Kas įsiminė 2021-aisiais dailės ir fotografijos puslapių autoriams?

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

2021 m. didieji vaizduojamo meno įvykiai, kuriuos linksniuos ir minės, neabejoju, visi profesionalai ir meno gerbėjai, yra šie: Aleksandros Kašubos ir „Čiabuvių“ parodos NDG: šlovė kuratorėms Elonai Lubytei ir Margaritai Matulytei! „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ (kuratorė Anda Rottenberg) ir „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė) MO muziejuje, „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“ (kuratorė Inga Merkytė) Lietuvos nacionaliniame muziejuje; Eglės Ridikaitės „Link“ (kuratorės Laima Kreivytė ir Agnė Narušytė) Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (LNDM), 14-oji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“ (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) Šiuolaikinio meno centre, „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ (kuratorės Rasa Antanavičiūtė ir Marija Drėmaitė) Vilniaus muziejuje, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vigilijos parodos ir renginiai.

Džiaugiuosi, kad šiais metais mane persekiojo „Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1869–1927“ (kuratorė Eliza Ptaszyńska): birželio mėnesį žiūrėjau parodą Suvalkų apskrities muziejuje, rugpjūtį Užutrakio dvare ir metų gale – Vilniaus paveikslų galerijoje (LNDM).

Vis dėlto ypač norėčiau išskirti mažesnes parodas, kurios gal ne tiek užėmė kvapą ar praplėtė žinojimą, bet sugraudino ir ilgam neleido nustoti galvoti apie meilę, skriaudą, atleidimą, kūrybą, pašaukimą: vieno eksponato – Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 m. rašytų tremties prisiminimų sąsiuvinio paroda „Negalėjau neparašyti“ (kuratorės Virginija Rudienė ir Giedrė Milerytė-Japertienė) LNM, Deniso Kolomyckio „Salò susitinka su Dionisu“ VDA „Artifex“ galerijoje, Antano Kazakausko „Viskas užprogramuota“ (kuratorė dr. Karolina Jakaitė su Julijumi Balčikoniu) galerijoje „Kairė–dešinė“ ir Birutės Zuokaitytės „Aštrūs objektai“ Vilniaus rotušėje.

Iš gaisro 2021 m. pirmiausia būčiau išnešusi savąją Aušros Vartų Marijos acheiropitą („Artifex“ galerija).

Taip pat įsiminė, nudžiugino, nustebino: Jurgos Barilaitės „Linijos ir raukšlės. Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ (kuratorė Marija Repšytė) „Atletikoje“, Vitos Pukštaitės-Bružės instaliacija „Po saule“ (kuratorės Jurgita Ludavičienė ir Regina Makauskienė) Palangos Gintaro muziejuje, Povilo Ričardo Vaitiekūno „Ūlos g. 19, Mardasavas. 3-ioji paroda“ ir Kunigundos Dineikaitės „Peizažo užkalbėjimas“ galerijoje „Kairė–dešinė“, „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ (kuratorės: Rasa Adomaitienė, Rūta Janonienė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė) Bažnytinio paveldo muziejus ir LNDM, Kristinos Mažeikaitės „Niekieno žemė“ galerijoje „Arka“ ir „Saudade“ A. Mončio muziejuje Palangoje, Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės „Stebėti. Reaguoti. Suprasti“ ir Gintaro Palemono Janonio „Mitai“ galerijoje „Akademija“, Monikos Radžiūnaitės „Apstybės / Superfluitates“, Kazimiero Brazdžiūno „Postprodukcija“ ir Arūnės Tornau „Aversai–reversai“ „Pamėnkalnio“ galerijoje, Alberto Veščiūno „Aba“ (kuratorius Vidas Poškus), Vladislovo Daujoto „Tekstilininko dosjė“ (kuratoriai: Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Julijus Balčikonis, Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė) ir Eglės Velaniškytės „Puota maro metu“ (kuratorius Vidas Poškus) „Titanike“.

