Autorius: Laura Šimkutė
Laura Šimkutė
Saldi konkurencija
Šokio spektaklis „Match 3“
Norime būti patys geriausi, profesionaliausi, įsimintiniausi, išmintingiausi – visokie „-iausi“, ir nieko su tuo padaryti negalime. Na, gal šiek tiek apraminti šį troškimą įmanoma užsidedant atitinkamas socialiai priimtinas kaukes, tačiau konkurencingumas įrašytas į mūsų žmogiškąjį DNR. Ir kai funkcionuojame savo primityviame lygmenyje, tas noras atsiskleidžia aiškiausiai.
Laura Šimkutė
Lengvai, bet ne prastai
„No Shoes“ teatro spektaklis „Beveik laimingas“
Dauguma lietuvių kalbos ir literatūros pamokas greičiausiai pamename kaip dalyką, per kurį buvo liepiama skaityti knygas iš sąrašo. Kodėl būtent tas knygas ir ko jaunas žmogus turėtų iš jų pasisemti? Klausimas, į kurį atsakyti galėtų tik entuziastingas ir iš pašaukimo dirbantis mokytojas. Ne paslaptis, kad vienas būdų, kurių griebiasi neretas lietuvių kalbos pedagogas, yra teatras, nes spektaklis – ta forma, kuri per egzaminą moksleiviui padės išsigelbėti, jei jis netyčia knygos taip ir neperskaitė ar nesuprato.
Laura Šimkutė
Virpėti. Ir iš malonumo
Performatyvi paskaita „Tremolo“
Geriausia egzistuoti, jei esi pusamžis baltasis vyras, teigtų interneto ironiškų memų folkloras. Bet, kaip sakoma, pajuokavimuose dažnai esti šlakelis tiesos. Taip ir čia – iš tiesų dėl patriarchato ir jo kultūriškai įteigtų visuomenės modelių susiklostė tokia situacija, kad baltieji vyrai tampa daugelio įvairių tyrimų tiksline grupe. Teko matyti šaltinį, kad net rekomendacijos dėl biuruose palaikomos temperatūros yra sudarytos remiantis tyrimu, kurio tikslinė grupė buvo vyrai.
Laura Šimkutė
Kaifo paieškos tuštumoje
Jaunimo teatro spektaklis „Shopping and Fucking“
Vaikytis svaigulio vis madingiau. Nors gal taikliau būtų sakyti, jog viskuo persotintoje šiuolaikybėje jo vaikytis tiesiog norisi vis labiau, kad numarintų vidų, kad jį nutildytų ir leistų užmiršti apie ten žiojinčią tuštumą, kurią reikėtų pildyti artimu ryšiu. Bet ryšiui reikia laiko ir pastangų, o ekstazė suveikia per gerą pusvalandį. Tad ji greičiau – ir optimaliau, ir efektyviau, ir našiau – duoda rezultatą. Ir mes atpratę nuo ilgų procesų – konsumerizmas taip mumyse įaugęs, kad jį išpažįstame ne tik per prekes, bet ir per savo kūną bei patirtis. Dopamino vergai, ar kaip ten sakoma.
Laura Šimkutė
Įstrigti jausminiame rūke
Apie spektaklį „Café existans“
Penktadienio vakaras. Skimbčioja taurės, skamba lengvas, ausiai itin malonus džiazas. Visi pasipuošę, šventiškai nusiteikę. Tik atmosfera kažin kodėl persmelkta melancholijos ir tas skandinantis liūdesys vis stiprėja, o akyse darosi vis blankiau: žvilgsnis nebenori fokusuotis, atmintyje išlieka tik jausminiai inkliuzai. Toks tas eilinis vakaras „Café existans“, kur laisvai liejasi gėrimai, o už šypsenų slepiasi neišsipildę jausmai ir asmeniniai apmąstymai. Kažkam tai fikcija, kažkam – artima realybei.
