7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Istorijos be pabaigos

Berlinalės laureatai ir atstumtieji

Živilė Pipinytė
Nr. 9 (1246), 2018-03-02
Kinas
„3 dienos Kiberone“
„3 dienos Kiberone“

Tarptautinis Berlyno kino festivalis visada pasižymėjo politiniu bei socialiniu angažuotumu. Todėl neabejojau, kad šiemet pagrindinis prizas atiteks moteriai režisierei, juolab kad iš devyniolikos didžiajame konkurse pristatytų filmų keturis ir labai skirtingus režisavo moterys. Vokietės Emily Atef filmas „3 dienos Kiberone“ („3 Tage in Quiberon“) pasakoja apie tris aktorės Romy Schneider 1981-ųjų dienas viename Prancūzijos kurorte, kur ji davė interviu žurnalo „Stern“ žurnalistui. Aktorė nori jam įrodyti, kad nebėra visų mylima imperatorienė Sissi, kurią suvaidino būdama penkiolikos, ir turi teisę gyventi savo gyvenimą. Filmą gaubia artėjančios tragedijos nuojauta. Italės Lauros Bispuri „Mano duktė“ („Figlia mia“) nukelia į Sardinijos žvejų kaimelį, kur už dešimtmetės dukters meilę susikauna biologinė ir mergaitę užauginusi motinos – skirtingų temperamentų ir pažiūrų moterys. Rumunės Adinos Pintilie debiutas „Neliesk manęs“ („Touch Me Not“) – nei vaidybinis, nei dokumentinis pasakojimas apie žmones, bandančius peržengti savo kūno ribas. Lenkės Małgorzatos Szumowskos „Veidas“ („Twarz“) rodo Lenkijos provincijos gyventojus, kurie nebepriima savo kaimyno po jam atliktos veido persodinimo operacijos. Moterų filmai kiekvienas savaip diagnozuoja šiuolaikinės visuomenės būseną ir žmogiškumo suvokimą.

 

Apie kūną ir seksą

Vis dėlto nustebau, kad „Auksinį lokį“ vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio vadovaujamas žiuri skyrė vienam silpniausių ir pretenzingiausių konkurso filmų „Neliesk manęs“. Jis taip pat gavo geriausio debiuto apdovanojimą. Režisierė Adina Pintilie pati tapo viena iš filmo veikėjų. „Neliesk manęs“ prasideda epizodu, kai penkiasdešimtmetė Laura (britų aktorė Laura Benson) stebi „vaikiną pagal iškvietimą“, kuris masturbuojasi jos lovoje. Jaunam gražuoliui išėjus ji puola į lovą ir godžiai uosto paklodę. Paskui ji eis į ligoninę, kur stebės šaukšteliu maitinamą seną vyrą, bendraus su transvestitu ir dar vienu panašiu „terapeutu“, klausys ilgai pasakojamo Pintilie sapno apie tai, kaip ji bando išvaryti iš miegamojo savo nuogą motiną, kuri staiga atsirado tarp režisierės ir jos vyro. Galiausiai Laura nusimes drabužius ir nuoga ims suktis priešais kamerą. Tai reikš, kad ji pagaliau nugalėjo svetimų prisilietimų ir apskritai savo kūno baimę.

 

Filmo pradžioje šį posūkį galima nuspėti, kaip ir kitų, tik jau save vaidinančių personažų istorijas, kurių klausosi Laura ir režisierė, ekrane stebinčios ir tų žmonių prisilietimų terapijos seansus. Kiekvienas jų pasakoja apie pastangas suvokti savo kūną, jo galimybes. Save tie žmonės vaidina prastai, todėl kartais trikdo, nes jų buvimas kadre primena prastą mėgėjų teatrą. Ypač stengiasi transvestitas, pabrėžiantis neva aristokratiškas manieras, bet jam pradėjus visaip demonstruoti lytinį organą, režisierė vis dėlto pridengia šį kino kamera. Pats atviriausias – neįgalus vyras, kuris didžiuojasi, kad vienintelis gerai funkcionuojantis organas yra jo falas. Kartu su savo slaugytoja jis lankosi svingerių klube, kur kitas filmo veikėjas stebi jį palikusią merginą, besimėgaujančią sadomazochistiniu seksu.

