Autorius: Laura Šimkutė
Laura Šimkutė
Nuoširdžiai infantilu
„Piti Peta Hofen Show“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis ’19“
Scenos menų mėgėjai rudenį pripratę pasitikti šventiškai, koncentruodamiesi į vieną prigimtinių žmogaus poreikių – linksmybių poreikį (ačiū Aušrai Kaminskaitei už šią mintį per viešą paskaitą apie cirko istoriją). „Menų spaustuvės“ organizuojamas „Naujojo cirko savaitgalis“ (šiais metais galbūt reikėjo pasvarstyti apie rebranding’ą, nes retam dirbančiam žmogui poilsio dienos prasideda nuo antradienio, ir šiaip pastaruoju metu festivalis labai plečiasi, bet tai jau priekabės dėl priekabių) linksmybių – kartais abstraktesne, kartais galbūt net pernelyg akivaizdžia forma – žada visuomet.
Laura Šimkutė
Technoutopijos, arba Dalinuosi, vadinasi, egzistuoju
Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.
Laura Šimkutė
Technoutopijos, arba Dalinuosi, vadinasi, egzistuoju
Spektaklis „Sapiens“ Vilniuje
Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Turbūt neverta priminti, kad išmanieji įrenginiai yra puikūs prietaisai, galintys rinkti informaciją apie tai, ką mes veikiame, kur esame, kokie mūsų įpročiai, ir ta informacija pasidalinti su trečiosiomis šalimis, suinteresuotomis parduoti mums kokį nors produktą ar kitaip paveikti mūsų kasdienybę.
Laura Šimkutė
Chruščioviškasis realizmas
„Virimo temperatūra 5425“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Kilimai ant sienų, praėjusio amžiaus baldai, nusibraižę emaliuoti puodai, euroremonto nemačiusios ir daiktų apgultį išgyvenančios sienos jau kuris laikas tam tikrose interneto bendruomenėse yra tapusios savotišku pajuokos objektu. Kas vieniems kelia juoką, kitiems –kasdienybė, įstrigusi senos statybos miegamojo rajono ankštame bute, dar menančiame deficito laikus, todėl taip užgrūsto daiktais – nes galbūt ko nors prireiks, ko nors nebebus, todėl negalima nieko mesti lauk. Tokie butai veikia lyg jau praėjusio laiko ir jam būdingo mąstymo, vis kokiu nors būdu „išlendančio“ tarp modernių daugiaaukščių, apsaugotų užkardais ir rakinamais kiemais, reliktai. Tikrovės kontrastai, tokie kaip Šanchajaus medinės trobos Europos aikštės stiklinių biurų fone, vis dažniau traukia menininkus. Apie Vilniaus Šanchajų 2010 m. Jūratė Samulionytė sukūrė dokumentinį filmą „Šanxai Banzai“, praėjusiais metais pasirodė Dovilės Zavedskaitės ir Monikos Klimaitės „Vieno buto istorija“ – audioturas po chruščiovkės buto autentiką, Pauliaus Ignatavičiaus spektaklio „Tobula pora (The Perfect Match, arba Su Naujais metais, Ionesco!)“ scenografijai analogišką butą sukūrė Goda Palekaitė. Šį kartą į tokį butą (scenografas Antanas Dubra) persikeliame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės režisuoto spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ pagal Virginijos Rimkaitės pjesę premjeroje (gegužės 16, 17 d.).
Laura Šimkutė
Kurdamas nesiremiu autoritetais
Xaco Baño apie filmą „Risčia“
Šiais metais „Kino pavasaryje“ buvo gausu premjerų, prie kurių prisidėjo lietuviai. Viena tokių – bendros Ispanijos ir Lietuvos gamybos filmas „Risčia“. Jį režisavo debiutuojantis režisierius iš Ispanijos Xaco Baño. Iki tol jis kūrė trumpo metražo filmus ir buvo pakviestas dirbti „Kino pavasario“ trumpo konkurso žiuri. Režisierių Vilniuje kalbino Laura Šimkutė.
Laura Šimkutė
Žodžiai ir veiksmas
„Mari Kardona“ ir „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“ festivalyje „LMTA Teatro dienos“
Tarptautinė teatro diena dažniausiai pasitinkama bilietų akcijomis arba išskirtiniu dėmesiu spektakliams, patekusiems į nominuotų apdovanojimams gretas. Kovo mėnesį teatriniai reiškiniai išgyvena pakylėto susidomėjimo laikotarpį, o dėmesys kūrėjams naudingas, verčia juos pasitempti. Bet šį kartą kalbamės ne apie reklamą ar susidomėjimą teatru, o apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) jau penktus metus iš eilės sėkmingai rengiamą teatro festivalį „LMTA Teatro dienos“, šiemet vykusį kovo 14–24 dienomis. Palyginti su ankstesniais metais, jubiliejinė programa platesnė: ją sudaro akademijos teatro studentų debiutai, „Auksinių scenos kryžių“ laureatų, šiuolaikinio šokio, performanso meno, muzikos atstovų ir svečių iš užsienio pasirodymai bei diskusija apie jauną Lietuvos teatrą.
Laura Šimkutė
Paleidžiant būtąjį laiką
Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.
Laura Šimkutė
Paleidžiant būtąjį laiką
„Teatralas“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Kartais tenka stebėti, kaip grandai tikina, kad jaunieji kūrėjai griauna profesionalųjį meną ir sceną netrukus užkariaus mėgėjiškumas. Neseniai vykusioje konferencijoje teko klausytis diskusijos, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip pamažu nyksta tikrasis teatras. Pavyzdžiui, interaktyvūs ar už įprastinės teatrinės erdvės išeinantys kūrybiniai ieškojimai jau nėra tas teatras, nes nebeturi tokio poveikio, kokį sukeldavo spektakliai, statyti prieš kelias dešimtis metų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. Thomaso Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu, atvykusiu rodyti savo spektaklio į mažo miestelio smuklę. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.
Laura Šimkutė
Laikas išmokti kalbėti(s)
Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją. Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos.
Laura Šimkutė
Laikas išmokti kalbėti(s)
Spektaklis „Lapkričio 20-oji“ festivalyje „Kitoks ’19“
Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją. Kiekvieno septintoko ar aštuntoko asmeninis reikalas, kiek jis supras tokius filmus kaip „Rekviem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000, rež. Darren Aronofsky) ar „Lilija amžinai“ („Lilya 4-ever“, 2002, rež. Lukas Moodysson).
