Šokio teatro „Aura“ spektaklio „Ištrintos durys“ gastrolės Vilniuje
Gasparo Noé filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) pradžioje yra ilga vienu kadru nufilmuota scena, kurioje atiduodama didelė duoklė šokiui ir jo keliamam svaiguliui – šokėjų vakarėlis prasideda tarsi netyčia sukuriant visą choreografinį numerį. Toliau žiūrint filmą ta scena ima atrodyti it perspėjimas, pranašaujantis vėlesnę baigtį: kol svaigina tik kūnas ir jo laisvė, tol viskas gerai, tačiau kai įsiterpia kiti elementai – gero nelauk. „Ekstazę“ norisi prisiminti ne veltui: net jei šis filmas ir nėra vienas iš Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Ištrintos durys“ (2022) įkvėpimo šaltinių, bent jau pagal nuotaiką tai tikrai artimi kūriniai. Ir iš dalies abu bando pataikyti į tą pačią tematiką, tik spausdami skirtingus mygtukus.
Nauji filmai – „Dingusi dukra“
Tvarkingai papasakotų ir švariai atidirbtų istorijų pasaulyje turbūt labiausiai gaivina paliktas paslapties šydas – žavi galimybė spėlioti, kas toliau įvyks ir kas slepiasi po nepapasakotomis istorijos dalimis. Tokią galimybę žiūrovams bando pasiūlyti režisierės kėdėje debiutuojanti aktorė Maggie Gyllenhaal filme „Dingusi dukra“ („The Lost Daughter“, 2021). „Netflix“ platformoje rodomas filmas spėjo apkeliauti ne vieną svarbų festivalį ir prisirinkti nominacijų bei apdovanojimų, tarp kurių – ir įvertinimas už geriausią scenarijų Venecijos tarptautiniame kino festivalyje.
Manto Jančiausko spektaklis „Portalas“
Visi yra girdėję posakį, kad tikras vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Kad ir kaip kreivai šis posakis skambėtų dabar, įsišaknijęs jis gana giliai, tik reiškiasi jau kiek kitokiomis formomis. Vietoj namo – paskola, vietoj medžio – gera ir tvirta karjera. Kas paneigs, kad nemažos dalies žmonių kasdienybę iki tokių parametrų ir įmanoma sutraukti?
Klounados vesternas „Odisėja“
Būdavo, prieš gerą dešimtmetį per televiziją rodydavo penktadienio vakaro filmą – pasitaikydavo kaip kada, bet dažniausiai kas nors lengvo ir leidžiančio pasijuokti. Žinoma, turinys nebūdavo gilus, bet ieškodamas gylio juk ir nesijungi tokios programos. Žinai, kas laukia ir ko tikėtis. Čia trumpas interliudas.
Spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“
Paribio žmonės – gana retai Lietuvos teatro scenoje pasirodantys veikėjai. Vienas pirmųjų atvejų, kai naktinio gyvenimo išpažinėjams (prostitutėms, diskotekų lankytojams, suteneriams, narkotikų prekeiviams ir pan.) buvo suteiktas žodis scenoje, – tai 1998 m. Oskaro Koršunovo spektaklis „Roberto Zucco“ pagal Bernardo-Marie Koltèso pjesę. Po to kartkartėmis į Oskaro Koršunovo teatro sceną tie žmonės sugrįždavo ir būdavo pastebėti dažniausiai naujosios realybės dramaturgijos krypties (Sarah Kane, Marko Ravenhillo, Mariaus von Mayenburgo) kūriniuose. Tačiau daugiau beveik niekas iš teatro kūrėjų susidomėjimo šia kryptimi nebeparodė.
Pokalbis su režisiere Egle Švedkauskaite
Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė – dažnas Lietuvos veidas įvairiuose užsienio šalių teatro projektuose bei kūrybinėse dirbtuvėse. Šių metų pradžioje Valstybiniame Jaunimo teatre Švedkauskaitė pristatė spektaklį „Žmogus iš žuvies“ pagal rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę ir atstovavo teatrui Berlyno „Volksbühne“ teatro organizuotame festivalyje „Postwest“. Po festivalio su režisiere aptariame spektaklio kūrybinį procesą, patį festivalį ir įtakas, formuojančias jos braižą.
Pokalbis su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi
„Roberto Zucco“, „Hotel Universalis“, „Kelionė į Edeną“ – trys pavadinimai, kurie turėtų būti puikiai žinomi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro lankytojams. Už šių pavadinimų slepiasi jauno, teatro režisūros magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiais metais baigiančio režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus pavardė.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Hotel Universalis“ Vilniuje
Visas mūsų gyvenimas – nuolatinis informacijos srautas: viena įeina, kita išeina ir tik labai maža dalis lieka; tarsi viešbučio hole, kuriame vyksta nuolatinė lankytojų kaita. Už stiklinės sienos, tarsi televizijos ekrano ar akvariumo (prieš gerą dešimtmetį buvo toks realybės šou, kuriame dalyviai gyveno už permatomų sienų), skiriančios sceną nuo publikos, yra įsikūręs viešbučio „Hotel Universalis“ vestibiulis.
Spektaklis „Bang!“ Oskaro Koršunovo teatre
Norint būti visaverčiu, šiuolaikinį gyvenimą kaip reikiant gyvenančiu ir visų jo diktuojamų taisyklių besilaikančiu žmogumi reikia: sportuoti, užsiimti kokiomis nors saviieškos ir dvasinėmis praktikomis, valgyti tik švarų maistą, užvis geriausia rytą pradėti nuo proteino prisotintų, savo kokteiline susiplaktų vaisių ir daržovių glotnučių, būti visuomeniškai aktyviam, rengtis vietinių dizainerių sukurtais arba žinomų sportinių prekės ženklų drabužiais. Svarbiausia – nepamiršti kiekvieno elemento fiksuoti ir dalintis su pasauliu socialiniuose tinkluose, kitaip nesiskaito. Į šitokį gyvenimo būdą propaguojančios šeimos gyvenimą mums ir siūlo pažiūrėti Paulius Ignatavičius savo naujausioje premjeroje „Bang!“ pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę.
„Gob Squad“ spektaklis „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ festivalyje „Sirenos“
Dorianas Grėjus norėjo išsaugoti jaunystę ir grožį. Esamojo laiko žmonės savo jaunystę ir grožį bando konservuoti įvairiausiomis priemonėmis: neužtenka fotografijoje ar vaizdo įraše užfiksuotos akimirkos, norisi, kad pats kūnas taptų paminklu amžinam grožiui ir jaunystei. Kūnas tampa drobe, kurioje teptuko potėpius keičia skalpelis, o dažus – kremai, serumai, papildai ir visos kitos priemonės, padedančios atitolinti natūralius laiko tėkmės nulemtus procesus.