Britų dienraščiai mėgsta sudarinėti TOP dešimtukus bene viskam. Šie, nors ir komerciniai, – visuomet įdomūs ieškant dar nelankytų parodų. Gera ir keista čia rasti ir iki skausmo pažįstamus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) tarytum iš tamsių Lietuvos girių nusileidusius karalius, delnuose laikančius saulės miestą. Po parodos atidarymo Čiurlionis įsirašo trečioje dešimtuko vietoje.

Šios vasaros viduryje „XXI a. neskubėjimo cikle Upė“ susitikome pasikalbėti su menininku, aktyvistu Denisu Kolomyckiu, su kuriuo aptarėme ne vieną šių dienų meno pasauliui itin svarbią temą ir tai, kas kirba kiekvienam iš mūsų. Denisas Kolomyckis – performansų kūrėjas, aktorius, režisierius, choreografas bei šokėjas, šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje ir yra skulptūros magistratūros studentas.

Antradienis

Atvažiuojam į Nidą jau pavakary, bet dar šviesu. Marios siautėja. Jūra – kaip ežeras.

– Vėjas pietryčių, – sako Erika.

Ne taip dažnai šiuolaikinės menotyros diskurse svarstomas vienos ar kitos meno rūšies žanrų (juos straipsnio autorė vadina genotipais) klausimas. Tam prielaidą dar paskutiniais XX a. dešimtmečiais davė sutartinis šio fenomeno nuvertinimas. Kartais atrodė, kad atskirų meno sričių tyrėjai lenktyniauja siūlydami kuo rafinuotesnes metaforas, pažyminčias jų išnykimą.

Jonas Mekas mėgo manifestus. Kartais tai tebūdavo vienintelė frazė, paskubomis užrašyta ant po ranka pasitaikiusios servetėlės, bet būta ir tokių, kuriuose papunkčiui susakyti avangardinio kino principai, teigiama tokio kino nepriklausomybė, progresyvumas ir pasisakoma už kūrėjų išraiškos laisvę. 1961 m. Meko grupės vardu parašytame Naujojo Amerikos kino manifeste karingai išdėstomi principai, apibrėžiantys tai, ką mes šiandien vadiname avangardiniu ar pogrindiniu (angl. underground) kinu. O 1996 m. pasirodžiusiame „Anti kino šimtmečio manifeste“ teigiama, kad dominuojančią kino istoriją padiktavo kapitalas, ir kviečiama švęsti eksperimentinio kino amatininkiškumą, avangardinį kiną laikant neparašyta kino kaip bendros patirties su draugais istorija. Mekui apskritai būdingas manifestinis kalbėjimo būdas, ekspresyvus rašymo stilius, neretai matomas jo kritikos tekstuose. Toks yra ir 1965 m. rašytas ir čia pirmąkart lietuviškai spausdinamas „Žmogus negali gyventi vien tik melodrama“ (vertė Alvyda Stepavičiūtė).

Tavo parodoje „Drugelio efektas“ nėra griežto chronologinio eksponavimo principo. Daug svarbesnis atrodo tapybiškumas: manekenų grupės išdėstytos ant juodo kilimo kaip vieni su kitais kontrastuojantys potėpiai, siekiant sukurti bendrą efektingą drobę. Visgi šiek tiek chronologinės linijos įžiūrėti galima. Labai anksti tapai žinoma, pradėjai dalyvauti mados šou. Buvai ryški dar studijuodama. Ekspozicija pradedama nuo pirmųjų kolekcijų. Ar galėtum papasakoti apie savo kūrybinio kelio pradžią?

Praeidama pamačiau už lango repetuojančius solistus – koncertas pas Meką? Pasirodo, Jono Meko vizualiųjų menų centre rengtasi Laimos Kreivytės kuruojamos parodos „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“ atidarymui. Jurgis Mačiūnas miręs klausosi Monteverdžio operų arijų, tarp kurių – ir Mačiūno mėgstamiausioji „Zefiro torna“ (it. „Zefyras grįžta“). Tokios mažosios iškilmės surengtos ne šiaip sau, o tiek fluxus judėjimo 60 metų, tiek paties pono Fluxus (angl. Mr. Fluxus) Jurgio Mačiūno 90 metų proga. Bet paroda neprisidengia perdėtai rimtu iškilmingumo šydu, o liepia numesti šių nemažų skaičių nulius ir pasijuokti.

Mes jau seniai esame informuoti, kad 2022-ieji priklauso Kaunui, metams tapusiam Europos kultūros sostine. Sutelktos didelės pajėgos griaustiniu dundėjo kelerius metus, kvapą sulaikę laukiame žaibų. Tariama, kad prasidės nuo sausio 22-osios. Įtrauktai į programą 13-ajai Kauno bienalei teko svarbus vaidmuo – palaipsniui nuteikti, koncertiniais terminais kalbant, „apšildyti“ auditoriją, karantino sėsliais paverstus žmones iš naujo pratinti prie maršruto į Kauną.

Pernai rudenį Istorijų namuose atidaryta paroda „Deivės ir kariai“ kuria pasakojimą apie, ko gero, žymiausią lietuvę mokslininkę Mariją Gimbutienę ir vizualiai pristato jos hipotezes apie Europos kultūros ištakas: čia vykusį senosios matriarchatinės ir naujosios patriarchalinės kultūrų susidūrimą. Parodos temos įdomiai siejasi su keliais kūriniais iš vėlyvą rudenį atidarytos ir po įvairias erdves pasklidusios 13-osios Kauno bienalės. Perėjus abi parodas atrodo, lyg žiūrėtum per žiūroną iš abiejų pusių. „Deivės ir kariai“ pateikia platų požiūrį, o darbai Kaune sufokusuoja žvilgsnį. Tad žiūrovui, aplankiusiam mokslinę ekspoziciją, būtų verta susipažinti su tų pačių temų interpretacija šiuolaikinio meno kalba.

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.