7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasirodo, yra problema

Konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“

Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ pranešėjos. I. Armanavičiūtės nuotr.
Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ pranešėjos. I. Armanavičiūtės nuotr.

Kai kam gal jau atrodė, kad #MeToo ir kova už lyčių lygybę išseko, buvo tik proginis renginys, bet iš tiesų aną savaitę į pirmą planą iškilo Vilniaus knygų mugė. Kodėl – tegu paaiškina Kurtas Vonnegutas, pavadinęs knygos skaitymą „vakarietiško stiliaus meditacija“: „Taip jau nutiko, nors tai – visiškai nenumatytas atsitiktinumas, – kad knygos lytėjimo bei išvaizdos derinys su išsilavinusiu žmogumi ant kėdės tiesia atkalte gali sukurti neįkainojamos gelmės ir prasmės dvasinę būseną.“ (Fates Worse than Death, Vintage, 1992, p. 188)

 

O dabar, jau prisimeditavę, grįžkime į vasario 17-osios šeštadienį, kai ne tik buvo iš „Naručio“ balkono paskelbta deklaracija, bet ir įvyko trečioji konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“. Susirinko pilna Nacionalinės dailės galerijos auditorija. Diskusijos vyko ne tiktai scenoje, bet ir prie kavos, prie rūbinės ir kitose šio buvusio Revoliucijos muziejaus kertėse.

 

Priminsiu, nuo ko viskas prasidėjo. 2015 m. gruodžio 3 d. Atviros Lietuvos fondo įkūrimo 25-metis paminėtas toje pačioje NDG auditorijoje diskusija apie atviros visuomenės idėją. Bet socialiniuose tinkluose buvo aptarinėjamos ne joje išsakytos mintys, o dalyvių lytis – tai buvo, kaip skelbia minėta deklaracija, „vyrų diskusija, o ne diskusija apie Lietuvos ateitį“. Tai, kas atkuriant nepriklausomybę atrodė „natūralu“, per du dešimtmečius pasistūmėjus atviros visuomenės link virto anachronizmu. Deja, fondo vadovybė to nepripažino, sakė: juk pakvietėme iškiliausius intelektualus, tad teko tai įrodyti akivaizdžia priešstata – surengti analogišką iškiliausių moterų diskusiją toje pačioje salėje. Ta proga prisiminta vasario 17-oji – 1918 m. tą dieną moterys pasipriešino jų ignoravimo tradicijai Lietuvoje. Šiemet, moterų iškovotos teisės dalyvauti politikoje šimtmečio proga, diskusija virto tikra konferencija apie lyčių nelygybę ir jos pasekmes. Susidarė net trys sesijos: 1) „Pasirodo, yra problema: lyčių politikos kasdienybė“; 2) „Kūrėjos: raganos ir žmonos“; 3) „Kūnas, kultūra, kontrolė“.

 

Save reprodukuojanti sistema

Konferenciją pradėjusi Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė aiškino, kaip sisteminę nelygybę įtvirtinanti tvarka reprodukuojasi. Kad tai vyksta, liudija ir vasario 17-osios deklaracijoje išdėstyti reikalavimai – jie yra tie patys kaip 1918-aisiais, deja, per šimtą metų nepasenę. Ir #MeToo smerkiantys balsai yra simptomiški, nes smurtas bei seksualinis priekabiavimas yra nelygybę įtvirtinanti „poveikio priemonė“, moteriai (kaip šuniui) parodanti „jos vietą“. Tai ji turi išmokti elgesio taisykles, žinoti, kaip išvengti pavojaus, ir prisiimti atsakomybę, gėdytis, jei nepavyko. Vyrams visa tai negalioja – toks ir daugumos moterų požiūris, nes jos linkusios „pritapti prie aplinkos“, „tapti panašios į vyrus“. Tai lemia ne įgimtas mazochizmas, bet ekonominiai ir kultūriniai stereotipai, kurių tikslas – saugoti patriarchalinę tvarką. Tai tvarka, pagal kurią yra „normalu“ naudotis nemokamu moterų darbu (namų ruoša, vaikų auginimas, rūpinimasis sergančiais ir neįgaliais giminėmis), o atlyginimų nelygybė yra „nesprendžiama“ problema. Matomiausia kultūrinio seksizmo apraiška – „žeminantis moters vaizdavimas žiniasklaidoje“ arba „auksinis seksizmas“, kaip tai įvardijo knygos „F* – žodis, kurio negalima minėti“ („Obuolys“, 2017) autorius Donatas Paulauskas: „Tai nėra atskiras seksizmo žanras ar rūšis, o labiau tam tikra forma ar formatas, kai seksizmas sklinda iš pripažintų viešosios erdvės veidų ir protų, kitų akyse tapdamas bemaž vertybe ar bent jau gero tono ženklu.“ (http://manoteises.lt/straipsnis/auksinis-seksizmas/) Tokias vertybes išpažįstančioje visuomenėje įvairios specialios priemonės, skirtos nelygybei mažinti, tampa spąstais moterims, nes „gelbėjimas susijęs su kultūrinio kapitalo praradimu“, moterys tampa, viena vertus, „pagalbos prašytojomis“, kita vertus, „privilegijuotąja grupe“, dėl kurios pretenzijų nukenčia vyrai.

