7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laura Šimkutė

Laura Šimkutė

Kurdamas nesiremiu autoritetais

Xaco Baño apie filmą „Risčia“

Šiais metais „Kino pavasaryje“ buvo gausu premjerų, prie kurių prisidėjo lietuviai. Viena tokių  – bendros Ispanijos ir Lietuvos gamybos filmas „Risčia“. Jį režisavo debiutuojantis režisierius iš Ispanijos Xaco Baño. Iki tol jis kūrė trumpo metražo filmus ir buvo pakviestas dirbti „Kino pavasario“ trumpo konkurso žiuri. Režisierių Vilniuje kalbino Laura Šimkutė.

Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“
Kadras iš filmo „Risčia“
Laura Šimkutė

Žodžiai ir veiksmas

„Mari Kardona“ ir „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“ festivalyje „LMTA Teatro dienos“

Tarptautinė teatro diena dažniausiai pasitinkama bilietų akcijomis arba išskirtiniu dėmesiu spektakliams, patekusiems į nominuotų apdovanojimams gretas. Kovo mėnesį teatriniai reiškiniai išgyvena pakylėto susidomėjimo laikotarpį, o dėmesys kūrėjams naudingas, verčia juos pasitempti. Bet šį kartą kalbamės ne apie reklamą ar susidomėjimą teatru, o apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) jau penktus metus iš eilės sėkmingai rengiamą teatro festivalį „LMTA Teatro dienos“, šiemet vykusį kovo 14–24 dienomis. Palyginti su ankstesniais metais, jubiliejinė programa platesnė: ją sudaro akademijos teatro studentų debiutai, „Auksinių scenos kryžių“ laureatų, šiuolaikinio šokio, performanso meno, muzikos atstovų ir svečių iš užsienio pasirodymai bei diskusija apie jauną Lietuvos teatrą.

Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Mari Kardona“. M. Endriuškos nuotr.
Laura Šimkutė

Paleidžiant būtąjį laiką

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.

Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Laura Šimkutė

Paleidžiant būtąjį laiką

„Teatralas“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Kartais tenka stebėti, kaip grandai tikina, kad jaunieji kūrėjai griauna profesionalųjį meną ir sceną netrukus užkariaus mėgėjiškumas. Neseniai vykusioje konferencijoje teko klausytis diskusijos, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip pamažu nyksta tikrasis teatras. Pavyzdžiui, interaktyvūs ar už įprastinės teatrinės erdvės išeinantys kūrybiniai ieškojimai jau nėra tas teatras, nes nebeturi tokio poveikio, kokį sukeldavo spektakliai, statyti prieš kelias dešimtis metų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. Thomaso Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu, atvykusiu rodyti savo spektaklio į mažo miestelio smuklę. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.

Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris ir Vytautas Kupšys spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris ir Vytautas Kupšys spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Balys Ivanauskas spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Balys Ivanauskas spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Laura Šimkutė

Laikas išmokti kalbėti(s)

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją.  Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos.

David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
Laura Šimkutė

Laikas išmokti kalbėti(s)

Spektaklis „Lapkričio 20-oji“ festivalyje „Kitoks ’19“

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją. Kiekvieno septintoko ar aštuntoko asmeninis reikalas, kiek jis supras tokius filmus kaip „Rekviem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000, rež. Darren Aronofsky) ar „Lilija amžinai“ („Lilya 4-ever“, 2002, rež. Lukas Moodysson).

David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
Laura Šimkutė

Savojo balso paieškos

Eksperimentinė drama „Laisvinamieji“

„Ar esi kada ragavęs žmogienos?“ – kategoriškai klausia Karolio Legenio kuriamas veikėjas Petro Šimonio personažo ir duoda spektakliui toną: bus daug klausimų, šiek tiek absurdo ir ieškojimų. Ar žmogus laisvas rinktis? Kas nutinka, kai nebelieka jokių rėmų ar taisyklių? Ar įmanoma visiška nepriklausomybė? Pasvarstyti tikrai yra apie ką. Tik kaip šie svarstymai perkeliami į sceną?

Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petras Šimonis ir Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petras Šimonis ir Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolio Legenio ir Petro Šimonio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolio Legenio ir Petro Šimonio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Laura Šimkutė

Radikalus jausmingumas

OKT spektaklyje „Apvalytieji“ – naujas aktorius

Sarah Kane pjesės turėtų būti išbandymas jas statantiems režisieriams ir aktoriams – jų poetiška, brutaliai nuoširdi kalba diktuoja savo taisykles, su kuriomis beveik neįmanoma konkuruoti. In-yer-face dramaturgija sunkiai pasiduoda interpretacijai – realizmu pulsuojantys tekstai tarsi prašosi būti iliustruojami, jie nepalieka vietos papildomų prasmių kūrimui, tiesmukai tėkšdami nepagražintos tikrovės epizodus. Tačiau poetiška Kane kalba leidžia šiek tiek pakilti virš realybės – persikelti į siurrealų, radikaliai jausmingą pasąmonės pasaulį. Šia galimybe iš dalies pasinaudojama Oskaro Koršunovo režisuotoje „Apvalytųjų“ versijoje.

Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Vilkas ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Vilkas ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Laura Šimkutė

Holograminė meilė

Spektaklio „Y“ premjera Oskaro Koršunovo teatre

Jaunieji teatro kūrėjai eina koja kojon su realybe. Galbūt netgi bando žengti keletą žingsnių į priekį, stengdamiesi suvokti, kur gali nuvesti esama situacija. Spektaklyje „Y“ žmogiškuosius santykius per technologijų prizmę tiria jaunosios kartos režisierė Agnija Leonova.

Valentinas Novopolskis ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Inga Šepetkaitė ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Inga Šepetkaitė ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Laura Šimkutė

Naujasis jaunųjų realizmas: antra dalis

XXI a. 2-asis dešimtmetis: „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, „Trans Trans Trance“ ir „Vieno buto istorija“

Pirmoje straipsnio dalyje aptariau į Lietuvos teatrą iš Vakarų Europos atėjusią naujosios realybės dramaturgiją ir jos sprogdinantį poveikį iki tol nusistovėjusiai estetikai. Tuo metu, kai pasirodė pirmieji spektakliai pagal in-yer-face ar poetinio realizmo dramaturgiją, tai buvo kažkas nauja, nepatirta, neregėta, brutalu, todėl nepernelyg trokštama, tačiau reikalinga.

Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas