7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laura Šimkutė

Laura Šimkutė

Gražiai atrodančios iliuzijos

Nacionalinio Kauno dramos teatro gastrolės Vilniuje

Gastrolės leidžia praplėsti akiratį, susipažinti su tuo, ką kuria kolegos kituose miestuose. Jos leidžia nesirūpinti pašaliniais dalykais – kelione ir laiko sąnaudomis, nes teatras atvyksta pas tave. Belieka tik iki jo nueiti. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 3 ir 4 d. parodyti du Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliai: Inesos Paliulytės režisuota komedija „Aš – Moljeras“ pagal Molière’o „Tariamą ligonį“ ir dramaturgo biografijos motyvus bei Vaidoto Martinaičio režisuotas spektaklis vaikams „Žydroji paukštė“ pagal belgų dramaturgo Maurice’o Maeterlincko pjesę.

Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš – Moljeras“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Laura Šimkutė

Būties universalijos

Apie festivalio „LMTA Teatro dienos“ užsienio programos spektaklius

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centro jau ketvirtą kartą organizuojamos „Teatro dienos“ jauniems akademijoje ugdomiems menininkams leidžia parodyti savo darbus platesniam žiūrovų ratui. Pastaruosius porą metų festivalyje vyravo draminiai spektakliai, dažniausiai gimę iš specialybės egzaminų užduočių bei scenos menų eskizų konkurse „Balkono okupacija“ rodytų darbų. 2018-ųjų programa – solidi, aprėpiantį platų scenos meno reiškinių lauką: šiuolaikinį šokį, operą, performanso meną, spektaklius vaikams (ir dar muzikinius), bei, žinoma, draminį teatrą. Šiais metais festivalis į svečius pakvietė tris užsienio spektaklius: du iš Latvijos ir vieną iš Lenkijos, kuriuose apsilankiau norėdama sužinoti, kaip kuria kaimyninių šalių bendraamžiai.

Scena iš spektaklio „Negaliu sustoti“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Negaliu sustoti“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Negaliu sustoti“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Negaliu sustoti“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Negaliu sustoti“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Negaliu sustoti“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Negaliu sustoti“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Negaliu sustoti“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kambaryje“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kambaryje“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kambaryje“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kambaryje“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kambaryje“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kambaryje“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kambaryje“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Kambaryje“ (Latvija). J. Suslavičiūtės nuotr.
Laura Šimkutė

„No Theatre“ vol. 2 – ar suveikė „restart“ mygtukas?

Apie spektaklius „Būtis nr. 2“ ir „Sudie, idiotai!“

„Neišsigąskite, tai tik šviežias teatro kraujas!“ – tokiu šūkiu atsinaujinęs teatro judėjimas „No Theatre“ pasitiko aštuntą sezoną. Vieną tarpsnį užbaigęs spektakliu „Kaligula“, kitą etapą teatras pradėjo pasipildęs naujais nariais – trečio kurso Muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentais, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno auklėtiniais. Savo rezidencija pasirinkę Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, jaunieji aktoriai aktyviai kviečia į spektaklius „Iliuzijos“ ir „Būtis Nr. 2“ pagal Ivano Vyrypajevo kūrybą bei „Sudie, idiotai!“ pagal Justo Tertelio pjesę. Atsinaujinus kolektyvui, keičiasi ir teatro strategija bei kūrybos kryptis, todėl kyla klausimas: kur link juda „No Theatre“?

Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Andrius Alešiūnas spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Andrius Alešiūnas spektaklyje „Būtis nr. 2“. G. Matiuko nuotr.
Mantas Bendžius spektaklyje „Sudie, idiotai!“. G. Matiuko nuotr.
Mantas Bendžius spektaklyje „Sudie, idiotai!“. G. Matiuko nuotr.
Mantas Bendžius spektaklyje „Sudie, idiotai!“. G. Matiuko nuotr.
Mantas Bendžius spektaklyje „Sudie, idiotai!“. G. Matiuko nuotr.
Jurga Maskoliūnaitė ir Mantas Bendžius spektaklyje„Sudie, idiotai!“. G. Matiuko nuotr.
Jurga Maskoliūnaitė ir Mantas Bendžius spektaklyje„Sudie, idiotai!“. G. Matiuko nuotr.
Laura Šimkutė

Kas užpildys tarpus tarp atomų?

Uostamiestyje įsikūręs „Apeirono“ teatras vasario 8 d. Menų spaustuvėje pristatė premjerą „Delyras“ pagal spektaklio režisierės ir jame vaidinančios aktorės Gretos Gudelytės pjesę. Anotacijoje „Delyrą“ pavadindami sistemingu kliedesiu kūrėjai, pasitelkdami religijos, fizikos ir kasdienybės aktualijų motyvus bei juos perteikdami postdraminio teatro priemonėmis, žiūrovus pakviečia į chaotiškos ir nebežinančios kuo tikėti bei pasikliauti šiuolaikinio žmogaus sąmonės tyrimą.

Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Laura Šimkutė

„Netflix“ maratonas teatre pagal Artūrą Areimą

Apie spektaklį „Virimo temperatūra 5425“

Teatras, kaip ir dauguma aplinkinių reiškinių, neatsiejamas nuo bendros kultūros pažangos. Rudenį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodęs Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“ iškėlė gana aukštą formos bei technologijų panaudojimo kartelę ir prilygsta Vakarų Europos teatro standartams. Nors Vakarų Europoje kažin ar būtų kas nors nauja. Bet režisieriaus iš Lenkijos sukurtas spektaklis rodo, kad mūsų teatras nebesivelka iš paskos ir drąsiai vejasi esamąjį laiką bei tendencijas.

Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. L. Vansevičienės nuotr.
Laura Šimkutė

Išdrįsti gyventi be iliuzijų

Gruodžio 20, 21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatro erdvėje „A – Z“ įvyks jaunos režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto bakalauro kurso studentės, Jono Vaitkaus auklėtinės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Heda Gabler“ pagal Henriko Ibseno pjesę, premjera. Anot kūrėjų, tai spektaklis apie materialiai gerai aprūpintus, tačiau užspaustų troškimų ir iliuzijų kupinus jaunus žmones. Apie atvirumo stygių, „auksinį jaunimą“ bei dabartinio jauno žmogaus problemas ir traumas kalbamės su spektaklio režisiere Egle Švedkauskaite.

„Heda Gabler“, organizatorių nuotr.
„Heda Gabler“, organizatorių nuotr.
„Heda Gabler“, organizatorių nuotr.
„Heda Gabler“, organizatorių nuotr.
Eglė Švedkauskaitė, organizatorių nuotr.
Eglė Švedkauskaitė, organizatorių nuotr.
Laura Šimkutė

Tapatybės paieškos transformacijose

Rugsėjo 26 dieną Oskaro Koršunovo teatre Gintaro Varno auklėtinė Kamilė Gudmonaitė kartu su bendrakursėmis aktorėmis Jovita Jankelyte, Dovilė Kundrotaite ir Adele Šuminskaite pristatė spektaklį „Trans Trans Trance“, kuris, iš pradžių turėjęs plėtoti moterų temą, evoliucionavo į spektaklį, kurį būtų galima priskirti queer kategorijai.

Spektaklis „Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
Spektaklis „Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
„Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
„Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
„Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
„Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
„Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
„Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
„Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
„Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko
Laura Šimkutė

Eksperimentas: sintetinė meilė versus tarpasmeniniai santykiai

„Klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu” – toks yra OKT/Vilniaus miesto teatro, kuris pasižymi vienais įdomiausių teatrinių eksperimentų, moto. Šis moto tiktų apibūdinti ir principą, pagal kurį pastatytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursio teatro režisūros studento (kurso vadovas Jonas Vaitkus) Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Vieniši.” Spektakliu režisierius pakviečia į du eksperimentus: teatrinį, tiriantį pastatyminių priemonių sintezę, ir socialinį, kuris kyla iš teatrinio eksperimento.

„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos
Laura Šimkutė

Dramokratija: turinys versus forma

Pažvelgus, kokius kūrinius imasi statyti mūsų režisieriai, norisi konstatuoti, kad Lietuvoje trūksta šiuolaikinės dramaturgijos.Tikriausiai tą pačią tendenciją pastebėjo dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, tad ėmėsi iniciatyvos ir prieš trejus metus pradėjo organizuoti festivalį „Dramokratija“. Jo tikslas – supažindinti žiūrovus su jaunaisiais dramaturgijos kūrėjais, kuriems suteikiama galimybė būti pamatytiems ir išgirstiems.

„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.
Laura Šimkutė

Svajonės teismas

Lietuvoje, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, yra pradėta Vaikų globos institucijų pertvarka, kurios tikslas – perkelti beglobius vaikus į šeimas, kurios jais rūpintųsi. Sunku suvokti, kas turėtų dėtis šių ant gyvenimo ribos balansuojančių jaunuolių galvose, iki ko turėtų privesti ta nežinomybė, kas laukia toliau gyvenime. Šią jauseną suprasti gali padėti jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“. Pastaraisiais metais pastatyta Klaipėdoje ir Lietuvos rusų dramos teatre, šiemet Nataša tęsia savo kelionę Panevėžyje, įgydama „Mergaitės svajonės“ pavadinimą.

Spektaklio „Mergaitės svajonė“ plakatas
Spektaklio „Mergaitės svajonė“ plakatas