 

Kaip tik vieną iš argumentų, kad Lietuvoje „moterims yra geriau“, nagrinėjo Lietuvos socialinių tyrimų centro jaunesnysis mokslo darbuotojas Daumantas Stumbrys. Lietuvoje vyrai gyvena dešimčia metų trumpiau nei moterys – pagal šį rodiklį Lietuva atrodo įstrigusi 1964 metuose, drastiškai atsilikusi nuo kitų Europos Sąjungos šalių ir artima Rusijai, Baltarusijai ir Sirijai. Pažvelgus į vyrų mirties priežastis, atrodo, kad Lietuvoje vyksta karas, tačiau čia vyrai kariauja patys su savimi: žudosi, sukelia avarijas, krenta nuo pastolių, dažniausiai paveikti alkoholio. Tyrinėdamas šių „mirties priežasčių priežastis“ mokslininkas aptinka tendenciją: šios statistikos kaltininkai – neišsilavinę, išsiskyrę, nedirbantys vyrai, atitinkantys lietuviško „vyriškumo“ stereotipą, anot Artūro Tereškino, siejamą su „socialiniu kentėjimu, socialine atskirtimi ir skurdu“. (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-01-23-stikliuko-gaubtas-nesaikingas-alkoholio-vartojimas-lietuvoje/154525) Tokią destruktyvią vyriškumo sampratą lemia vėlgi ne įgimtas mazochizmas, o išgertuvių kultūra, vyrų savivertę pažeidusios ekonominės, politinės socialinės permainos, panašios visose posovietinėse šalyse, įsitikinimas, kad alkoholis sumažins stresą, ir medikamentiniu gydymu paremta, prevencija neužsiimanti psichologinės pagalbos sistema. Taigi vyriškumo stereotipai griauna ir įkalina ne menkiau nei moteriškumo. Tai liudija ir priešinga statistika – emancipuotų (t.y. atsikračiusių prietarų) vyrų tikėtina gyvenimo trukmė sparčiai gerėja, juolab kad suvokusiems lyčių lygybės principą mažiau gresia skyrybos ir vienatvės kančia socialinėje atskirtyje (čia jau mano trigrašis).

 

Žmogaus teisės versus moters teisės

Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į sveikatą prof. Dainius Pūras kalbėjo apie dar vieną sritį, kur neteisinga dar XIX a. susiformavusi praktika ypatingai nuskriaudžia moteris. Anot jo, modernybę iki Antrojo pasaulinio karo galima interpretuoti ir kaip „klaidų ir žmogaus teisių pažeidimų istoriją“, nes psichinės sveikatos sistema nuolat diskriminavo moteris, kurios „neatitiko stereotipų“. Prieštaraujančios galiai, sau teisių reikalaujančios ir kitaip nepatogios moterys dažnai būdavo apšaukiamos beprotėmis, isterikėmis ir grūdamos į psichiatrijos ligonines, kurios buvo ne gydymo, o kankinimo ir prievartos įstaigos. Tačiau ir dabar, nepaisant didesnio dėmesio žmogaus teisėms, psichiatrijos sistema yra vis dar represyvi moterų atžvilgiu – įvairių pasaulio šalių moterys liudija, kad patekusios į psichiatrijos ligonines jos praranda balsą (nes beprotės neverta klausytis, jai viskas „taip tik atrodo“) ir jaučiasi taip pat, kaip jautėsi, kai jas prievartavo vyrai. Psichiatrijos negalią Pūras sieja ir su šioje srityje įsigalėjusiu požiūriu, kad greitai veikiantys vaistai yra efektyvesni už lėtaeigį pokalbį, tad daugelį psichikos negalavimų nulėmęs „galios disbalansas“ gydomas kaip „chemijos disbalansas“. Kitaip tariant (čia vėlgi mano interpretacija), svarbiausia sukurti iliuziją, kad „viskas gerai“, o į problemos priežastis nesigilinti ir sistemos neliesti. Prie to prisideda ir dabar pasaulyje pastebimas „regresas žmogaus teisių srityje“, daugelyje valstybių vis labiau stiprėjant nacionalizmui ir religiniam fundamentalizmui.

 

Kad regresuojama ir Lietuvoje, patvirtino Upsalos universiteto mokslininkės Laimos Vaigės pranešimas. Ji kalbėjo apie naują abortų draudimo vajų – Seime tyliai „kabantį“ įstatymo projektą. Jei jis būtų priimtas, po 12 nėštumo savaitės moterys nebegalėtų jo nutraukti net tuo atveju, jei jų gyvybei grėstų pavojus. Pranešėja pabrėžė, kad tokio žiauraus moters teisę į sveikatą ir gyvybę pažeidžiančio įstatymo nėra jokioje kitoje Europos Sąjungos šalyje. Abortų draudimo propaguotojai gina savo idėjas remdamiesi jį taikančių „progresyvių šalių“ patirtimi, tačiau, anot Vaigės, tokių šalių ES yra tik trys ir viena iš jų – Airija – jau ruošiasi šį klausimą spręsti referendumu, tikėtina, išbrauksiančių ją iš šio juodojo sąrašo. Dar viena iš tų trijų šalių – Malta – iš tiesų turi sutartį su Jungtine Karalyste, kur moterys gali nutraukti nėštumą nemokamai. O Lenkijai tenka dėl medikų delsimo (nes reikia sulaukti, kol kils pavojus gyvybei) nukentėjusioms moterims nuolat mokėti didžiules kompensacijas. Taigi seksistinę tvarką palaikantys politikai nutyli jų pažiūroms nepalankius faktus ir mulkina piliečius gražbyliaudami apie embriono teisę į gyvybę, tuo pat metu neigdami moters teises. Beje, jie prieštarauja ir žmogaus teisių konvencijai, kur embriono teisės net neminimos.

 

Filosofinį pagrindą šiam teisių regresui suteikė prof. Audronė Žukauskaitė, kalbėjusi apie „kontrolės visuomenę ir kasdienę biopolitiką“. Pasaulio intelektualai jau kurį laiką sako, kad Michelio Foucault aprašytąją „disciplinos visuomenę“, kai nukrypimai nuo normos buvo „taisomi“ tam sukurtose institucijose (ligoninėse, kalėjimuose...), pakeitė Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari diagnozuota „kontrolės visuomenė“, kai kontrolė persmelkia kiekvieną gyvenimo aspektą palaikydama nerimą dėl ateities. Filosofė taikliai susiejo teorines įžvalgas su mums atpažįstamomis realijomis: nors šiandien gavai įvertinimą, kad esi tinkamas darbui (tarkim, dėstytojo), taisyklėms nuolat keičiantis niekada negali būti tikras, ar kriterijus atitiksi rytoj; kita vertus, „ligoninės tampa švietimo įstaigomis, o švietimo įstaigos – psichiatrijos ligoninėmis“. Kontrolė paveiki, nes bausmė neatitinkantiems – žiauri: jie išmetami į „nereikalingųjų“ sąvartyną. Ir kapitalistinės sistemos palaikomos disciplinos visuomenėje žmogus buvo suvokiamas kaip naudinga darbo jėga, kuria reikia rūpintis sukuriant prieinamą sveikatos sistemą, o dabar „nereikalingieji“ paliekami likimo valiai. Tą ir stebime Lietuvoje, kai, pavyzdžiui, provincijoje naikinamos ligoninės. Šiame kontekste itin absurdiškai atrodo bandymai kontroliuoti moterų kūnus uždraudžiant abortus, nes jais neva ginamas embrionas vos gimęs iškart praras teisę į sveikatą, jei likimas jam lems „nereikalingąją“ mamą, neturėjusią lėšų nutraukti nėštumą kur nors Latvijoje.

 

Moterys kultūroje

Nors konferencija baigėsi liūdnos žmogaus teisių perspektyvos konstatavimu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, šio straipsnio pabaigai palikau linksmesnį nelygybės kultūroje klausimą. Štai literatė Virginija Cibarauskė kalbėjo apie moterį poezijoje kaip „minus-veikseną“, kuri apibūdinama pasyvumo ir jausmingumo kategorijomis, nors poetai vyrai laikomi vienišais kariais. Dar iškalbingesni buvo jos surinkti duomenys apie moterų poetinių debiutų ir jų „nubyrėjimo“ dinamiką. Moterys dažnai laimi Rašytojų sąjungos rengiamą pirmosios poezijos knygos konkursą, tačiau antrąją ar trečiąją knygą išleidžia vos viena kita, o garbiąją Jotvingių premiją per du nepriklausomybės dešimtmečius laimėjo dvi, iš kurių viena – Viktorija Daujotytė – galbūt apdovanota ir už literatūros tyrinėjimus.

