7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Penki savaitės tekstai

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 9 (1246), 2018-03-02
Kinas
„Geismų tramvajus“
„Geismų tramvajus“

1. Richardas Brody „The New Yorker“ rašo apie vieną pirmųjų Amerikos kino kritikų, poetą Harry Alaną Potamkiną (1900–1933), kuris per savo trumpą kritiko karjerą suformulavo net ir dabar aktualius teiginius bei principus. Kaip teigia Brody, dėl estetikos ir politikos, formos ir reprezentacijos, tikrovės ir stiliaus sintezės savo kritiniuose tekstuose ir šiandien Potamkinas būtų laikomas pavyzdiniu kritiku. Tekstus apie kiną jis pradėjo spausdinti tik 1927 m. po kelionės į Paryžių ir pažinties su prancūzų intelektualais, kurie kiną traktavo rimtai ir suprato kaip meno rūšį. Potamkinas rašė apie Holivudo ir užsienio filmus, dokumentiką ir animaciją, eksperimentinį ir mėgėjų kiną. Jo tekstai, pasak Brody, pasižymėjo naujai atrastos aistros intensyvumu, analizės gelme, poetišku kalbos pojūčiu ir jautrumu vidiniam kūrinio pasauliui. Net ankstyvuosiuose, formalistiniuose savo tekstuose Potamkinas skyrė daug dėmesio socialinėms ir politinėms kino pasekmėms, ideologinėms filmų prielaidoms (Didžiosios depresijos akivaizdoje Potamkinas tapo marksistu ir tai tik sustiprino jo kritikos politinį angažuotumą). Jis taip pat entuziastingai kritikavo holivudinį kiną, tai, kaip jame rodomi darbininkai ir juodaodžiai, stebėjosi moterų režisierių trūkumu ir tikėjo, kad atpažįstamos tikrovės reprezentacija kine galėtų skatinti žiūrovus sukilti prieš vyraujančią neteisybę.

https://www.newyorker.com/culture/richard-brody/prescient-essential-film-criticism-harry-alan-potamkin

 

2. Michaelis Koresky straipsnyje „Queer dabar ir tada: įvadas“, publikuojamame „Film Comment“ internetinėje svetainėje, rašo apie queer kiną ir siūlo išties įdomų žvilgsnį į homoseksualaus vyro identifikaciją kine. Taip pat šiame kontekste autorius analizuoja Bobo Fosse’o filmo „Visas tas džiazas“ („All That Jazz“, 1979) subversyvumą ir teigia, kad socialiniai lyčių vaidmenys filme paradoksaliai yra „išlaisvinami“. Pasak Koresky, kino žiūrėjimo patirtis – tai ir bandymas suprasti šį meną, ir bandymas suvokti save. Tačiau jis pats bręsdamas susidūrė su gėjų personažų filmuose trūkumu. Be to, autorius rašo, kad ekrane rodomi vyrai jam atrodė tiesiog neįdomūs, netikroviški. Jie buvo arba per daug veržlūs, nesivaldantys, arba per daug santūrūs. Taip pat vyrai personažai retai būdavo erotizuojami, fiziški, kaip kad Marlonas Brando Elios Kazano „Geismų tramvajuje“ („A Streetcar Named Desire“, 1951), jie buvo daug svarbesni pasakojimo eigai, bet jų fizinis buvimas – ne. Tad stingant įdomių, įtikinančių vyrų personažų, Koresky, kaip ir daugelis kitų homoseksualų, tapatinosi su moterimis. Nesvarbu, rašo Koresky, ar jos buvo paverčiamos objektu, ar tapdavo aukomis Briano De Palmos trileriuose, moterys kino ekrane jam buvo svarbiausios, jas jis suvokė kaip kontroliuojančias visą veiksmą, jos tapdavo geismo objektu ir savęs projekcija. Taip pat Koresky pastebi, kad heteronormatyvumas visada buvo toks patrauklus, nes juo remiasi visų mūsų taip mėgstami pasakojimai, pavyzdžiui, romanai, vykstantys kruiziniuose laivuose, trileriai, nukeliantys į egzotiškas vietas ar įkvepiantys herojiniai biografiniai filmai, kurie ir leidžia kinui išsaugoti savo status quo.

https://www.filmcomment.com/blog/queer-now-introduction-1979/

 

3. Linkolno kino centras Niujorke vasario mėnesį surengė Lietuvoje menkai girdėto režisieriaus Nikoso Papatakio filmų retrospektyvą. Šia proga internetiniame „Film Comment“ puslapyje publikuojama ištrauka iš režisieriaus portreto (visą tekstą galima skaityti 2017 m. rugsėjo–spalio žurnalo numeryje). Jame Yonca Talu rašo: „Vadinti kino kūrėją maištininku jau tapo kliše; tačiau pradedant Abeliu Gance’u ir Sergejumi Eizenšteinu, Piero Paolo Pasolini ar Luisu Buñueliu, XX amžius matė tikrus maištininkus, kurie drąsiai atmetė savo laiko kino ir politinį elitą. Nikosas Papatakis (1918–2010), Prancūzijoje pravardžiuojamas Nico, užima unikalią vietą tarp šių kūrėjų, kurių darbuose susilieja anarchistinis įniršis ir trancendentinė poezija. Gimęs Adis Abeboje, etiopės ir graiko šeimoje, Papatakis buvo atstumtasis iš prigimties – vaikai šaipėsi iš jo dėl kilmės. Giliai įsišaknijęs asmeninėje patirtyje, Papatakio kinas politiškai, moraliai ir formaliai subversyvus rasės, lyties ir socialinės klasės tyrimas, kuris pačią mediją naudoja kaip pasipriešinimo ir nepritarimo priemonę.“

https://www.filmcomment.com/blog/film-comment-selects-nico-papatakis/

 

4. Filmai apie superherojus tikriausiai gali būti laikomi vienais svarbiausių arba bent jau iškalbingiausių Amerikos kultūros (žinoma, ir globalios) artefaktų. Jie ne tik guodžia ar iš jų semiamasi įkvėpimo, bet ir padeda suvokti tikrovę. Ar žinojote, kad Heatho Ledgerio Džokeris „Tamsos riteryje“ („The Dark Knight“, 2008) leido Barackui Obamai geriau suvokti ISIS? Regis, bent pirmoji „Tamsos riterio“ trilogijos dalis daugelio ir buvo suvokta kaip žanro viršūnė. „The New York Times“ kritikė Manohla Dargis filmą apibūdino kaip „esantį tarp meno ir pramonės, poezijos ir pramogos“ ir pridūrė, kad „jis yra tamsesnis ir gilesnis nei bet kuris Holivudo filmas, sukurtas pagal komiksus“. Tačiau, kaip teigia Christopheris Orras straipsnyje „Kaip superherojų filmai vėl tapo eskapistiniu malonumu“, publikuojamame „The Atlantic“ internetinėje svetainėje, filmai apie superdidvyrius išgyvena žanrinį poslinkį link farso, evoliuciją nuo dramos į komediją. Tai rodo tokių filmų kaip „Dedpulas“ („Deadpool“, 2016) ir „Toras. Pasaulių pabaiga“ („Thor: Ragnarok“, 2017) pasirodymas ir sėkmė, ką Orras vadina „post-Nolano era“.

https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2018/03/marvel-superhero-movies-comedy/550904/

 

5. Neseniai Berlinalėje vokiečių režisierius Christianas Petzoldas pristatė naujausią savo filmą „Tranzitas“ pagal autobiografinį vokiečių rašytojos Annos Seghers romaną, kurį režisierius perkelia į šiuolaikinio Marselio gatves. Šia proga internetiniame puslapyje „Cineuropa“ publikuojamas Martos Bałagos interviu su režisieriumi. Paklaustas apie praeities ir dabarties dialogą filme, Petzoldas teigia, kad kartais yra tiesiog baisu, kaip istorija ir literatūra perkeliama į kino ekraną. Tai labiau detalus atkūrimas, pakartojimas. Dabar žmonės, pasak Petzoldo, eina į kiną vedami to paties tikslo, dėl kurio jų tėvai sekmadieniais eidavo į muziejų – jie nori pamatyti, kaip gyveno Napoleonas. Tačiau režisierius įsitikinęs, kad praeitis niekada nemiršta. Taip pat jis teigia, kad kinas ir turėtų kalbėti apie žmones tranzitinėje, perėjimo būsenoje, nes namai yra skirti televizijai.

http://www.cineuropa.org/it.aspx?t=interview&l=en&did=348285

„Geismų tramvajus“
„Geismų tramvajus“
Nikos Papatakis. M. Ttsakoniatis nuotr.
Nikos Papatakis. M. Ttsakoniatis nuotr.
„Tranzitas“
„Tranzitas“