 

Pintilie ir operatorius George’as Chiper-Lilemarkas mėgsta statiškus ilgus kadrus, veiksmas vyksta steriliuose, šaltuose interjeruose, kurie tarsi išdidina personažų intymius prisipažinimus bei reakcijas. Todėl „Neliesk manęs“ atrodo be galo monotoniškas (iš žurnalistų, kurių tikrai nenustebinsi eksperimentiniais filmais, peržiūros žiūrovai išeidinėjo masiškai). Filmas banalus, tiesmukas ir primena kolektyvinės terapijos seansą žiūrovams. Gal tai ir buvo režisierės tikslas? Nors, kita vertus, Pintilie neslepia dokumentuojanti permainų procesą, tik nesugeba susidoroti su pakankamai eksperimentine filmo forma. Režisierė, regis, ir pati pasiduoda filmuojamų žmonių bandymams ja manipuliuoti ir mėgina „suintelektualinti“, sukilninti savo personažų išsakomas banalybes ar jų perversijas. Tik kad šie žmonės taip užsiėmę savo kūnu ir jo teikiamais malonumais, kad, regis, niekas daugiau jiems ir nerūpi. Jie didžiuojasi savo seksualiniu gyvenimu. Režisierė pritaria savo herojams, kad kuo mažiau liks gėdos, nuodėmės jausmo, tuo greičiau pavyks nugalėti visas su kūnu susijusias baimes ar seksualinius kompleksus.

 

Kur žiūri Jėzus Kristus

Daug įdomesnis ir brandesnis man pasirodė jau ne pirmą kartą Berlinalėje dalyvaujančios Małgorzatos Szumowskos „Veidas“, pelnęs antrą pagal svarbą Berlinalės prizą. „Veidas“ išsiskyrė iš konkursinių Berlinalės filmų ir aktualumu, ir režisierės meistriškumu. Jo veiksmas nukelia į Lenkijos provinciją, tačiau galėtų vykti ir bet kur Lietuvoje. Filmo herojus Jacekas (Maciej Kosciuszkiewicz) – darbštus vaikinas, svajojantis išvažiuoti iš savo kaimo, mėgstantis klausytis sunkiojo metalo ir nuoširdžiai mylintis pardavėją Dagmarą. Kaimas savo lėšomis stato didžiulę Jėzaus Kristaus statulą – Rio de Žaneiro globėjo repliką – ir Jacekas taip pat savanoriauja šios milžiniškos betono skulptūros (Jėzaus veidas primena buvusį Lenkijos gynybos ministrą) statyboje. Po nelaimingo atsitikimo jis stebuklingai išlieka gyvas ir jam persodinamas mirusio žmogaus veidas. Tai pirmoji tokia operacija Europoje. Iš pradžių Jaceką palaiko visi – bažnyčioje renkami pinigai, televizija rodo laidas. Tačiau netrukus vaikinas pasijus svetimas, net jo motina prisipažįsta kunigui, kad nebemyli savo sūnaus, jo išsižada ir sužadėtinė Dagmara.

 

Szumowska meistriškai kuria parabolę apie šiuolaikinę Lenkiją. Jacekas, kurį netrukus visi pradeda pravardžiuoti „Snukiu“ (beje, toks ir angliškas filmo pavadinimas „Mug“), sužadina ksenofobiškus visuomenės jausmus, po visaip demonstruojamu religingumu slypinčią veidmainystę, godumą, egoizmą, pavydą. „Veidas“ – atvirai publicistiškas. Kitaip nei ankstesniuose filmuose, kad ir filosofiškame „Kūne“, Szumowska nesigilina į personažų psichologiją, jų būsenų ar minčių niuansus. Ji nori suprasti, kas yra šiuolaikinė Lenkija, vis labiau šiurpinanti pasaulį. Įsimintinais bažnyčios, Pirmosios Komunijos, Kalėdų, „nuogalių išpardavimo“ ar velnio išvarymo epizodais ji tiksliai diagnozuoja uždaros, nepasitikinčios, melagingos, provincialios visuomenės, prieš kurios kompleksus bejėgis net geranoriškas kunigas, būseną. Čia svarbiau pasirodyti, o ne būti. Todėl tokios dviprasmiškos ištarmės įgyja pabaigos kadrai, kur milžiniško Kristaus galva pasukta. Tai ir statybininkų reakcija į bažnyčios hierarchų „nuosprendį“, esą Kristus žiūri ne į Jasna Guros pusę, ir subtilus režisierės komentaras.

 

Keistas pasirinkimas

Konkursiniuose filmuose buvo daug stiprių moterų, tarp jų ir Isabelle Huppert suvaidinta prostitutė nykiame Benoît Jacquot trileryje „Eva“ (Prancūzija, Belgija). Buvo bandymas pasitelkus Martiną Heideggerį suvokti, kas yra laikas: Philipas Gröningas ilgame ir neapsakomai lėtame filme „Mano brolio vardas Robertas ir jis yra idiotas“ („Mein Bruder heisst Robert und ist ein Idiot“, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija) rodo vieną problemiškų dvynių dieną. Buvo bandymas suvokti, kas dabar yra religija jaunam žmogui: Cédricas Kahnas filme „Malda“ („La priére“, Prancūzija) rodo jauną narkomaną, kuriam buvimas nuo pasaulio atskirtoje katalikų bendruomenėje ir tikėjimas Dievu tampa nauju, dar paveikesniu narkotiku. Buvo filmuose daug rašytojų, knygų, šunų ir net gana primityvi iraniečio Mani Haghighi reakcija į #MeToo judėjimą – filmas „Kiaulė“ („Khook“, Iranas), pasakojantis apie kino režisierius, kuriems nežinomas žudikas nupjauna galvas ir ant kaktos išraižo žodį „kiaulė“. Tačiau dauguma filmų atrodė atsitiktiniai, nežinia kodėl atsidūrę konkurse.

