7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Lina Navickaitė-Martinelli

Lina Navickaitė-Martinelli

Etiudo galia

Pianisto Motiejaus Bazaro rečitalis „Organum“ salėje

Veiklą neseniai nutraukus klasikinės muzikos projektui „Vaidilos klasika“, fortepijono rečitalio žanro adeptams Vilniuje liko kone vienintelė erdvė, kurioje galima atsiduoti šiam gurmaniškam malonumui, – fortepijonų salonas „Organum“. Akustiniu požiūriu ši salė man nėra patraukliausia, tačiau konceptualioms programoms pateikti ji gal net ir labiau tinkama nei bet kuri kita (atsitiktinių klausytojų, glamūrinės publikos čia nesitikiu sutikti), ką jau kalbėti apie išrankiausią pianistą galinčią patenkinti naujų fortepijonų pasiūlą.

Motiejaus Bazaro rečitalis. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.
Motiejaus Bazaro rečitalis. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.
Motiejus Bazaras „Organum“ salėje. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.
Motiejus Bazaras „Organum“ salėje. L. Navickaitės-Martinelli nuotr.
Lina Navickaitė-Martinelli

Didžiųjų promenados

Pianisto Andrejaus Gavrilovo rečitalis „Vaidiloje“

„Ready?“ – vylingai klusteli pianistas Andrejus Gavrilovas klausytojų, prieš pradėdamas skambinti Roberto Schumanno „Papillons“ („Drugeliai“). Vargu ar galima būti pasiruošus tam, kas vyksta po to. Per artimiausias porą valandų išsprogdinami bet kokie klasikinio rečitalio kanonai, kai kurie rūstūs fortepijono meno žinovai leidžiasi laiptais jau po pirmosios koncerto dalies, o kritikė, kurios ligšioliniame žodyne apibūdinimas „idiosyncratic“ (savitas, išskirtinis) buvo vienas didesnių komplimentų, suvokia, kad šįvakar asmeninėje „idiosinkratiškų“ atlikėjų skalėje paeita gerokai toliau, nei anksčiau nešė vaizduotė.

Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Andrejus Gavrilovas. A. Žukovo nuotr.
Lina Navickaitė-Martinelli

Lietuvos vietininkai muzikoje

Įspūdžiai iš Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirto koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje

Vasario 24-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas – vienas tų proginių renginių, kur girdėti ne vien gryna muzikinė programa, bet ir justi papildomas emocinis bei prasminis krūvis. Minimu atveju tai buvo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimas ir „muzikinės ambasadorystės“ idėja – reiškinys rimtesnis ir įvairesnis, nei mes kartais norime įsivaizduoti. Tuo metu, kol vis turime įstatymų leidėjams, lėšų skirstytojams ar tiesiog pragmatiškiau nusiteikusiems bendrapiliečiams įrodinėti kultūros poreikį ir naudą, mūsų menininkai Lietuvoje ir svetur dirba savo darbą ir dažnai sukuria daugiau minkštųjų galių ir pridėtinių verčių, nei įstengtų diplomatinis korpusas.

Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Pierre Thilloy, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Pierre Thilloy, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lina Navickaitė-Martinelli

Pierre-Laurent’o Aimard’o žaidimai

Mintys po rečitalio

Viena nūdienos fortepijono meno garsenybių Pierre-Laurent’as Aimard’as pasižymi tuo „specifiniu apetitu“ (pasak Mūzos Rubackytės, su kuria kadaise teko apie tai kalbėtis) šiuolaikinei muzikai ir XX a. klasikai, kokį jaučia toli gražu ne kiekvienas pianistas. Juoba ne kiekvienas iš tą muziką pamėgusiųjų geba ją tokiu lygiu interpretuoti ir atskleisti. Galiausiai nedažnam pavyksta ant tokio „nekanoninio“ repertuaro pagrindo pasistatyti ne vien nišinei publikai žinomos aukščiausios prabos atlikėjo reputacijos rūmą. Tiesa, prancūzų pianistas mielai imasi skambinti tiek Beethoveną, tiek Ligeti – o kad kibirkštį geba įskelti iš bet kokios jam patikėtos medžiagos, turėjome progos įsitikinti gruodžio 16-ąją Vilniuje.

 

Aimard’o rečitalis turėjo tapti viena iš šiųmečio „Gaidos“ festivalio kulminacijų, tačiau, pianistui susirgus, koncertas buvo perkeltas iš spalio į gruodžio mėnesį – kai bendrą festivalio „klavišų ir stygų“ koncepciją turbūt jau ir patys rengėjai buvo primiršę. Galbūt tas nelemtas perkėlimas lėmė ir tai, jog filharmonijos Didžiojoje salėje žiojėjo neadekvatus įvykio svoriui laisvų kėdžių kiekis. Ne, salė anaiptol nebuvo pustuštė, tačiau net jei ir galime džiaugtis savo ne pačiu prasčiausiu (nelygu su kuo gretinsi) koncertiniu gyvenimu, tokio kalibro menininkai tikrai apsilanko ne taip dažnai, kad galėtume sau leisti neatpažinti tokios progos. Gal vis dėlto kompozicinis kanonas mums yra stipresnis argumentas nei – priešingai paplitusiam įsitikinimui – žymaus atlikėjo pavardė?

Pierre-Laurent Aimard
Pierre-Laurent Aimard