7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Lietuvos vietininkai muzikoje

Vasario 24-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas – vienas tų proginių renginių, kur girdėti ne vien gryna muzikinė programa, bet ir justi papildomas emocinis bei prasminis krūvis. Minimu atveju tai buvo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimas ir „muzikinės ambasadorystės“ idėja – reiškinys rimtesnis ir įvairesnis, nei mes kartais norime įsivaizduoti. Tuo metu, kol vis turime įstatymų leidėjams, lėšų skirstytojams ar tiesiog pragmatiškiau nusiteikusiems bendrapiliečiams įrodinėti kultūros poreikį ir naudą, mūsų menininkai Lietuvoje ir svetur dirba savo darbą ir dažnai sukuria daugiau minkštųjų galių ir pridėtinių verčių, nei įstengtų diplomatinis korpusas.

Sunkiausia užduotis – atrasti save

Poreikis tiesiogiai bendrauti su žiūrovu paskatino Dimitrį Papaioannou dailę iškeisti į scenos menus. Graikų režisierius, choreografas ir dailininkas, plačiai žinomas kaip 2004-ųjų Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos organizatorius, gimė 1964 m. Atėnuose. Studijavo aukštojoje menų mokykloje ir anksti tapo pripažintu dailininku bei komiksų kūrėju. 1986 m. kartu su šokėja Angeliki Stellatou įkūręs Edafos šokio teatrą (Edafos Dance Theatre) atrado tikrąją meninės raiškos erdvę, kur dirbo septyniolika metų (iki 2002-ųjų). Būtent teatre Dimitriui Papaioannou kuriant vaizdus, pasakojant istorijas, pasirodant scenoje bei įkvepiant kitus geriausiai atsiskleidžia jo – dailininko, komiksų autoriaus, atlikėjo bei grupės vadovo – gebėjimai. Menininko spektakliuose dera šokis, fizinis teatras ir Vakarų vaizduojamojo meno istorija. Juose nėra žodžių, kartais nėra ir rūbų, kurie galėtų pridengti nuogą kūną.

„Metropolitan Opera“ dienoraštis: grandiozinė „Semiramidė“ ir nepakartojamas 2018–2019 m. sezonas

Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo 100-metį, švenčia ir Niujorkas bei viso pasaulio operos mylėtojai. „Metropolitan Opera“ vasario 15-ąją paskelbė savo naująjį 2018–2019 metų sezoną, kuris bus jau 134-asis.

Žingsnis link sapno

Netrukus kino teatrai pradės rodyti penkiems „Oskarams“ nominuotą debiutinį Gretos Gerwig filmą „Lady Bird“, o TV1 šįvakar (kovo 2 d. 22.55) visai laiku primins prieš porą metų sukurtą Rebeccos Miller filmą „Megės planas“, kuriame Gerwig suvaidino pagrindinį vaidmenį. Gerwig gimė 1983 m. Kalifornijoje, kine ji nuo 2006-ųjų. Ji suvaidino daug vaidmenų nepriklausomuose, mažo biudžeto filmuose, kurie dažnai pavadinami „mumblecore“ (nuo angliško žodžio mumble – „murmėti“) ir kuriuose svarbiausia dialogai bei improvizacija. Lūžiu aktorės karjeroje tapo Noah Baumbacho filmas „Frances Ha“ (2012), kurio scenarijų ji parašė kartu su režisieriumi.

Pasirodo, yra problema

Kai kam gal jau atrodė, kad #MeToo ir kova už lyčių lygybę išseko, buvo tik proginis renginys, bet iš tiesų aną savaitę į pirmą planą iškilo Vilniaus knygų mugė. Kodėl – tegu paaiškina Kurtas Vonnegutas, pavadinęs knygos skaitymą „vakarietiško stiliaus meditacija“: „Taip jau nutiko, nors tai – visiškai nenumatytas atsitiktinumas, – kad knygos lytėjimo bei išvaizdos derinys su išsilavinusiu žmogumi ant kėdės tiesia atkalte gali sukurti neįkainojamos gelmės ir prasmės dvasinę būseną.“ (Fates Worse than Death, Vintage, 1992, p. 188)

Istorijos be pabaigos

Tarptautinis Berlyno kino festivalis visada pasižymėjo politiniu bei socialiniu angažuotumu. Todėl neabejojau, kad šiemet pagrindinis prizas atiteks moteriai režisierei, juolab kad iš devyniolikos didžiajame konkurse pristatytų filmų keturis ir labai skirtingus režisavo moterys. Vokietės Emily Atef filmas „3 dienos Kiberone“ („3 Tage in Quiberon“) pasakoja apie tris aktorės Romy Schneider 1981-ųjų dienas viename Prancūzijos kurorte, kur ji davė interviu žurnalo „Stern“ žurnalistui.

