Spektaklis „Geismas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Dažnas vilnietis gyvena patogiame pertekliuje. Kas keletą žingsnių galima rasti vieną už kitą madingesnę matchos kavinę ar pilateso studiją. Kavinės į meniu įtraukia funkcinius gėrimus – nes paprasta kava jau nebe tai, čia juk paprastų mirtingųjų reikalas. Reikia kolageno ar funkcinių grybų, tik šitaip pavyks pailginti gyvenimo trukmę, ištempti jaunystę ir nesusidurti su realybe, kai kūnas raukšlėjasi ar rodo kitus amžėjimo signalus.








Apie 2026-ųjų „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremoniją
Teatras – tai... Įrašykite savo norimą variantą ir, tikėtina, beveik pataikysite į 2026 m. „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijoje skambėjusių frazių popuri. Nė viena ceremonija neapsieina be klišinių, paaiškinamųjų teiginių – taip jau nutinka, kai ieškoma kompromiso tarp tų, kuriems tie apdovanojimai skirti, ir tų, kurie įsijungs transliaciją ir nebūtinai bus iš teatro pasaulio.








Justo Tertelio spektaklis „Spektras. Nematomos istorijos“
Kiekvienas žmogus yra atskira istorija – su savo patirtimis, išgyvenimais, savo mąstymo mechanizmais ir buvimo būdais. Kad ir kaip banaliai skambėtų teiginiai, jog kiekvienas yra unikalus ir kiekvienas pasaulį supranta skirtingai, su tiesa pasiginčyti nepavyks. Yra bendrų jungčių, bendrų principų, kuriais remiasi žmogiškoji patirtis, bet pats patyrimas toks paradoksalus reiškinys, kad jį sunku adekvačiai kitam perduoti kokiais nors būdais.








Spektaklio „Velnio nuotaka“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Klasika yra klasika. Prie jos vis norisi liestis ir ją pasitelkus kalbėti apie tai, kas rūpi, kas aktualu, kas, nepaisant amžiaus, išlieka. Apie amžinąsias problemas, kurių šerdis išlieka ta pati, tik forma apsirengia kitais rūbais ir atributais. Meilės kančios visais amžiais bus meilės kančios, vidiniai konfliktai irgi. Kai istorija atpažįstama, ir publikai lengviau suprasti, kas toje scenoje ar ekrane vyksta.








Šiuolaikinės operos „Dainų šventė“ premjera NOA festivalyje
Kiekviena karta turi savų reliktų, unikaliai apie ją liudijančių, – ar tai būtų tam tikro žanro kino filmai, ar muzikos, prozos ir poezijos kūriniai, ar akcijos, vyksmai, idėjos, kurios sklando ir apie kurias norisi garsiai rėkti.








„Žiurkės“ Vilniaus mažajame teatre
Realizmas žavus tuo, kad kalba apie dalykus, kurie labai tikri ir kurie labai užkabina kažką viduje. Žvelgiant iš literatūros (ir teatro) istorijos perspektyvos, realizmas buvo natūralus poslinkis iš romantizmo – pavargę nuo poetika, heroizmu ir žvilgsniu it pro rožinius akinius persisotinusio pasaulio, autoriai ėmė ieškoti būdų, kaip kalbėti apie buitiškesnius dalykus, kurie yra ne ką mažiau pripildyti draminio užtaiso ir įvairiausių peripetijų. Ir kartu dar artimesni daugumai, suveikiantys it žiūrinčiojo pasaulio veidrodis.








Šokio spektaklis „Match 3“
Norime būti patys geriausi, profesionaliausi, įsimintiniausi, išmintingiausi – visokie „-iausi“, ir nieko su tuo padaryti negalime. Na, gal šiek tiek apraminti šį troškimą įmanoma užsidedant atitinkamas socialiai priimtinas kaukes, tačiau konkurencingumas įrašytas į mūsų žmogiškąjį DNR. Ir kai funkcionuojame savo primityviame lygmenyje, tas noras atsiskleidžia aiškiausiai.








„No Shoes“ teatro spektaklis „Beveik laimingas“
Dauguma lietuvių kalbos ir literatūros pamokas greičiausiai pamename kaip dalyką, per kurį buvo liepiama skaityti knygas iš sąrašo. Kodėl būtent tas knygas ir ko jaunas žmogus turėtų iš jų pasisemti? Klausimas, į kurį atsakyti galėtų tik entuziastingas ir iš pašaukimo dirbantis mokytojas. Ne paslaptis, kad vienas būdų, kurių griebiasi neretas lietuvių kalbos pedagogas, yra teatras, nes spektaklis – ta forma, kuri per egzaminą moksleiviui padės išsigelbėti, jei jis netyčia knygos taip ir neperskaitė ar nesuprato.








Performatyvi paskaita „Tremolo“
Geriausia egzistuoti, jei esi pusamžis baltasis vyras, teigtų interneto ironiškų memų folkloras. Bet, kaip sakoma, pajuokavimuose dažnai esti šlakelis tiesos. Taip ir čia – iš tiesų dėl patriarchato ir jo kultūriškai įteigtų visuomenės modelių susiklostė tokia situacija, kad baltieji vyrai tampa daugelio įvairių tyrimų tiksline grupe. Teko matyti šaltinį, kad net rekomendacijos dėl biuruose palaikomos temperatūros yra sudarytos remiantis tyrimu, kurio tikslinė grupė buvo vyrai.








Jaunimo teatro spektaklis „Shopping and Fucking“
Vaikytis svaigulio vis madingiau. Nors gal taikliau būtų sakyti, jog viskuo persotintoje šiuolaikybėje jo vaikytis tiesiog norisi vis labiau, kad numarintų vidų, kad jį nutildytų ir leistų užmiršti apie ten žiojinčią tuštumą, kurią reikėtų pildyti artimu ryšiu. Bet ryšiui reikia laiko ir pastangų, o ekstazė suveikia per gerą pusvalandį. Tad ji greičiau – ir optimaliau, ir efektyviau, ir našiau – duoda rezultatą. Ir mes atpratę nuo ilgų procesų – konsumerizmas taip mumyse įaugęs, kad jį išpažįstame ne tik per prekes, bet ir per savo kūną bei patirtis. Dopamino vergai, ar kaip ten sakoma.