 

Ši statistika tarsi atsikartojo Linos Kaminskaitės-Jančorienės ir Jelenos Šalaj kartu su kitomis mokslininkėmis atliekamame tyrime „Moterys Lietuvos kino industrijoje“. Gali atrodyti, kad dabar kiną kuria ir moterys, ir vyrai po lygiai, nors pirmosios daugiau prodiuserių, grimuotojų ir scenografių, o antrieji – režisierių vaidmenyje. Tačiau vyrų ir moterų projektų finansavimas gerokai skiriasi. Tiesa, moterų pateikti kino projektai laimi maždaug pusę konkursų beveik visose srityse, tačiau tai tesudaro vos 3 procentus viso kino biudžeto, nes jos laimi mažiau reikšmingų žanrų konkursuose (dokumentika). Ir nors pateikusios paraiškas prestižiniam pilno metro vaidybiniam filmui moterys taip pat gali tikėtis finansavimo beveik tiek pat kiek vyrai, moterų paraiškų šioje srityje yra mažai. Kodėl? Paaiškėjo, kad moterys nubyra pirmame kūrybinio kelio etape: trumpo metražo vaidybiniams filmams jos retai gauna finansavimą, tad negali eiti toliau. Šis tyrimas rodo, kaip svarbu pažvelgti už labiausiai matomų faktų uždangos ir atrasti „silpniausią grandį“, nes tik tuomet įmanoma suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, ir situaciją taisyti.

 

Panašiai atsitiko ir žmogaus teisių portalo manoteises.lt redaktorei Jūratei Juškaitei, kuri Centrinės Europos universitete (CEU) rašydama magistro darbą apie LGBT+ bendruomenę Lietuvoje tikėjosi „lengvai išsisukti“, nes tai – nesenas, tik šio dešimtmečio reiškinys. Tačiau pasigilinus paaiškėjo, kad klausimas „Kodėl tada nebuvo nieko?“ – klaidinantis, nes buvo pasisakymų, meno kūrinių, bendruomenių, tik viskas represuota ir nutylima bijant nepalankios visuomenės nuomonės, kurią tik neseniai pavyko pakeisti.

 

(Būsimasis?) moterų rojus

O jau visai pabaigai – mane pralinksminęs CEU lyčių studijų doktorantės Rasos Navickaitės pranešimas „Apie patriotizmą ir raganas: Marija Gimbutas radikalaus feminizmo kontekste“. Dabar girdime gąsdinimus „raganų medžiokle“, kurie tik liudija besmegenį klišių kartojimą ir nesusipratimą, nes šis žodžių junginys reiškia normos neatitinkančių, išmintingų, nepatogių moterų naikinimą. Su šiuo nesusipratimu paradoksaliai sutampa garsiosios JAV mokslininkės Marijos Gimbutienės darbų nuvertinimas, kartu pabrėžiant jos atsiribojimą nuo feminizmo. Navickaitė pateikė daugybę įrodymų, kad buvo priešingai: Gimbutienės knyga apie deivės kultūrą buvo tapusi tarsi feministinio spiritualizmo Biblija, o pati jos autorė dažnai dalyvavo jų susibūrimuose ir diskusijose. Anot jos, Gimbutienei indoeuropiečių atnešta patriarchalinė kultūra atrodė kaip nuosmukis, lyginant su lyčių lygybe ir bendradarbiavimu grįsta Senosios Europos matriarchaline kultūra, garbinusia gyvybę kuriančias deives, o ne naikinančius ir baudžiančius dievus. Klausantis konferencijos atrodė, kad tas prarastasis rojus dar gali sugrįžti – kaip tik to visoms ir visiems linkiu.

Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ pranešėjos. I. Armanavičiūtės nuotr.
Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ pranešėjos. I. Armanavičiūtės nuotr.
Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ publika. I. Armanavičiūtės nuotr.
Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ publika. I. Armanavičiūtės nuotr.
Margarita Jankauskaitė. I. Armanavičiūtės nuotr.
Margarita Jankauskaitė. I. Armanavičiūtės nuotr.