7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuvos vietininkai muzikoje

Įspūdžiai iš Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirto koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje

Lina Navickaitė-Martinelli
Nr. 9 (1246), 2018-03-02
Muzika
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Vasario 24-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas – vienas tų proginių renginių, kur girdėti ne vien gryna muzikinė programa, bet ir justi papildomas emocinis bei prasminis krūvis. Minimu atveju tai buvo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimas ir „muzikinės ambasadorystės“ idėja – reiškinys rimtesnis ir įvairesnis, nei mes kartais norime įsivaizduoti. Tuo metu, kol vis turime įstatymų leidėjams, lėšų skirstytojams ar tiesiog pragmatiškiau nusiteikusiems bendrapiliečiams įrodinėti kultūros poreikį ir naudą, mūsų menininkai Lietuvoje ir svetur dirba savo darbą ir dažnai sukuria daugiau minkštųjų galių ir pridėtinių verčių, nei įstengtų diplomatinis korpusas.

 

Šia konkrečia proga klausėmės Paryžiaus „Gaveau“ salės publikai skirto (vyks kovo 8 d.) koncerto, kurio komponentai – parinktas repertuaras, atlikėjai ir autoriai – sklandžiai ir apgalvotai susiliejo į šventišką vienį. Logiška ir kompaktiška programa, mano galva, signalizavo grynai europinę estetiką – buvo apsieita be tradiciškai melancholiškai suvokiamo lietuviškumo klišių, o tarpusavyje organiškai derėję trijų skirtingų šimtmečių opusai aiškiai demonstravo, kad prie laiko patikrintų šedevrų nebereikia „privalomai pritempinėti“ šiuolaikinės muzikos. Ji šalia tiesiog skamba. Taip skambėjo Arvydo Malcio, vieno dažniausiai užsienyje atliekamų lietuvių autorių, „Paukščių takas“ (vien šis kūrinys, pasak programėlės, svetur buvo atliktas per 100 kartų) ir svečio iš Prancūzijos Pierre’o Thilloy legenda orkestrui „Eglės sapnas“, simboliškai ir simptomiškai atspindinti muzikinę mūsų atlikėjų ambasadorystę. Kaip jau nesyk yra nutikę, vaisingiausios tarptautinės bendrystės užsimezga per asmenines ar kūrybines pažintis, o Pierre’ą Thilloy domėtis lietuvių kultūra kaip tik ir paskatino draugystė su jo kūrinius skambinančia Mūza Rubackyte.

 

Lietuvos atlikimo meno diva, suprantama, tokiam renginiui irgi pasirinkta neatsitiktinai. Vakaro solistei Mūzai Rubackytei lietuviškumas brangus ir nenuilstamai eksponuojamas tuo ypatingu būdu, kuriuo gimtosios šalies vėliavą neša imanentiniai kosmopolitai. Kaip asmeninę duotybę, kuri it koks gintaro inkliuzas milijonams metų įskiepyta dabartyje ir visuotinybėje. Neatsitiktinai jai akompanavo ir orkestrinius kūrinius griežė legendinio vardą siekiantis išlaikyti Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas – Sergejus Krylovas), o jam dirigavo su įvairiais Lietuvos kolektyvais pasaulį išmaišęs dirigentas Robertas Šervenikas.

 

Aptariant tą vakarą pirmiausia norisi paminėti dabarties opusus, atvėrusius abi koncerto dalis. 2004 m. A. Malcio sukurtas „Paukščių takas“ styginių orkestrui turi viską, kad taptų „išvažiuojamųjų koncertų“ bestseleriu: tai ir lengva autoriaus ranka, orkestrinio rašto išmanymas, ir žaismingi Mozarto skoliniai bei metaforos, neabejotinai keliantys atpažįstamumo džiaugsmą muzikantams ir klausytojams. Su šiuo kūriniu savaip susisiejo visai kitą estetiką išpažįstanti prancūzų kompozitoriaus P. Thilloy legenda orkestrui „Eglės sapnas“, inspiruota, žinoma, kraupiosios mūsų pasakos „Eglė žalčių karalienė“ ir dedikuota Mūzai Rubackytei, LKO ir Lietuvai. Tai koncertiškas šiuolaikinis (atrodo, naujausias prancūzų autoriaus kraitėje) opusas, neišgąsdinsiantis ir Mozartu ar Chopinu pasigėrėti atėjusios publikos: lietuviški motyvai pramaišiui su dramatinės filmų muzikos estetika (akivaizdi „dalgių scena“ buvo lyg iš filmo „Švytėjimas“ garso takelio) – ir turime, kaip kad Malcio atveju, paveikų lydinį, kurį orkestrui smagu griežti, o publikai – klausytis.

 

Užsiminus apie orkestro smagumus, deja, tenka paminėti ir ne visai smagius klausą pasiekusius niuansus. Antai lengvoji Malcio kūrinio žaismė orkestro buvo perteikta išties žavingai, tačiau sinchronas – styginių orkestrui lyg ir pirmos būtinybės elementas, kurį norėtųsi girdėti ne vien reprizoje, bet ir kūrinio pradžioje, – atsirado toli gražu ne išsyk. Daugybė kokybinių klausimų kilo ir skambant Chopino fortepijoniniam koncertui. Galima pripažinti – orkestrinis rašymas nebuvo šio kompozitoriaus stiprybė, tačiau tikslesnis intonavimas ir grojimas kartu interpretacijai tikrai būtų padėję... Kadangi abejonių dėl pavienių orkestro muzikantų meistriškumo, juolab puikaus koncertmeisterio, nekyla, jau ne pirmąsyk kirba dvejonės dėl to, ar pakankamai sistemingai ir nuosekliai su šiuo orkestru pastaruoju metu dirbama.

 

Vis dėlto Mozartas – senojo LKO vizitinė kortelė – skambėjo įtikinamai ir stilingai, Koncerto fortepijonui Nr. 23 A-dur II dalyje pasiekiant kone Requiem vertą liūdesį. Žavėjo ir fortepijono partijos ažūras bei lengva melancholija, o gausiai pedalizuotas, šiek tiek „barokinis“ Mozartas šiais laikais tikrai nestebina (klausomės besiliejančių ir Bacho, ir Scarlatti). Negana to, nuspėjamų, „teisingų“ atlikimų man nūdien visiškai neįdomu klausytis. Ir autentiškumo ieškau ne tik atliepiančio epochos ir autoriaus dvasią (ne be to, žinoma!), bet veikiau tokio, kuris rezonuotų su paties atlikėjo vidujai išjaustu tekstu ir kontekstu. Šiuo požiūriu M. Rubackytė lieka sau ir klausytojui ištikima savo unikaliu stiliumi ir laisvės pojūčiu, charakteringu klaviatūros užgavimu, atpažįstama, jai vienai būdinga garso ir vaizdo estetika.

 

Klausantis Chopino Koncerto Nr. 1 e-moll ir vaizduotei ieškant palyginimų, kilo sąsaja su Arthuru Rubinsteinu, apie kurią kažkodėl niekad nebuvau pagalvojusi, bet tąvakar ji man rodėsi tiesiog neišvengiama: aristokratiška laikysena, senajai romantinei tradicijai būdingas lengvas atsainumas, dailūs frazių potėpiai... Ypač tokiai estetikai pasidavė II dalies interpretacija, šiuo atžvilgiu man pasirodžiusi įdomiausia. I dalies tempas regėjosi pernelyg lėtas, nors pagrindinė lyrinė tema nuskambėjo išties įkvėptai. Įdomių štrichų nestigo ir finalo pasažuose, na, o stoiška solistės reakcija į kūrinio atlikimą lydėjusius nesklandumus ir dargi po to bisui puikiai atliktas Chopino „Revoliucinis“ etiudas tik darsyk parodė, kad scena – M. Rubackytės komforto zona.

 

Beje, to paties atlikėjo per vieną vakarą skambinami du fortepijoniniai koncertai – vis labiau plintantis reiškinys, reikalaujantis iš solisto ypatingo pasirengimo, koncentracijos ir ne ką paprastesnio jėgų paskirstymo nei dviejose skirtingose rungtyse besivaržančio plaukiko. Tam ryžtasi ne kiekvienas (atlikėjas ar plaukikas) – tiek dėl jau minėtų psichofiziologinių iššūkių, tiek dėl koncertų programų tradicijų, kurių laikantis paprastai soliniam koncertui būdavo suteikiamas jei ne prasminės vakaro kulminacijos, tai bent publiką virtuoziškumu, ryškiomis emocijomis ir solisto vardu pritraukiančio „numerio“ vaidmuo. Toks programos pasirinkimas, bent man, paliudijo, kad suvokiame ir pateikiame save kaip visavertį pasaulinio koncertinio gyvenimo žaidėją, kuris net ir tokį, sakytum, „oficiozinį“ koncertą geba paversti konceptualiu – stilingu, neperkrautu ir intriguojančiu šalies muzikinės kultūros prisistatymu.

Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Pierre Thilloy, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Pierre Thilloy, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Robertas Šervenikas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.