Noriu paminėti (nors gal taip negalima) parodas, kurių gyvai nemačiau, nespėjau nueiti ir dėl to liūdžiu: Rasos Noreikaitės-Miliūnienės „Auksavimai/Intervencijos/Kt.“ Dūmų fabrike, Paulinos Pukytės „Tai yra tam tikra prasme košmaras“ „Atletikoje“ ir Patricijos Gilytės „Žemės nėra“ (kuratorė Jurgita Ludavičienė) V. Kasiulio muziejuje.

Pandemija padarė kažką gero: 2021 m. Vilniaus meninis gyvenimas įgavo anksčiau neregėtos kokybės.

Eglė Rindzevičiūtė

Šiais metais neteko daug keliauti, tačiau pasisekė apsilankyti Lietuvoje ir pamatyti keletą parodų. Keturioliktoji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“, vykusi Šiuolaikinio meno centre, kuruota Valentino Klimašausko ir João Laia, pasirodė labai subtili, kitaip nei (tas nedaugelis) parodų, kurias teko matyti Londone, nedeklaratyvi, bet ir konceptualiai nenusausinta. Trienalė man pasirodė emociškai jautri, radusi formą kalbėti apie neužtikrintumą ir nestabilumą, paženklinusį pastaruosius dvejus metus.

Į Londoną užtat atkeliavo Jurgos Daubaraitės ir Jono Žukausko redaguotas „Forest as a Journal“ žurnalas. Žurnalą norisi vis vartyti, jausti skirtingo tipo popierių ir grožėtis Gailės Pranckūnaitės dizainu. Džiugu, kad atsirado toks turtingas archyvas, apimantis ekologinę vizualiką ir refleksijas apie gamtos ir visuomenės struktūravimo koncepcijas, institucijas ir materialumus.

Nacionalinėje dailės galerijoje teko pažiūrėti Margaritos Matulytės kuruotą parodą „Čiabuvių pasakojimai“. Paroda nemažai kritikuota dėl istoriografinės kontekstualizacijos trūkumo ir orientalizuojančios etnografinės perspektyvos reprodukavimo, tačiau ji man pasirodė labai vertinga tuo, kad atskleidė be galo įdomius vizualinius išteklius, glūdinčius Lietuvos archyvuose, ir parodė, kiek daug yra neatsakytų klausimų apie Lietuvos modernizaciją.

Galiausiai pačiai gana netikėtai teko įsitraukti į Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės performanso „Nepamirškime nebeprisiminti“ procesą, per kurį Petro Cvirkos paminklas buvo apdengtas dirbtinėmis samanomis. Performansas, skirtas sužadinti viešąją refleksiją ir diskusiją apie miesto erdves ir sovietinę praeitį, tapo etnografiniu eksperimentiniu tyrimu, per kurį atsiskleidė Vilniaus miesto savivaldybės organizacinė kultūra. Neabejoju, kad šis meno įvykis, kuris buvo detaliai dokumentuojamas ir plačiai komentuojamas spaudoje, ateityje bus analizuojamas istorikų ir sociologų kaip kertinis posovietinės dekolonizacijos momentas.

Rokas Dovydėnas

Erdvės: galerija „Atletika“. Vieta, kurioje kiekvienas gali pasijusti kaip namie, esanti kultūros komplekse SODAS 2123, Vilniuje. Iš šiemet vykusių parodų paminėčiau pavasarį rodytą Jurgos Barilaitės „Linijos ir raukšlės. Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“. Greta, galerijoje „Trivium“, vykusią ankstyvų darbų parodą bei Jurgos leidinį „BBB“. Įsiminė rudenį šioje erdvėje lankyta „Vorsprung durch Technik“ kaip vientisos instaliacijos įspūdį kurianti, preciziškai instaliuota paroda. Šiemet atsidaręs Vilniaus miesto muziejus, abi parodos – „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ ir „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ – aplankytos ne kartą. MO muziejaus parodos „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ didžiojoje salėje ir lydinti paroda „Vilnius, 1939–1949“ mažojoje. Iš NDG didžiosios parodos: Aleksandros Kašubos kūrybai skirta paroda bei „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ yra išskirtinės, bet taip pat nustebino ir nedidelės parodos: „O kur žmonės?“ ir „Laikmenos“.