 

Žiuri neapdovanojo nė vieno vokiečių filmo. Apmaudu, nes Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („Transit“, Vokietija, Prancūzija) tikrai vertas dėmesio. Tai vienas formos požiūriu originaliausių Berlinalės filmų. Petzoldas ekranizavo 1944 m. parašytą Annos Seghers romaną apie emigrantus, kurie bando Marselyje gauti vizą ir išvykti į JAV ar Lotynų Ameriką. Tačiau režisierius atsisakė bet kokios istorinės rekonstrukcijos. Vietoj okupacinės kariuomenės mieste siautėja policija, žviegia greitosios pagalbos automobiliai, bet šiuolaikiniai interjerai ir miesto gatvės visai netrikdo. Greičiau padeda pažvelgti į romano siužetą iš tam tikros sukeistinimo distancijos ir suvokti, kad pabėgėlio, emigranto situacija nesikeičia. Ši radikali koncepcija visiškai nesikerta su pabrėžtinu literatūriškumu, kurio anksčiau nebūdavo Petzoldo filmuose: užkadrinis tekstas tik sustiprina distancijos tarp pasakojamos istorijos ir kadro realybės pojūtį.

 

Iš nacių konclagerio, o vėliau ir iš okupuoto Paryžiaus pabėgęs Georgas (verta įsiminti jauno aktoriaus Franzo Rogowskio pavardę) atsiduria šiuolaikiniame Marselyje. Jis palaikomas rašytoju, kuris nusižudė, – Georgas turi jo paskutinį rankraštį ir dokumentus. Rašytojo žmona laukia iš Paryžiaus atvažiuosiančio vyro, kad galėtų gauti tranzitinę vizą JAV ambasadoje. Georgas ir Mari nuolat susiduria miesto gatvėse, tarp jų net užsimezga romanas, bet ji taip ir nesužinos, kas yra Georgas, kas atsitiko jos vyrui. Ji išplauks ir žus kartu su kitais laivo „Monrealis“, kurį paskandins vokiečių mina, keleiviais.

 

Petzoldas mėgsta antrininko temą, panašiai kaip „Fenikse“ jis rutulioja meilės istoriją, susiedamas ją su tapatybės klausimu ir likimo tema. Bet „Tranzitas“ – dar ir filmas apie pašaukimą. Amerikiečių konsulo paklaustas, apie ką bus jo kitas romanas, Georgas sako ilgą monologą, kad mokykloje jam vis tekdavo rašyti rašinius, ką jis veikė per atostogas, per Kalėdas, kaip praleido kitas šventes. Rašinių temos buvo ne tik nuspėjamos, bet ir privalomos. Georgas sako, kad daugiau neberašys, nes naujas romanas būtų dar vienas privalomas rašinėlis, tik jau apie tai, kaip jis pabėgo iš nacių Vokietijos. Georgas tiesiog nori būti laisvas ir gyventi.

 

Berlinalės laureatai

„Auksinis lokys“: „Neliesk manęs“ („Touch Me Not“, Rumunija, Vokietija, Čekija), rež. Adina Pintilie

„Sidabrinis lokys“ – Didysis žiuri prizas: „Veidas“ („Twarz“, Lenkija), rež. Małgorzata Szumowska 

„Sidabrinis lokys“ – Alfredo Bauerio prizas (filmui, atveriančiam naujus kino meno horizontus): „Paveldėtojos“ („Las herenderas“, Paragvajus, Urugvajus, Vokietija, Brazilija), rež. Marcelo Martinessi

„Sidabrinis lokys“ už geriausią režisūrą: Wes Anderson („Šunų sala“, „Isle of Dogs“, D. Britanija, Vokietija)

„Sidabrinis lokys“ geriausiai aktorei: Ana Brun („Paveldėtojos“)

„Sidabrinis lokys“ geriausiam aktoriui: Anthony Bajon („Malda“, „La priere“, Prancūzija)

„Sidabrinis lokys“ už geriausią scenarijų: Manuel Alcalá, Alonso Ruizpalacios („Muziejus“, „Museo“, Meksika)

„Sidabrinis lokys“ už meninį indėlį: Jelena Okopnaja už filmo „Dovlatovas“ („Dovlatov“, Rusija, Lenkija, Serbija) kostiumus ir scenografiją.

„3 dienos Kiberone“
„3 dienos Kiberone“
„Neliesk manęs
„Neliesk manęs
„Veidas“
„Veidas“
„Eva“
„Eva“
„Malda“
„Malda“