klaipėdos gatves užpildžiusios patrakusios energijos, o festivalio dalyviams – nepaskęsti kasdienybėje ir tęsti užsimezgusį kūrybinį bendradarbiavimą.

Festivalio dalyviai. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalio dalyviai. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Loretos Vaskovos režisuotas pasirodymas ekologijos tema. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Loretos Vaskovos režisuotas pasirodymas ekologijos tema. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Festivalio dalyviai. L. Butkevičiaus nuotr.
Festivalio dalyviai. L. Butkevičiaus nuotr.