Laura Šimkutė
Suvokimai apie „suaugėlystę“
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“ gastrolės Vilniuje
Daugelis, kurie esame gimę bent kiek anksčiau nei 2000-aisiais, turbūt pamename legendinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kai žiūrėjome į jaunus, vos pilnametystės sulaukusius ir jau suaugusius vaidinančius, atlikėjais tapti svajojančius dalyvius. Televizorių ekranuose buvo galima labai intymiai ir itin išdidintai stebėti kiekvieną jų prieš kameras atskleistą detalę, ir nebūtinai jų mintys būdavo gilios. Bet jiems patiems jų suvokimai, aplankę einant tikslo link, atrodė dideli ir svarbūs. Na, ir tame realybės šou atsirado tokia hitu tapusi daina, kurios tekstas skamba maždaug taip: „o, mama, man jau aštuoniolika...“.
Laura Šimkutė
Šokio svaigulys
Šokio teatro „Aura“ spektaklio „Ištrintos durys“ gastrolės Vilniuje
Gasparo Noé filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) pradžioje yra ilga vienu kadru nufilmuota scena, kurioje atiduodama didelė duoklė šokiui ir jo keliamam svaiguliui – šokėjų vakarėlis prasideda tarsi netyčia sukuriant visą choreografinį numerį. Toliau žiūrint filmą ta scena ima atrodyti it perspėjimas, pranašaujantis vėlesnę baigtį: kol svaigina tik kūnas ir jo laisvė, tol viskas gerai, tačiau kai įsiterpia kiti elementai – gero nelauk. „Ekstazę“ norisi prisiminti ne veltui: net jei šis filmas ir nėra vienas iš Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Ištrintos durys“ (2022) įkvėpimo šaltinių, bent jau pagal nuotaiką tai tikrai artimi kūriniai. Ir iš dalies abu bando pataikyti į tą pačią tematiką, tik spausdami skirtingus mygtukus.
Laura Šimkutė
Žiupsnelis paslapties
Nauji filmai – „Dingusi dukra“
Tvarkingai papasakotų ir švariai atidirbtų istorijų pasaulyje turbūt labiausiai gaivina paliktas paslapties šydas – žavi galimybė spėlioti, kas toliau įvyks ir kas slepiasi po nepapasakotomis istorijos dalimis. Tokią galimybę žiūrovams bando pasiūlyti režisierės kėdėje debiutuojanti aktorė Maggie Gyllenhaal filme „Dingusi dukra“ („The Lost Daughter“, 2021). „Netflix“ platformoje rodomas filmas spėjo apkeliauti ne vieną svarbų festivalį ir prisirinkti nominacijų bei apdovanojimų, tarp kurių – ir įvertinimas už geriausią scenarijų Venecijos tarptautiniame kino festivalyje.
Laura Šimkutė
Kai žaidimas tampa gyvenimu
Manto Jančiausko spektaklis „Portalas“
Visi yra girdėję posakį, kad tikras vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Kad ir kaip kreivai šis posakis skambėtų dabar, įsišaknijęs jis gana giliai, tik reiškiasi jau kiek kitokiomis formomis. Vietoj namo – paskola, vietoj medžio – gera ir tvirta karjera. Kas paneigs, kad nemažos dalies žmonių kasdienybę iki tokių parametrų ir įmanoma sutraukti?
Laura Šimkutė
Žanrų kokteilis su telenovelės prieskoniu
Klounados vesternas „Odisėja“
Būdavo, prieš gerą dešimtmetį per televiziją rodydavo penktadienio vakaro filmą – pasitaikydavo kaip kada, bet dažniausiai kas nors lengvo ir leidžiančio pasijuokti. Žinoma, turinys nebūdavo gilus, bet ieškodamas gylio juk ir nesijungi tokios programos. Žinai, kas laukia ir ko tikėtis. Čia trumpas interliudas.