Autoriai: pastaruoju metu pastebiu, kad seku kelių autorių kūrybą, judėdamas paskui juos, nepriklausomai nuo vietų, kuriose jie eksponuoja savo darbus. Šiemet tai buvo SetP Stanikas, kuriuos užtikau Klaipėdoje, Parodų rūmuose, rodančius specialiai pajūriui sukurtą instaliaciją „Jūros / Les mers“, bei „Art Vilnius“ projektų erdvėje – „Priez pour nous, pauvres pécheurs“; Dovilė Dagienė, kurios darbų, manau, įspūdinga paroda vyko VU Botanikos sode; Mindaugas Navakas „Kambariuose ir lauke“ Radvilų rūmuose ir galiausiai Danas Aleksa – „Skulptoriaus kūnas“ galerijoje (AV17).

Išskirtinė metų paroda – Valentino Klimašausko ir João Laia kuruota „14-oji Baltijos trienalė: Nesibaigiančios kovos“, vykusi ŠMC.

Joana Vitkutė

Susimąsčius apie šiais metais Lietuvos meno pasaulio karūną nusagsčiusius, laiko jau kiek apgludintus, tačiau nuo to tik dar vertingesnius brangakmenius – senosios dailės parodas, vienas iš jų vis dėlto sužiba ryškiausiai. Tai dar 2020 m. rudenį duris turėjusi atverti, tačiau dėl COVID-19 pandemijos tik nuo šių metų gegužės 13 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje dar iki 2022 m. kovo 13 d. lankytojų laukianti ypatinga paroda „Pranciškus Smuglevičius. Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“.

Joje norisi sušukti: sveikas sugrįžęs, Pranciškau! Turbūt ne vienas žmogus nustebs: kodėl „sveikas sugrįžęs“? Argi Pranciškus Smuglevičius buvo kur nors išėjęs? Ar dingęs? Na ne, ne visai taip. Dailininkų šeimoje gimusio, Lenkijoje ir Italijoje dailės besimokiusio, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedrą įkūrusio ir ten pirmąją profesionalių Lietuvos menininkų kartą išugdžiusio, pelnytai lietuviškojo klasicizmo legenda laikomo Pranciškaus Smuglevičiaus (Franciszek Smuglewicz, 1745–1807) vardas visuomet buvo ir toliau išlieka viena atraminių mūsų meno istorijos pasakojimo ašių ir nuoseklių tyrimų krypčių. Ir vis dėlto, kad ir kaip būtų sunku patikėti, atnaujintas Vilniaus paveikslų galerijos erdves puošianti, kruopščiai ir kryptingai Dalios Tarandaitės parengta paroda – tai pirmoji (!) šiam dailininkui skirta išsami retrospektyva. Tad kuo gi daugiau, jei ne trankiu ir puikiu, iš pavienių ekspozicijų ir knygų puslapių į plačiosios visuomenės dėmesio centrą menininką vedančiu sugrįžimu tokį įvykį būtų galima pavadinti?

„Šios parodos tikslas – lankytojus supažindinti su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba iš arčiau“, – pabrėžė Tarandaitė. Tikslas buvo pasiektas. Estetiškos, jautriai ir skoningai architektų Vytauto Biekšos, Eglės Matulaitytės, dailininkių Loretos Uzdraitės, Lauros Grigaliūnaitės ir dizainerio Vadimo Šamkovo apipavidalintos, kartkartėmis net kiek meditatyvios parodos salės lankytoją kviečia chronologiškai keliauti Smuglevičiaus gyvenimo ir kūrybos keliu. Keliu, kupinu įspūdingų, ne vieną alegoriją ar metaforą talpinančių mitologijos, istorijos, religijos siužetų, tačiau drauge nuspalvintu ir šviesių, sentimentalių menininką supusios kasdienybės blyksnių. Nejučiomis, vaikštant po neperkrautą, gerai apgalvotą, atsikvėpti ir pauzes tarp kūrinių daryti leidžiančią jaukią ekspoziciją, atrodo, kad imi prieš 276 m. gimusį Smuglevičių po truputį pažinti „iš arčiau“. Ne tik kaip didį, profesionaliai mūsų krašto dailei nusipelniusį, permainų kupinu istoriniu laikotarpiu gyvenusį menininką, bet ir tiesiog kaip žmogų. Imlų, pastabų, darbštų, atkakliai siekusį savo tikslų ir tiesiog labai mylėjusį savo profesiją.

Viliuosi, kad įsimintiniausia 2021 m. paroda man tapusios „Pranciškus Smuglevičius. Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“ turinys, atmosfera vienaip ar kitaip padės šiam svarbiam ir talentingam dailininkui iš tikrųjų sugrįžti į bendrąją visuomeninę mintį. Galbūt tada nepasitaikys ir tokių kurioziškų situacijų, kaip kad Helmuto Šabasevičiaus aprašytos Vilniaus dailės akademijos studentų vykdytos pono Smuglevičiaus paieškos šiandienėje Dailės istorijos ir teorijos katedroje (Helmutas Šabasevičius, „Lietuvos dailės patriarchas. Paroda, skirta tapytojui Pranciškui Smuglevičiui“, 7md.lt, Nr. 22 (1387), https://www.7md.lt/daile/2021-06-04/Lietuvos-dailes-patriarchas). Nors gal tokie šypseną keliantys nutikimai savaip ir žymi tą lėtą, tikrąją „Pranciškaus sugrįžimo“ pradžią?

Ir būtent – Pranciškaus. Šiose eilutėse pasirinktas kiek familiarus krepinys į dailininką slepia nedrąsią mano svajonę, kad kada nors Pranciškų Smuglevičių mums pakaks vadinti tik vardu. Visai kaip kadaise tiesiog „Claude’u“ legendinį prancūzų peizažistą Claude’ą Lorrainą (~1600–1682) su meile ir pagarba įvardindavo jo darbais XVIII a. viduryje – XIX a. pirmojoje pusėje itin žavėjęsi britai. Na, o kas labiau įkvepia svajonėms, jei ne artėjančios didžiosios žiemiškosios metų šventės.

Natalija Arlauskaitė

Vakar trumpai apsilankiau vienos magistrantų grupės vakarėlyje ir labai aiškiai pajutau, kad šią senkančių metų akimirką jų energija vis dar gali apšviesti (arba sudeginti – kaip išeis) vidutinio dydžio miestelį, o maniškė rusena iš po grindjuostės. Todėl metų suvestinė išeina ne tiek žodžiais, kiek lentynėlėmis.

Metų centras: Eglės Ridikaitės „Link“ – retas didingo ir kartu žmogiško mastelio meno patyrimas ir dovana. Ėjau kelissyk: pirmą kartą, kai Vilniaus sienos ir žmonės lydėsi saulėje, o Arsenalas buvo visiškai tuščias – idealios sąlygos susitikti su paveikslais ir verkti.

Džiaugsmai – šių daug: Sigitos Maslauskaitės „Acheiropitos“, kurias norėčiau pamatyti įrašytas ir į fotografijos istoriją; Birutės Zokaitytės „Aštrūs objektai“ – su vieno punctum punkcija taip ir vaikštau; Karolinos Jakaitės su Julijumi Balčikoniu kuruota Antano Kazakausko paroda – kūrėjo ir darbų portretas plonais parodiniais instrumentais.

Naujas dalykas, kuris – panašu – nepaleis: fotobotanika, kabinanti istoriją ir fotoarcheologiją. Beveik lygiai prieš metus rašiau apie Agnės Gintalaitės „Sodą ir kosmosą“, taip šie herbariumai ir nuėjo punktyru per metus: Alvydo Lukio „Ne tik šaknys“, įkritusios į žiemos karantino kišenę, Dovilės Dagienės ir Emilijos Petrauskienės analoginė botanikos studija Kairėnuose, Karlas Blossfeldtas ir Eva-Maria Schön vis dar gaiviame Miuncheno Brandchorste, vėl lietuviškoji botanika per pirmąjį „Fotografijos savaitgalį“ Dūmų fabrike.

Venecija: pasirodo, vis dar egzistuoja. Nes ką gali žinoti, kiek ten to pasaulio už viruso sienos liko.

Daug klausimų: „Tartle“ parodai „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailės 1945–1990“, Margaritos Matulytės kuruotiems „Anicetai, Stasiui, Teresei, Jonui, Janei, Petrui, Mykolui, Uršulei, Anuprui ir kitiems“ NDG, Tuskulėnų dvaro rūmų projektui „Homo sovieticus“.

Laukiu: ramiai nueiti į Jono Meko parodą NDG ir perskaityti Agnės Narušytės „Chronometrus“.

Agnė Narušytė

Kadangi apie fotografiją mažiau kas parašys, kreipiu žvilgsnį ten.

Parodos. Šiemet buvo mažiausiai trys didelės fotografijos parodos, negalėjusios likti nepastebėtos: Rytų Europos fotografijos knygas į vieną vietą surinkęs ir kaip savitą reiškinį apmąstęs „Fotoblokas“ (kuratoriai Łukasz Gorczyca, Adam Mazur, Natalia Żak) Nacionalinėje dailės galerijoje; Margaritos Matulytės „Čiabuvių pasakojimai“ taip pat NDG, iškėlę klausimą apie tai, ką laikome tauta ir kaip ji atrodo, kai pasižiūri į vadinamuosius paprastus žmones pro skirtingų epochų ir politinių sistemų sukonstruotus teorinius akinius; Tomo Pabedinsko ir Ugnės Paberžytės kuruota „Permainų šventė“ MO muziejuje, kur užsukus galima susipažinti su Lietuvos fotografijos istorija, bet vėlgi, tyrinėjant subkultūrų, politinių ir asmeninių švenčių, fotografijos kaip ypatingo įvykio dinamiką. Atrodo, kad visos mano paminėtos parodos siūlo antropologinį žvilgsnį, kiekviena vis kitu kampu.

Leidiniai. Šiemet teko patyrinėti dviejų žmonių – Vilmos Samulionytės ir Gyčio Skudžinsko – leidyklos „No Routine Books“ knygas kaip reiškinį. Tad norėčiau paminėti net keturias 2021 m. išleistas knygas: Valentyno Odnoviuno „PW 44“, Kristine Krauze Slucka „Vibrations of Material Universe. Thirst of God“, Anthony Hawley „dear donald...“ ir Quintino Teszeri „CORRUPT“. Taip pat smagu, kad Dalia Mikonytė išleido knygelę „Bust“, o Dovilė Dagienė-DoDa – „Čia tada, ten dabar“ / „Here Then, There Now“.

