7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laura Šimkutė

Laura Šimkutė

Technoutopijos, arba Dalinuosi, vadinasi, egzistuoju

Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.

Scena iš spektaklio „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Šarūnas Zenkevičius spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Šarūnas Zenkevičius spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Laura Šimkutė

Technoutopijos, arba Dalinuosi, vadinasi, egzistuoju

Spektaklis „Sapiens“ Vilniuje

Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Turbūt neverta priminti, kad išmanieji įrenginiai yra puikūs prietaisai, galintys rinkti informaciją apie tai, ką mes veikiame, kur esame, kokie mūsų įpročiai, ir ta informacija pasidalinti su trečiosiomis šalimis, suinteresuotomis parduoti mums kokį nors produktą ar kitaip paveikti mūsų kasdienybę.

Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Šarūnas Zenkevičius ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Šarūnas Zenkevičius ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Šarūnas Zenkevičius ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Šarūnas Zenkevičius ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Laura Šimkutė

Chruščioviškasis realizmas

„Virimo temperatūra 5425“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kilimai ant sienų, praėjusio amžiaus baldai, nusibraižę emaliuoti puodai, euroremonto nemačiusios ir daiktų apgultį išgyvenančios sienos jau kuris laikas tam tikrose interneto bendruomenėse yra tapusios savotišku pajuokos objektu. Kas vieniems kelia juoką, kitiems –kasdienybė, įstrigusi senos statybos miegamojo rajono ankštame bute, dar menančiame deficito laikus, todėl taip užgrūsto daiktais – nes galbūt ko nors prireiks, ko nors nebebus, todėl negalima nieko mesti lauk. Tokie butai veikia lyg jau praėjusio laiko ir jam būdingo mąstymo, vis kokiu nors būdu „išlendančio“ tarp modernių daugiaaukščių, apsaugotų užkardais ir rakinamais kiemais, reliktai. Tikrovės kontrastai, tokie kaip Šanchajaus medinės trobos Europos aikštės stiklinių biurų fone, vis dažniau traukia menininkus. Apie Vilniaus Šanchajų 2010 m. Jūratė Samulionytė sukūrė dokumentinį filmą „Šanxai Banzai“, praėjusiais metais pasirodė Dovilės Zavedskaitės ir Monikos Klimaitės „Vieno buto istorija“ – audioturas po chruščiovkės buto autentiką, Pauliaus Ignatavičiaus spektaklio „Tobula pora (The Perfect Match, arba Su Naujais metais, Ionesco!)“ scenografijai analogišką butą sukūrė Goda Palekaitė. Šį kartą į tokį butą (scenografas Antanas Dubra) persikeliame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės režisuoto spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ pagal Virginijos Rimkaitės pjesę premjeroje (gegužės 16, 17 d.).

Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė, Paulius Matuzas ir Vytautas Rumšas  spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė, Paulius Matuzas ir Vytautas Rumšas spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Laura Šimkutė

Kurdamas nesiremiu autoritetais

Xaco Baño apie filmą „Risčia“

Šiais metais „Kino pavasaryje“ buvo gausu premjerų, prie kurių prisidėjo lietuviai. Viena tokių  – bendros Ispanijos ir Lietuvos gamybos filmas „Risčia“. Jį režisavo debiutuojantis režisierius iš Ispanijos Xaco Baño. Iki tol jis kūrė trumpo metražo filmus ir buvo pakviestas dirbti „Kino pavasario“ trumpo konkurso žiuri. Režisierių Vilniuje kalbino Laura Šimkutė.

Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“
Laura Šimkutė

Žodžiai ir veiksmas

„Mari Kardona“ ir „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“ festivalyje „LMTA Teatro dienos“

Tarptautinė teatro diena dažniausiai pasitinkama bilietų akcijomis arba išskirtiniu dėmesiu spektakliams, patekusiems į nominuotų apdovanojimams gretas. Kovo mėnesį teatriniai reiškiniai išgyvena pakylėto susidomėjimo laikotarpį, o dėmesys kūrėjams naudingas, verčia juos pasitempti. Bet šį kartą kalbamės ne apie reklamą ar susidomėjimą teatru, o apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) jau penktus metus iš eilės sėkmingai rengiamą teatro festivalį „LMTA Teatro dienos“, šiemet vykusį kovo 14–24 dienomis. Palyginti su ankstesniais metais, jubiliejinė programa platesnė: ją sudaro akademijos teatro studentų debiutai, „Auksinių scenos kryžių“ laureatų, šiuolaikinio šokio, performanso meno, muzikos atstovų ir svečių iš užsienio pasirodymai bei diskusija apie jauną Lietuvos teatrą.

Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Laura Šimkutė

Paleidžiant būtąjį laiką

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.

Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Laura Šimkutė

Paleidžiant būtąjį laiką

„Teatralas“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Kartais tenka stebėti, kaip grandai tikina, kad jaunieji kūrėjai griauna profesionalųjį meną ir sceną netrukus užkariaus mėgėjiškumas. Neseniai vykusioje konferencijoje teko klausytis diskusijos, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip pamažu nyksta tikrasis teatras. Pavyzdžiui, interaktyvūs ar už įprastinės teatrinės erdvės išeinantys kūrybiniai ieškojimai jau nėra tas teatras, nes nebeturi tokio poveikio, kokį sukeldavo spektakliai, statyti prieš kelias dešimtis metų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. Thomaso Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu, atvykusiu rodyti savo spektaklio į mažo miestelio smuklę. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.

Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris ir Vytautas Kupšys spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris ir Vytautas Kupšys spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Balys Ivanauskas spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Balys Ivanauskas spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Laura Šimkutė

Laikas išmokti kalbėti(s)

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją.  Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos.

David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
Laura Šimkutė

Laikas išmokti kalbėti(s)

Spektaklis „Lapkričio 20-oji“ festivalyje „Kitoks ’19“

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją. Kiekvieno septintoko ar aštuntoko asmeninis reikalas, kiek jis supras tokius filmus kaip „Rekviem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000, rež. Darren Aronofsky) ar „Lilija amžinai“ („Lilya 4-ever“, 2002, rež. Lukas Moodysson).

David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
Laura Šimkutė

Savojo balso paieškos

Eksperimentinė drama „Laisvinamieji“

„Ar esi kada ragavęs žmogienos?“ – kategoriškai klausia Karolio Legenio kuriamas veikėjas Petro Šimonio personažo ir duoda spektakliui toną: bus daug klausimų, šiek tiek absurdo ir ieškojimų. Ar žmogus laisvas rinktis? Kas nutinka, kai nebelieka jokių rėmų ar taisyklių? Ar įmanoma visiška nepriklausomybė? Pasvarstyti tikrai yra apie ką. Tik kaip šie svarstymai perkeliami į sceną?

Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petras Šimonis ir Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petras Šimonis ir Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolio Legenio ir Petro Šimonio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolio Legenio ir Petro Šimonio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas