Babel Mnauar yra palestiniečių kilmės menininkas, gyvenantis Suomijoje. GRAFO galerijoje jis pristato savo pirmąją personalinę parodą Lietuvoje, kurioje eksponuojami naujausi autoriaus tapybos darbai bei mažosios plastikos kūriniai sukurti kūrybinio kelio pradžioje. Paroda „Siekis“ – tai menininko pasakojimas apie gyvenimo kelionę, kuri prasideda Vidurio Rytuose ir tęsiasi iki Pietų bei Šiaurės Europos šalių.
![]() |
Šiandien dailės parodose retokai matome ypatinga vizualumo estetika pasižyminčių ekspozicijų, kuriose dominuoja išskirtinės plastikos harmonija. Ieškantiems pozityvios atgaivos, virš kasdienybės pakylėto reginio siūlyčiau pasidairyti po keramikės Rūtos Šipalytės parodą.
Rūta Šipalytė dar studijuodama Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedroje išsiskyrė labai konstruktyvios minimalistinės stilistikos kūriniais. Iki šiol jos keraminiai objektai akivaizdžiai reflektuoja architektūrinių formų sąndarą. Tokio meninio požiūrio ir vaizdinių pradžią atrandame autorės vaikystėje. Užaugusi architektų Juozapo ir Romualdos Šipalių šeimoje, Rūta savo lūkesčius tapti dizainere ar architekte įgyvendino pasirinkdama keramikės profesiją. Formuojantis jos kūrybos braižui išryškėjo polinkis racionaliai jungti lipdytus iškočioto molio elementus, daug dėmesio skiriant keraminių kompozicijų proporcijoms ir ritmui, tikslingam formų dekorui ir daikto funkcijai. Be abejo, Rūtos Šipalytės darbuose pastebima jos mokytojų – Noros Blaževičiūtės ir profesoriaus Juozo Adomonio – kūrybos principų plėtotė, einant skulptūrinės, konceptualiosios keramikos keliu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Šių metų Berlyno kino festivalis įsirėžė gausa vidutiniškų arba kartais net sunkiai pažiūrimų filmų ir tik keletu šviesesnių atradimų (nors nei Małgorzatos Szumowskos, nei Christiano Petzoldo filmus vadinti atradimais liežuvis neapsiverčia). Berlinalėje lankiausi pirmą kartą, todėl nustebino, mano požiūriu, dirbtinai išpūstos programos. Kartais tikrai nesuprasdavau, kaip ir kokiais atrankos kriterijais remiantis vienas ar kitas filmas pateko į programą, kad ir į pagrindinę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Sunku suprasti, kodėl septyni milijardai negalinčių susikalbėti žmonių tiki, kad, suradę gyvybę kitose planetose, gebėtų puikiai su ja sutarti. Arba kodėl žmonės tiki savo galia valdyti kuriamus ir tobulinamus robotus, visais atžvilgiais pranoksiančius šiuolaikinius homo sapiens. Visų keisčiausia, kad nesuskaičiuojamame žinduolių, paukščių, vabzdžių pasaulyje vis tiek jaučiamės tokie vieniši, jog norime kurti arba atrasti naujas būtybes. Gal, kaip madinga manyti, taip reiškiasi noras tapti dievais. Nes juk ir Dievas pasaulį sukūrė iš vienišumo.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kai su audra vandenyne galynėjasi Robertas Redfordas (filmas „Viskas prarasta“), nekyla jokių abejonių: šis aktorius sutvertas nuotykiams ir ribinėms situacijoms, iš kurių išsigelbėti padeda tik jėga, ištvermė ir skvarbus protas. Tu juo tiki. Tačiau kai į nesvetingas Atlanto platumas sviedžiamas Colinas Firthas, iš pradžių sunku nesišypsoti. Karalius, lordus, vikontus, džentelmenus ir profesorius vaidinančiam britui, regis, netinka prie veido nei baltos burės, nei sūrus vandenyno vanduo, nei atogrąžų saulė. Jis – kito sukirpimo. Panašiai senojo gerojo Holivudo laikais koks nors Jamesas Stewartas vargu ar galėjo suvaidinti gangsterį – žiūrovai būtų nesupratę. Jų sąmonėje aktorius buvo įsitvirtinęs (padedamas kino studijų) kaip gerasis vidurinės klasės amerikietis.
![]() | ![]() |
Atsistojusi filharmonijos publika pagerbė kovo 3-iosios rytą Amžinybėn išėjusį vieną didžiųjų Lietuvos menininkų – Virgilijų Noreiką. Apibrėžtoje sovietmečio erdvėje uždarytas pasaulinio lygio tenoras žavėjo ypatingu muzikalumu ir protingu dainavimu, darbštumu, saviugda, užsispyrimu, sukūrė įtikinančius vaidmenis. Jis niekada nebus pamirštas. Koncerto atlikėjai violončelininkas David Geringas ir pianistas Ianas Fountainas iš Didžiosios Britanijos V. Noreikos atminimui dedikavo Johanno Sebastiano Bacho Ariją iš siuitos D-dur.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pirmadienio rytą baigėsi 90-ojo „Oskarų“ ceremonija. Ji nepateikė didesnių netikėtumų: geriausio metų filmo statulėlę gavo Guillermo del Toro „Vandens forma“, del Toro tapo geriausiu režisieriumi, filmas taip pat apdovanotas už scenografiją ir muziką. Ceremonijos rengėjai pasirūpino, kad pernai skelbiant geriausio filmo pavadinimą suklydę aktoriai Warrenas Beatty ir Faye Dunaway šiemet nugalėtoją paskelbtų kuo sklandžiausiai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kovo 3 d., eidamas 83-iuosius, mirė garsus Lietuvos tenoras, legendinis operos dainininkas, ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Virgilijus Noreika.
„Aš baisiai noriu, kad manęs klausytų, kiekvieną mano žodį išgirstų. [...] Noriu, kad suprastų, apie ką aš dainuoju. Aš dainuoju publikai“, – interviu žurnalui „Bravissimo“ yra sakęs maestro Virgilijus Noreika.
„Man buvo duota ir drėbtelėta. Nepaprastai greitai mokiausi teksto. Be to, aš niekuomet balsu nesimokiau kūrinių. Visuomet išmokdavau grodamas. Gal procesas užtrunka ilgiau, bet toks buvimas muzikoje man labai sutaupė balsą.“
Virgilijus Kęstutis Noreika gimė 1935 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose. 1945 m. su tėvais persikėlė į Vilnių, 1949–1953 m. mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (solinio dainavimo pagrindus gavo iš Antano Norvaišo). 1953–1958 m. studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Kipro Petrausko solinio dainavimo klasėje. Dar studijuodamas 1957 m. tapo Operos ir baleto teatro solistu. 1965–1966 m. stažavosi Milano „La Scala“ teatre pas garsų vokalo pedagogą Gennaro Bara. 1975–1991 m. ėjo Operos ir baleto teatro direktoriaus pareigas.
![]() | ![]() | ![]() |
Kaip ir didžioji kino industrijos dalis, Berlyno tarptautinis kino festivalis šiais metais prisidėjo prie #metoo moterų emancipacijos judėjimo. Nors prieš festivalį sklandė nepasitenkinimas seksualiniu užpuolimu kaltinamo Kim Ki-duko filmo „Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ įtraukimu į Forumo programą, pagrindinėje konkursinėje programoje kino ekraną valdė moterys.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Paskutiniais metais Lietuvoje vis dažniau pasirodo patriotiniai filmai – gana keistas, senamadiškas istorinio ir propagandinio kino mišinys. Daugiausia jie skirti jauniems, nelabai kiną ir istoriją išmanantiems žiūrovams, užaugusiems Holivudo paunksnėje. Šie filmai kuria itin ideologizuotą steigiamąjį nepriklausomos valstybės mitą, kurio pagrindas – pokario partizanų kovos. Uždavinys dažnai apibrėžia ir formą: tokių filmų pasaulis supaprastintas ir piešiamas juoda ir balta spalvomis, veikėjų poelgius lemia priklausymas vienai ar kitai ideologinio barjero pusei, gyvenimas sovietų okupuotoje Lietuvoje kuriamas pasinaudojant siaubo kinui būdinga estetika – tamsa, begaline, kartais net absurdiška prievarta, krauju ir erotika.
![]() | ![]() | ![]() |