Asmenybės. Liūdna, kad šiemet netekome Romualdo Rakausko. Nustebino patirties gelme jaunos kanadietės Poline Harbali paroda „Buvimas / Susitikimas / Gedėjimas“ Prospekto galerijoje. Mąstyti kitaip apie migraciją paskatino Jillian Edelstein paroda „Istorijos iš žemės, istorijos iš jūros“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Patiko ir Visvaldo Morkevičiaus filosofavimas fotografijomis apie narcizo mitą parodoje „Tikiuosi susitikti save“ Prospekto galerijoje. Šių metų ryškia figūra netikėtai tapo jau prieš du dešimtmečius mirusi menininkė ir fotografė Veronika Šleivytė, kurios pernai išleista knyga buvo nešama Kaunas „Pride“ eitynėse vietoje transparanto, o gyvenimas ir kūryba įkvėpė Vilniaus mažojo teatro režisierę Eglę Švedkauskaitę sukurti performansą „Žiūrėdama viena į kitą“ (vaidina Eglė Gabrėnaitė, Elžbieta Latėnaitė, Justina Mykolaitytė). Na, ir anketa – dar viena proga pasidžiaugti, kad Remigijus Treigys apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Monika Krikštopaitytė

Kadangi savo įspūdžius sėdu rašyti sulaukusi beveik visų atsakymų (jie sudėlioti pagal atvykimo tvarką), matau, kad tai, kas buvo svarbu ir man, jau po kelis kartus įvardinta. Todėl leisiu sau daugiau nuklysti. Negaliu tik nepakartoti Aleksandros Kašubos kūrybai, idėjoms (NDG) ir Marijos Gimbutienės (Istorijų namai) tyrinėjimams pristatyti skirtų parodų. Dvi milžinės, dvi parodos – nuostabūs kuratorių meistriškumo pavyzdžiai. Kašubos ir Gimbutienės vizionieriškumas, valia, darbai ir sėkmė teikia ne tik pasididžiavimą, bet ir mažytę viltį, kad prie mūsų sienų kenčiantys migrantai (abi patyrė migracijos negandas) ras savo kelią, gal ir savo viršūnes.

Netikėtumai. 14-oji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“ paneigė visus mano etatinius priekaištus, metų metais adresuojamus ŠMC dėl atsainumo, pseudoelitiškumo, užsidarymo savo rate, orientacijos į menamą tarptautinę publiką ir t.t., ir panašiai. Tai buvo jaudinanti turiniu, tobulai išeksponuota įtraukianti patirtis, sujungusi daug kartų į darnią visumą. Atrodė, lyg kokia užtvanka sugriuvo, ŠMC naujai prabilo tradicinė tekstilė, tapyba, susiliejo su konceptualiuoju menu ir skausmingais pasakojimais. MO muziejuje „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ (kuratorė Anda Rottenberg) ir „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė) man buvo pačios geriausios parodos per visą MO istoriją, jose persvara buvo tikrai meno, ne vadybos pusėje.

Be jau pamiltų, kalbant apie muziejus, išryškėjo, kad turime naujų aktyvių veikėjų. Vilniaus miesto muziejus – be priekaištų. Karštų simpatijų iškart sulaukė Istorijų namai (LNM). Redaktorių ir autorių dėmesį išsaugo dar „šviežias“ Radvilų rūmų muziejus, nuoseklų susidomėjimą kelia pastebimai atsinaujinusi Vilniaus paveikslų galerija (Pranciškaus Smuglevičiaus, Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus kūrybai, donatorių rinkiniams skirta paroda), vis labiau pastebima tapo Vytauto Kasiulio dailės muziejaus veikla, kad ir su šiuo metu atidarytomis parodomis „Veidai ir dvasios“, skirta Antano Mončio 100-osioms gimimo metinėms, ir Algės Andriulytės su Ilona Mažeikiene kuruotoji – „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“. Neįtikėtinai išsiplėtojo jau pamėgtas Bažnytinio paveldo muziejus.

Galerijos. Mano akimis, aiškios lyderės „Kairė–dešinė“ ir Pamėnkalnio – didžiąją dalį jų parodų galėčiau vardinti kaip įsiminusias. Jų veikloje sėkmingai derinama kokybiška klasika ir netikėtumo elementai, justi dėmesys kuratorystės praktikai, kuri dviem šimtais procentų pasiteisina, kaip rodo, pavyzdžiui, daug kam įsiminusi Antano Kazakausko „Viskas užprogramuota“. Šauni vieta yra tarpdisciplinininkų SODAS 2123, žavi mane jos galerijos: „Swallow“, „Atlietika“, „Trivium“, tik nebūdama terpės dalimi daug ką praleidžiu, darbo valandos man ne visada realios. Lygiai tas pats su dažnai labai intriguojančiai skambančiu „Rupert“. Kokybiškai ir labai taktiškai kaip visada dirba „The Rooster Gallery“. Fotografijos srityje spiritus movens Gytis Skudžinskas su Vilma Samulionyte (Nidos seminaras, fotogalerijų veikla, kuravimas) – reta dermė: laisvė ir kokybė. Tikrai pastebėjau ir džiaugiuosi dėl „Fotografijos savaitgalio“ Dūmų fabrike (Jono Staselio ir Co. darbas). Daug mačiau judesio, bet keliai neatvedė – gyvybinga vieta atrodo buvęs Lukiškių kalėjimas.

Išsipildymai. Atsimenu, kai „Saulė ir jūra“ dar tik rinko lėšas pasirodymui, reklamose buvo šūkis „Ir menui reikia sirgalių“ (su Rūtos Meilutytės veidu). Kokia graži metafora, maniau. O kai gruodį taksi parke susirinko visa Lietuvos kultūros minia ir visi džiaugėsi (nedžiaugsmingą atsiliepimą žinau lygiai vieną) kaip kokie krepšinio sirgaliai, pagalvojau, kad tai nuostabus išsipildymas: tokio masinio pasididžiavimo turbūt nebuvo nuo Meilutytės aukso.

Blogi išsipildymai. Seniai visi nujautė, kad Petro Cvirkos skveras pateko į susidomėjimo lauką ir jau, regis, antra kadencija buvo labai aktyviai griaunamas. Šis kultūros ministras pasirodė patogesnis ir taip visvaldiškai su tautiniu patosu įgyvendino kažkieno planą. Atsiimti man skirtos premijos už publicistikos kūrinius į Kultūros ministeriją ėjau vedama troškimo pasakyti vieną sakinį, deja, kalbėti ten niekam nepasiūlė, todėl naudodamasi tarnybine padėtimi rašau jį čia: „Ministre, savo laureatams deklaruojamą pagarbą geriausiai išreikšti galite paisydamas profesionalų viešai ir organizuotai reiškiamos nuomonės.“

Kūrėjai: Eglė Ridikaitė nokautavo su „Link“, Dominyko Sidorovo paroda „Ugniasienė“ (ir sveikinu su visa pastarųjų mėnesių sėkme), ypač po karantino, paveikė visapusiška poetika. Denisas Kolomyckis galiausiai man susidėliojo į visumą, net sapnavau, kad jis lyg Olgos Tokarczuk šventoji Kumernė atliko stebuklą, panaikino visą netinkamo dėmesio skausmą. Po jo parodos „Salò susitinka su Dionisu“ Kolomyckis daug kam tapo išrišimo raktu, (girdėjau laidoje) jį pasivijo daugybės žmonių istorijos, menininkas į tai pažiūrėjo labai atsakingai.

Agnės Narušytės tekstas man pagaliau atvėrė Joną Meką. Sunku buvo tapatintis su vėlyvuoju Meku, atrodė, gėles ir draugus filmina sau su taure rankoje. Gerai jam. Agnė iš parodos NDG atkūrė kitą jo portretą – tempiančio daug pareigų redaktoriaus. Man didžiulis įvykis, kad Narušytė buvo įvertinta Nacionaline premija, kelia didelį tiesos laimėjimo jausmą. Agnė beveik visais atvejais atsakomybę renkasi vietoj savęs. Kitiems metams jai linkiu mažiau atsakomybių. Kad galėtume dažniau filminti gėlės ir draugus.