Autorius: Laura Šimkutė

Laura Šimkutė

Manto Jančiausko spektaklis „Portalas“

Visi yra girdėję posakį, kad tikras vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Kad ir kaip kreivai šis posakis skambėtų dabar, įsišaknijęs jis gana giliai, tik reiškiasi jau kiek kitokiomis formomis. Vietoj namo – paskola, vietoj medžio – gera ir tvirta karjera. Kas paneigs, kad nemažos dalies žmonių kasdienybę iki tokių parametrų ir įmanoma sutraukti?

Laura Šimkutė

Klounados vesternas „Odisėja“

Būdavo, prieš gerą dešimtmetį per televiziją rodydavo penktadienio vakaro filmą – pasitaikydavo kaip kada, bet dažniausiai kas nors lengvo ir leidžiančio pasijuokti. Žinoma, turinys nebūdavo gilus, bet ieškodamas gylio juk ir nesijungi tokios programos. Žinai, kas laukia ir ko tikėtis. Čia trumpas interliudas.

Laura Šimkutė

Spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“

Paribio žmonės – gana retai Lietuvos teatro scenoje pasirodantys veikėjai. Vienas pirmųjų atvejų, kai naktinio gyvenimo išpažinėjams (prostitutėms, diskotekų lankytojams, suteneriams, narkotikų prekeiviams ir pan.) buvo suteiktas žodis scenoje, – tai 1998 m. Oskaro Koršunovo spektaklis „Roberto Zucco“ pagal Bernardo-Marie Koltèso pjesę. Po to kartkartėmis į Oskaro Koršunovo teatro sceną tie žmonės sugrįždavo ir būdavo pastebėti dažniausiai naujosios realybės dramaturgijos krypties (Sarah Kane, Marko Ravenhillo, Mariaus von Mayenburgo) kūriniuose. Tačiau daugiau beveik niekas iš teatro kūrėjų susidomėjimo šia kryptimi nebeparodė.

Laura Šimkutė

Pokalbis su režisiere Egle Švedkauskaite

Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė – dažnas Lietuvos veidas įvairiuose užsienio šalių teatro projektuose bei kūrybinėse dirbtuvėse. Šių metų pradžioje Valstybiniame Jaunimo teatre Švedkauskaitė pristatė spektaklį „Žmogus iš žuvies“ pagal rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę ir atstovavo teatrui Berlyno „Volksbühne“ teatro organizuotame festivalyje „Postwest“. Po festivalio su režisiere aptariame spektaklio kūrybinį procesą, patį festivalį ir įtakas, formuojančias jos braižą.

Laura Šimkutė

Pokalbis su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi

„Roberto Zucco“, „Hotel Universalis“, „Kelionė į Edeną“ – trys pavadinimai, kurie turėtų būti puikiai žinomi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro lankytojams. Už šių pavadinimų slepiasi jauno, teatro režisūros magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiais metais baigiančio režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus pavardė.

Laura Šimkutė

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Hotel Universalis“ Vilniuje

Visas mūsų gyvenimas – nuolatinis informacijos srautas: viena įeina, kita išeina ir tik labai maža dalis lieka; tarsi viešbučio hole, kuriame vyksta nuolatinė lankytojų kaita. Už stiklinės sienos, tarsi televizijos ekrano ar akvariumo (prieš gerą dešimtmetį buvo toks realybės šou, kuriame dalyviai gyveno už permatomų sienų), skiriančios sceną nuo publikos, yra įsikūręs viešbučio „Hotel Universalis“ vestibiulis.

Laura Šimkutė

Spektaklis „Bang!“ Oskaro Koršunovo teatre

Norint būti visaverčiu, šiuolaikinį gyvenimą kaip reikiant gyvenančiu ir visų jo diktuojamų taisyklių besilaikančiu žmogumi reikia: sportuoti, užsiimti kokiomis nors saviieškos ir dvasinėmis praktikomis, valgyti tik švarų maistą, užvis geriausia rytą pradėti nuo proteino prisotintų, savo kokteiline susiplaktų vaisių ir daržovių glotnučių, būti visuomeniškai aktyviam, rengtis vietinių dizainerių sukurtais arba žinomų sportinių prekės ženklų drabužiais. Svarbiausia – nepamiršti kiekvieno elemento fiksuoti ir dalintis su pasauliu socialiniuose tinkluose, kitaip nesiskaito. Į šitokį gyvenimo būdą propaguojančios šeimos gyvenimą mums ir siūlo pažiūrėti Paulius Ignatavičius savo naujausioje premjeroje „Bang!“ pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę.

Laura Šimkutė

„Gob Squad“ spektaklis „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ festivalyje „Sirenos“

Dorianas Grėjus norėjo išsaugoti jaunystę ir grožį. Esamojo laiko žmonės savo jaunystę ir grožį bando konservuoti įvairiausiomis priemonėmis: neužtenka fotografijoje ar vaizdo įraše užfiksuotos akimirkos, norisi, kad pats kūnas taptų paminklu amžinam grožiui ir jaunystei. Kūnas tampa drobe, kurioje teptuko potėpius keičia skalpelis, o dažus – kremai, serumai, papildai ir visos kitos priemonės, padedančios atitolinti natūralius laiko tėkmės nulemtus procesus.

Laura Šimkutė

„Piti Peta Hofen Show“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis ’19“

Scenos menų mėgėjai rudenį pripratę pasitikti šventiškai, koncentruodamiesi į vieną prigimtinių žmogaus poreikių – linksmybių poreikį (ačiū Aušrai Kaminskaitei už šią mintį per viešą paskaitą apie cirko istoriją). „Menų spaustuvės“ organizuojamas „Naujojo cirko savaitgalis“ (šiais metais galbūt reikėjo pasvarstyti apie rebranding’ą, nes retam dirbančiam žmogui poilsio dienos prasideda nuo antradienio, ir šiaip pastaruoju metu festivalis labai plečiasi, bet tai jau priekabės dėl priekabių) linksmybių – kartais abstraktesne, kartais galbūt net pernelyg akivaizdžia forma – žada visuomet.

Laura Šimkutė

Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.