Dariaus Basčio vaizdinija

Dariaus Basčio personalija nėra itin vieša ir profesionaliai propaguojama bei reklamuojama. Jis – žmogus gana kuklus ir savo tapybinę praktiką vertinantis be patoso, aukštų frazių bei niekuo nepamatuotų teorinių-literatūrinių ekvilibristikų. Skulptorius, teatrinių mechanizmų ir butaforijos žinovas imasi teptuko tada, kai norisi tapybinėmis alegorijomis ir metaforomis išreikšti vieną kitą aforizmą, netikėtą mintį ar paralelę. Literatai anksčiau leisdavo tokias gan populiarias dar XX a. „sparnuotų minčių“ knygeles, dabar tas literatūros žanras nunykęs, bet kartais reiškiasi visai netikėtais pavidalais, tokiais kaip Dariaus Basčio nedidelio formato, bemaž kamerinės, staliūginės (čia terminas iš to paties XX a.) tapybos pavyzdžiais.

Europos kamerinės muzikos akademijos sesija

Vasario 5–9 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyko Europos kamerinės muzikos akademijos (European Chamber Music Academy – ECMA) sesija. Penkias dienas įvairiose LMTA erdvėse buvo rengiami meistriškumo kursai, vyko koncertai.

 

Vasario 7-ąją LMTA Didžiojoje salėje surengtas iškilmingas ECMA koncertas buvo skirtas ypatingai datai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 85-osioms įkūrimo metinėms. 1933 m. būtent vasario 7 d. tuometinis Lietuvos švietimo ministras pasirašė dokumentą dėl Konservatorijos steigimo. Pirmasis jos vadovas kompozitorius Juozas Gruodis būtų tikrai pasidžiaugęs tuo, ką 2018-ųjų vasario 7 d. koncerto publika išgirdo nuo scenos.

 

Pasirodė keturi ECMA sesijos dalyviai – „Duo CoLore“ ir styginių kvartetas „Festivo“ (LMTA), styginių kvartetas „Meteorôs“ (Norvegijos muzikos akademija) bei fortepijoninis trio „Helios“ (Paryžiaus nacionalinė muzikos ir šokio konservatorija).

„No Theatre“ vol. 2 – ar suveikė „restart“ mygtukas?

„Neišsigąskite, tai tik šviežias teatro kraujas!“ – tokiu šūkiu atsinaujinęs teatro judėjimas „No Theatre“ pasitiko aštuntą sezoną. Vieną tarpsnį užbaigęs spektakliu „Kaligula“, kitą etapą teatras pradėjo pasipildęs naujais nariais – trečio kurso Muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentais, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno auklėtiniais. Savo rezidencija pasirinkę Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, jaunieji aktoriai aktyviai kviečia į spektaklius „Iliuzijos“ ir „Būtis Nr. 2“ pagal Ivano Vyrypajevo kūrybą bei „Sudie, idiotai!“ pagal Justo Tertelio pjesę. Atsinaujinus kolektyvui, keičiasi ir teatro strategija bei kūrybos kryptis, todėl kyla klausimas: kur link juda „No Theatre“?

Penki savaitės tekstai

Richardas Brody „The New Yorker“ rašo apie vieną pirmųjų Amerikos kino kritikų, poetą Harry Alaną Potamkiną (1900–1933), kuris per savo trumpą kritiko karjerą suformulavo net ir dabar aktualius teiginius bei principus. Kaip teigia Brody, dėl estetikos ir politikos, formos ir reprezentacijos, tikrovės ir stiliaus sintezės savo kritiniuose tekstuose ir šiandien Potamkinas būtų laikomas pavyzdiniu kritiku.

PUSLAPIS
IŠ
1003