Netrukus kino teatrai pradės rodyti penkiems „Oskarams“ nominuotą debiutinį Gretos Gerwig filmą „Lady Bird“, o TV1 šįvakar (kovo 2 d. 22.55) visai laiku primins prieš porą metų sukurtą Rebeccos Miller filmą „Megės planas“, kuriame Gerwig suvaidino pagrindinį vaidmenį. Gerwig gimė 1983 m. Kalifornijoje, kine ji nuo 2006-ųjų. Ji suvaidino daug vaidmenų nepriklausomuose, mažo biudžeto filmuose, kurie dažnai pavadinami „mumblecore“ (nuo angliško žodžio mumble – „murmėti“) ir kuriuose svarbiausia dialogai bei improvizacija. Lūžiu aktorės karjeroje tapo Noah Baumbacho filmas „Frances Ha“ (2012), kurio scenarijų ji parašė kartu su režisieriumi.
Iš pradžių „Megės planas“ gali priminti kitus filmus, kuriuose vaidino Gerwig. Trisdešimtmetė Megė ieško svajonių vyro. Tačiau jai reikia ne romantiškos meilės ir sielų bendrijos, o kokybiškos vyriškos sėklos, nes Megė nusprendė pagimdyti vaiką. Jai nereikia ir draugių, nes Megė puikiai jaučiasi viena, o darbas universitete garantuoja intelektualinį išsipildymą. Megė pasitiki savimi. Ji keri vyrus branda, intelektu ir energija. Tad nieko nuostabaus, kad tokią merginą įsimyli už ją vyresnis dėstytojas, pradedantis rašytojas ir savimi nusivylęs Žoržetės (Julianne Moore) vyras. Šį „tris viename“ Džoną vaidina Ethanas Hawke’as. Megės dirbtinio apvaisinimo planas žlunga, nes vaikas turės tapti meilės ir stabilizacijos vaisiumi. Miller pavyko sujungti ironiją ir pasakojimą apie meilę, bet „Megės planas“ nėra tipiška komedija apie Niujorko intelektualus. Įdomiausia, kas atsitiks Megei po trejų metų, kai ji pradės kurti naujus planus...
Kitokio pobūdžio intelektualinį malonumą siūlo neseniai Vilniuje apsilankiusio Tailando režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo filmas „Didybės kapinės“ (LRT Kultūra, 7 d. 22.10). Šių dienų kine, kai net svarbiuose kino festivaliuose vis dažniau laimi pedantiškos vidutinybės, Weerasethakulo filmai suteikia galimybę pajusti kino esmę, kuri ir yra sapnas, tik matomas atmerktomis akimis.
Iš pradžių Weerasethakulo filmas primena naivaus tapytojo paveikslą. Čia yra mažas provincijos miestelis, supamas vešlios augmenijos, ligonine paversta mokykla, kurioje gydomi keista liga susirgę kareiviai. Jie kasė kažkokius pamatus ten, kur kadaise buvo istorinių didvyrių kapinės, ir visus ištiko miego liga. Dabar miegantys kareiviai guli didelėje palatoje. Jais rūpinasi gydytojai, lanko artimieji, o jauna mediumė atsakinėja į giminaičių klausimus – Keng gali įeiti į kareivių sapnus, paklausti jų apie mėgstamą sriubą ar slaptą meilužę. Mediumei padeda savanorė slaugė Džendžira. Ši pagyvenusi moteris imasi globoti kareivį, kurio niekas nelanko.
Weerasethakulas nuolat keičia simboliškas savo realistiško „paveikslo“ proporcijas, įvesdamas ne tik keistą ligą, bet ir ilgas neonines lempas, kurių spalvos keičiasi kartu su miegančiųjų jausmais, sapnais ar palatos atmosfera. Man tose gęstančiose ar nušvintančiose lempose glūdi visa hipnotiška filmo poezija. Tačiau režisierius ja nepiktnaudžiauja. Jis meistriškai pasinaudoja savo ypatingu humoro jausmu, užkertančiu kelią bet kokiai holivudiškai „mistikai“.
Weerasethakulas palieka žiūrovams laisvę interpretuoti filmą. Ne todėl, kad jis ne tik kino režisierius („Didybės kapinės“ jo septintasis pilnametražis filmas), bet ir garsus šiuolaikinio meno, kuris visada atviras interpretacijoms, kūrėjas – Vilniaus ŠMC iki balandžio 1 d. vyksta jo videoinstaliacijų paroda. Vargu ar suprasime visas filmo aktualijas, kurios svarbios režisieriui, nors viena man pasirodė svarbi ir mums. Filmas nukelia į šalį, kurios šlovinga praeitis primena didingas kapines. Bet bandymas ant tos praeities griuvėsių statyti kažką nauja tik paskatina ligą.
Holivude dirbančio vokiečio Roberto Schwentke’s „Ilsėkis ramybėje“ departamentas“ (LRT, šįvakar, 2 d. 23 val.) – jau tradicinė Holivudo „mistika“. Filmas sukurtas pagal komiksą apie aname pasaulyje egzistuojantį policijos skyrių, gaudantį mirusiuosius, kurie siekia išvengti Paskutinio teismo. Tačiau kaip filmas apie anapusinį gyvenimą „Ilsėkis ramybėje“ departamentas“ nepakankamai niūrus, o kaip komedija – nepakankamai ciniškas.
Užtat režisieriaus Dono Siegelo ir Clinto Eastwoodo duetas 7-ajame dešimtmetyje atrodė cinizmo viršūnė. LRT Kultūra (3 d. 21.15) parodys vieną pirmųjų jų bendrų filmų „Kugano melas“ (1968). Eastwoodas vaidina seržantą Voltą Kuganą – šerifo pavaduotoją iš Arizonos. Jis gauna užduotį pristatyti kalinį į Niujorką, tačiau šiam pavyksta pabėgti. Kuganas seka jo pėdomis. Iki garsiausio šio dueto filmo „Purvinasis Haris“ liko visai nedaug, bet ir „Kugano mele“ jau galima įžvelgti būsimas Hario „pamokas“, kaip kovoti su nusikalstamumu.
Į 7-ojo dešimtmečio Niujorką nukels hičkokišku apsimetantis Andy Goddardo trileris „Žmogžudystė“ (LNK, 4 d. 22 val.). Jo herojai – sėkminga, jauna, graži sutuoktinių Stekhauzų pora. Jis – architektas, ji – nekilnojamojo turto agentė ir puikių namų šeimininkė. Tačiau iš tikrųjų Volteris (Patrick Wilson) jau seniai galvoja apie skyrybas, nes Klara (Jessica Biel) užkankino jį savo pretenzijomis, isterijomis ir pavydu. Savo nusivylimą jis išlieja rašydamas detektyvinius apsakymus. Kartą Volteris perskaito laikraščio žinutę apie tai, kad netoliese nužudytos bukinisto žmonos žudiko taip ir nepavyko surasti. Volteris mano, kad žudikas yra moters vyras (Eddie Marsan), ir nusprendžia su juo susitikti... Filmas sukurtas pagal Patricios Higsmith, kurią mėgo ir Hitchcockas („Nepažįstamieji iš traukinio“), o neseniai ekranizavo Toddas Haynesas („Kerol“), romaną.
Jūsų – Jonas Ūbis
