Autorius: Laura Šimkutė

Laura Šimkutė

LMTA IV vaidybos ir teatro režisūros kursų baigiamieji darbai

Baigiantis teatro sezonui, kai premjerų nedaug, o ką nors nauja pamatyti norisi, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kaip ir kasmet, išleidžia naują teatro kūrėjų kursą. Šiemet akademiją baigė Jono Vaitkaus vadovaujami vaidybos ir teatro režisūros kursų studentai. Absolventų diplominių darbų buvo daug, o žanrai ir stiliai varijavo nuo absurdo iki dokumentikos.

Laura Šimkutė

Apie festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius „Z+“ bei „Somaholidays“

Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad „Naujasis Baltijos šokis“ – tai keletą dienų trunkantis vakarėlis, kuriame šokis tampa priemone ne tik atsipalaiduoti ir nusimesti dienos rūpesčius, bet ir kalbėti(s). Antroje festivalio pusėje netikėtas pokalbis įvyko tarp dviejų spektaklių: Z kartą nagrinėjančio „Airos“ šokio teatro „Z+“ ir trupės „Wie cie“ atostogų ypatumus ironiškai perteikiančio „Somaholidays“.

Laura Šimkutė

Ketvirtoji festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ diena

Gegužės 4–13 d. vienas didžiausių, įdomiausių ir kokybiškiausių festivalių Lietuvoje „Naujasis Baltijos šokis“ sukvietė šiuolaikinio šokio gerbėjus į „Menų spaustuvės“ bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro sales. Gegužės 7 d. buvo galima išvysti du spektaklius: tvinpyksiškąjį „monoLOG (Malkologą)“ ir socialiai aštrią „Vilties medžioklę“.

Laura Šimkutė

„Roberto Zucco“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre

Žiaurumas neteko savo statuso. Jis tapo tik dar viena priemone, padedančia patenkinti nenumaldomą geismą, užpildyti tuštumą, liekančią po eilinio vienkartinio malonumo. Herojaus statusą įgauna antiherojai, prostitučių, sutenerių ir nusikaltėlių kvartalas tampa ramiausia miesto vieta, broliai parduoda mylimas seseris, meilės nebėra – iš jos likęs tik kūniškas geismas. Ultravioletinės Mažosios Čikagos ir jos paribių sąstingį išjudina ultražiaurumas.

Laura Šimkutė

Nacionalinio Kauno dramos teatro gastrolės Vilniuje

Gastrolės leidžia praplėsti akiratį, susipažinti su tuo, ką kuria kolegos kituose miestuose. Jos leidžia nesirūpinti pašaliniais dalykais – kelione ir laiko sąnaudomis, nes teatras atvyksta pas tave. Belieka tik iki jo nueiti. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 3 ir 4 d. parodyti du Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliai: Inesos Paliulytės režisuota komedija „Aš – Moljeras“ pagal Molière’o „Tariamą ligonį“ ir dramaturgo biografijos motyvus bei Vaidoto Martinaičio režisuotas spektaklis vaikams „Žydroji paukštė“ pagal belgų dramaturgo Maurice’o Maeterlincko pjesę.

Laura Šimkutė

Apie festivalio „LMTA Teatro dienos“ užsienio programos spektaklius

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centro jau ketvirtą kartą organizuojamos „Teatro dienos“ jauniems akademijoje ugdomiems menininkams leidžia parodyti savo darbus platesniam žiūrovų ratui. Pastaruosius porą metų festivalyje vyravo draminiai spektakliai, dažniausiai gimę iš specialybės egzaminų užduočių bei scenos menų eskizų konkurse „Balkono okupacija“ rodytų darbų. 2018-ųjų programa – solidi, aprėpiantį platų scenos meno reiškinių lauką: šiuolaikinį šokį, operą, performanso meną, spektaklius vaikams (ir dar muzikinius), bei, žinoma, draminį teatrą. Šiais metais festivalis į svečius pakvietė tris užsienio spektaklius: du iš Latvijos ir vieną iš Lenkijos, kuriuose apsilankiau norėdama sužinoti, kaip kuria kaimyninių šalių bendraamžiai.

Laura Šimkutė

Apie spektaklius „Būtis nr. 2“ ir „Sudie, idiotai!“

„Neišsigąskite, tai tik šviežias teatro kraujas!“ – tokiu šūkiu atsinaujinęs teatro judėjimas „No Theatre“ pasitiko aštuntą sezoną. Vieną tarpsnį užbaigęs spektakliu „Kaligula“, kitą etapą teatras pradėjo pasipildęs naujais nariais – trečio kurso Muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentais, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno auklėtiniais. Savo rezidencija pasirinkę Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, jaunieji aktoriai aktyviai kviečia į spektaklius „Iliuzijos“ ir „Būtis Nr. 2“ pagal Ivano Vyrypajevo kūrybą bei „Sudie, idiotai!“ pagal Justo Tertelio pjesę. Atsinaujinus kolektyvui, keičiasi ir teatro strategija bei kūrybos kryptis, todėl kyla klausimas: kur link juda „No Theatre“?

Laura Šimkutė

Uostamiestyje įsikūręs „Apeirono“ teatras vasario 8 d. Menų spaustuvėje pristatė premjerą „Delyras“ pagal spektaklio režisierės ir jame vaidinančios aktorės Gretos Gudelytės pjesę. Anotacijoje „Delyrą“ pavadindami sistemingu kliedesiu kūrėjai, pasitelkdami religijos, fizikos ir kasdienybės aktualijų motyvus bei juos perteikdami postdraminio teatro priemonėmis, žiūrovus pakviečia į chaotiškos ir nebežinančios kuo tikėti bei pasikliauti šiuolaikinio žmogaus sąmonės tyrimą.

Laura Šimkutė

Apie spektaklį „Virimo temperatūra 5425“

Teatras, kaip ir dauguma aplinkinių reiškinių, neatsiejamas nuo bendros kultūros pažangos. Rudenį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodęs Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“ iškėlė gana aukštą formos bei technologijų panaudojimo kartelę ir prilygsta Vakarų Europos teatro standartams. Nors Vakarų Europoje kažin ar būtų kas nors nauja. Bet režisieriaus iš Lenkijos sukurtas spektaklis rodo, kad mūsų teatras nebesivelka iš paskos ir drąsiai vejasi esamąjį laiką bei tendencijas.

Laura Šimkutė

Gruodžio 20, 21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatro erdvėje „A – Z“ įvyks jaunos režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto bakalauro kurso studentės, Jono Vaitkaus auklėtinės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Heda Gabler“ pagal Henriko Ibseno pjesę, premjera. Anot kūrėjų, tai spektaklis apie materialiai gerai aprūpintus, tačiau užspaustų troškimų ir iliuzijų kupinus jaunus žmones. Apie atvirumo stygių, „auksinį jaunimą“ bei dabartinio jauno žmogaus problemas ir traumas kalbamės su spektaklio režisiere Egle Švedkauskaite.