7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laura Šimkutė

Laura Šimkutė

Įstrigti jausminiame rūke

Apie spektaklį „Café existans“

Penktadienio vakaras. Skimbčioja taurės, skamba lengvas, ausiai itin malonus džiazas. Visi pasipuošę, šventiškai nusiteikę. Tik atmosfera kažin kodėl persmelkta melancholijos ir tas skandinantis liūdesys vis stiprėja, o akyse darosi vis blankiau: žvilgsnis nebenori fokusuotis, atmintyje išlieka tik jausminiai inkliuzai. Toks tas eilinis vakaras „Café existans“, kur laisvai liejasi gėrimai, o už šypsenų slepiasi neišsipildę jausmai ir asmeniniai apmąstymai. Kažkam tai fikcija, kažkam – artima realybei.

Jolanta Dapkūnaitė ir Vygandas Vadeiša spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Vygandas Vadeiša spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Vytautas Kaniušonis spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Vytautas Kaniušonis spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Aistė Lasytė spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Aistė Lasytė spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Viktorija Žukauskaitė ir Šarūnas Datenis spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Viktorija Žukauskaitė ir Šarūnas Datenis spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Karolis Norvilas spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Karolis Norvilas spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Aistė Lasytė spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Aistė Lasytė spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Vytautas Kaniušonis ir Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Vytautas Kaniušonis ir Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Viktorija Žukauskaitė ir Vygandas Vadeiša spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Viktorija Žukauskaitė ir Vygandas Vadeiša spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Laura Šimkutė

Suvokimai apie „suaugėlystę“

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“ gastrolės Vilniuje

Daugelis, kurie esame gimę bent kiek anksčiau nei 2000-aisiais, turbūt pamename legendinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kai žiūrėjome į jaunus, vos pilnametystės sulaukusius ir jau suaugusius vaidinančius, atlikėjais tapti svajojančius dalyvius. Televizorių ekranuose buvo galima labai intymiai ir itin išdidintai stebėti kiekvieną jų prieš kameras atskleistą detalę, ir nebūtinai jų mintys būdavo gilios. Bet jiems patiems jų suvokimai, aplankę einant tikslo link, atrodė dideli ir svarbūs. Na, ir tame realybės šou atsirado tokia hitu tapusi daina, kurios tekstas skamba maždaug taip: „o, mama, man jau aštuoniolika...“.

Rugilė Latvėnaitė, Evelina Šimelionė, Asta Zacharovaitė ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Evelina Šimelionė, Asta Zacharovaitė ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Donatas Stakėnas, Evelina Šimelionė, Asta Zacharovaitė ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Donatas Stakėnas, Evelina Šimelionė, Asta Zacharovaitė ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Donatas Stakėnas ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Donatas Stakėnas ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Donatas Stakėnas spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Donatas Stakėnas spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Asta Zacharovaitė ir Evelina Šimelionė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Asta Zacharovaitė ir Evelina Šimelionė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Laura Šimkutė

Šokio svaigulys

Šokio teatro „Aura“ spektaklio „Ištrintos durys“ gastrolės Vilniuje

Gasparo Noé filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) pradžioje yra ilga vienu kadru nufilmuota scena, kurioje atiduodama didelė duoklė šokiui ir jo keliamam svaiguliui – šokėjų vakarėlis prasideda tarsi netyčia sukuriant visą choreografinį numerį. Toliau žiūrint filmą ta scena ima atrodyti it perspėjimas, pranašaujantis vėlesnę baigtį: kol svaigina tik kūnas ir jo laisvė, tol viskas gerai, tačiau kai įsiterpia kiti elementai – gero nelauk. „Ekstazę“ norisi prisiminti ne veltui: net jei šis filmas ir nėra vienas iš Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Ištrintos durys“ (2022) įkvėpimo šaltinių, bent jau pagal nuotaiką tai tikrai artimi kūriniai. Ir iš dalies abu bando pataikyti į tą pačią tematiką, tik spausdami skirtingus mygtukus.

Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Scena iš šokio spektaklio „Ištrintos durys“. Kauno šokio teatro „Aura“ (fotografas „Miško Motė“) nuotr.
Laura Šimkutė

Žiupsnelis paslapties

Nauji filmai – „Dingusi dukra“

Tvarkingai papasakotų ir švariai atidirbtų istorijų pasaulyje turbūt labiausiai gaivina paliktas paslapties šydas – žavi galimybė spėlioti, kas toliau įvyks ir kas slepiasi po nepapasakotomis istorijos dalimis. Tokią galimybę žiūrovams bando pasiūlyti režisierės kėdėje debiutuojanti aktorė Maggie Gyllenhaal filme „Dingusi dukra“ („The Lost Daughter“, 2021). „Netflix“ platformoje rodomas filmas spėjo apkeliauti ne vieną svarbų festivalį ir prisirinkti nominacijų bei apdovanojimų, tarp kurių – ir įvertinimas už geriausią scenarijų Venecijos tarptautiniame kino festivalyje.

„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
„Dingusi dukra“
Laura Šimkutė

Kai žaidimas tampa gyvenimu

Manto Jančiausko spektaklis „Portalas“

Visi yra girdėję posakį, kad tikras vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Kad ir kaip kreivai šis posakis skambėtų dabar, įsišaknijęs jis gana giliai, tik reiškiasi jau kiek kitokiomis formomis. Vietoj namo – paskola, vietoj medžio – gera ir tvirta karjera. Kas paneigs, kad nemažos dalies žmonių kasdienybę iki tokių parametrų ir įmanoma sutraukti?

Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Portalas“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Portalas“. D. Putino nuotr.
Eglė Gabrėnaitė ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Eglė Gabrėnaitė ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Laura Šimkutė

Žanrų kokteilis su telenovelės prieskoniu

Klounados vesternas „Odisėja“

Būdavo, prieš gerą dešimtmetį per televiziją rodydavo penktadienio vakaro filmą – pasitaikydavo kaip kada, bet dažniausiai kas nors lengvo ir leidžiančio pasijuokti. Žinoma, turinys nebūdavo gilus, bet ieškodamas gylio juk ir nesijungi tokios programos. Žinai, kas laukia ir ko tikėtis. Čia trumpas interliudas.

Scena iš spektaklio „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Aurelijus Pocius ir Sofija Gedgaudaitė spektaklyje „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Aurelijus Pocius ir Sofija Gedgaudaitė spektaklyje „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Sofija Gedgaudaitė spektaklyje „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Sofija Gedgaudaitė spektaklyje „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Karolis Norvilas ir Domantas Starkauskas spektaklyje „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Karolis Norvilas ir Domantas Starkauskas spektaklyje „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Aurelijus Pocius spektaklyje „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Aurelijus Pocius spektaklyje „Odisėja“. D. Tykumos nuotr.
Laura Šimkutė

Paribių dramaturgija

Spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“

Paribio žmonės – gana retai Lietuvos teatro scenoje pasirodantys veikėjai. Vienas pirmųjų atvejų, kai naktinio gyvenimo išpažinėjams (prostitutėms, diskotekų lankytojams, suteneriams, narkotikų prekeiviams ir pan.) buvo suteiktas žodis scenoje, – tai 1998 m. Oskaro Koršunovo spektaklis „Roberto Zucco“ pagal Bernardo-Marie Koltèso pjesę. Po to kartkartėmis į Oskaro Koršunovo teatro sceną tie žmonės sugrįždavo ir būdavo pastebėti dažniausiai naujosios realybės dramaturgijos krypties (Sarah Kane, Marko Ravenhillo, Mariaus von Mayenburgo) kūriniuose. Tačiau daugiau beveik niekas iš teatro kūrėjų susidomėjimo šia kryptimi nebeparodė.

Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Laura Šimkutė

Teatro menininkas turi domėtis ne tik savo amatu

Pokalbis su režisiere Egle Švedkauskaite

Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė – dažnas Lietuvos veidas įvairiuose užsienio šalių teatro projektuose bei kūrybinėse dirbtuvėse. Šių metų pradžioje Valstybiniame Jaunimo teatre Švedkauskaitė pristatė spektaklį „Žmogus iš žuvies“ pagal rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę ir atstovavo teatrui Berlyno „Volksbühne“ teatro organizuotame festivalyje „Postwest“. Po festivalio su režisiere aptariame spektaklio kūrybinį procesą, patį festivalį ir įtakas, formuojančias jos braižą.

Eglė Švedkauskaitė. L. Vansevičienės nuotr.
Eglė Švedkauskaitė. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Simonas Storpirštis, Ieva Kaniušaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Simonas Storpirštis, Ieva Kaniušaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Ieva Kaniušaitė, Simonas Storpirštis, Viktorija Kuodytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Ieva Kaniušaitė, Simonas Storpirštis, Viktorija Kuodytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė, Viktorija Kuodytė, Simonas Storpirštis, Asta Zacharovaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė, Viktorija Kuodytė, Simonas Storpirštis, Asta Zacharovaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Laura Šimkutė

Savęs neigimas mus daro nuobodžius ir piktus

Pokalbis su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi

„Roberto Zucco“, „Hotel Universalis“, „Kelionė į Edeną“ – trys pavadinimai, kurie turėtų būti puikiai žinomi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro lankytojams. Už šių pavadinimų slepiasi jauno, teatro režisūros magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiais metais baigiančio režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus pavardė.

Augustas Gornatkevičius. D. Matvejevo nuotr.
Augustas Gornatkevičius. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Emilis Pavilionis ir Arnas Danusas spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Emilis Pavilionis ir Arnas Danusas spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Jolita Skukauskaitė, Justina Nemanytė ir Ligita Kondrotaitė spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Jolita Skukauskaitė, Justina Nemanytė ir Ligita Kondrotaitė spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Roberto Zucco“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Roberto Zucco“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Roberto Zucco“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Roberto Zucco“. E. Krikščiūno nuotr.
Laura Šimkutė

Kaubojaus drabužiais apsirengusi antika

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Hotel Universalis“ Vilniuje

Visas mūsų gyvenimas – nuolatinis informacijos srautas: viena įeina, kita išeina ir tik labai maža dalis lieka; tarsi viešbučio hole, kuriame vyksta nuolatinė lankytojų kaita. Už stiklinės sienos, tarsi televizijos ekrano ar akvariumo (prieš gerą dešimtmetį buvo toks realybės šou, kuriame dalyviai gyveno už permatomų sienų), skiriančios sceną nuo publikos, yra įsikūręs viešbučio „Hotel Universalis“ vestibiulis.

Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Emilis Pavilionis ir Arnas Danusas spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Emilis Pavilionis ir Arnas Danusas spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Jolita Skukauskaitė ir Justina Nemanytė spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Jolita Skukauskaitė ir Justina Nemanytė spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Arnas Danusas spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Arnas Danusas spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Jolita Skukauskaitė spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Jolita Skukauskaitė spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Skomantas Duoplys spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
Skomantas Duoplys spektaklyje „Hotel Universalis“. T. Povilonio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas