Drugelio efektas

Tavo parodoje „Drugelio efektas“ nėra griežto chronologinio eksponavimo principo. Daug svarbesnis atrodo tapybiškumas: manekenų grupės išdėstytos ant juodo kilimo kaip vieni su kitais kontrastuojantys potėpiai, siekiant sukurti bendrą efektingą drobę. Visgi šiek tiek chronologinės linijos įžiūrėti galima. Labai anksti tapai žinoma, pradėjai dalyvauti mados šou. Buvai ryški dar studijuodama. Ekspozicija pradedama nuo pirmųjų kolekcijų. Ar galėtum papasakoti apie savo kūrybinio kelio pradžią?

Aš siekiau to. Gal nebūtinai sąmoningai, bet visada žinojau, kad norėsiu viešai pristatinėti savo kūrybą. Kolekcijos pristatymas man visuomet buvo svarbiausia dalis, didžiausia siekiamybė. Be to, nuo 21 metų nuolat bendradarbiaudavau su teatru dar iki kolekcijų pristatymų. Teatriniai kostiumai natūraliai yra tarsi viešesni – juos pamato didelė auditorija. Kita vertus, prieš tai dvejus metus praleidau studijuodama architektūrą, ir man atrodė, kad aš jau ir taip sugaišau daug laiko ir reikia pasivyti. Pirma kolekcija, su kuria dalyvavau „Mados infekcijoje“, buvo „Nuogi drabužiai“. Po to išvykau į ERASMUS studijų mainų programą Utrechte, ten pradėjau kurti kolekciją „Shopoholic“, ją baigiau grįžusi į Vilnių ir taip pat pristačiau „Mados infekcijoje“. Trečioji kolekcija buvo „Tarpusavio priklausomybė“. Mano manymu, šios dvi kolekcijos buvo konceptualesnės už pirmąją, ir tam įtakos turėjo studijos Olandijoje. Ten koncepcija buvo vienas svarbiausių dalykų, kuriam buvo net atskira dėstytoja.

Ar galima sakyti, kad „Shopoholic“ tapo proveržiu, tarsi tramplinu į mados pasaulį? Anuomet, kai ji pirmą kartą buvo pademonstruota, išsiskyrė santūrumu, elegancija ir pirmiausia – rafinuotu konceptualumu. To meto lietuviškos mados kontekste ji man atrodė būtent ėjimas meno link. Tačiau vėlesnėse kolekcijose gana ryškus posūkis prie dėvimų drabužių. Turiu galvoje „Makaliūzę“ ir vėlesnes kolekcijas, iki dabar. Kas lėmė šį posūkį?

Žiūrint atgal, gali būti, kad taip, bet tuo metu aš to neįsisąmoninau. Ji sukurta 2006 m., pristatyta tarptautiniame festivalyje 2008 m., tai buvo ne sezoninė kolekcija, o labiau konceptuali, tokia, kurios skleidžiamos idėjos galėjo veikti ilgesnį laiką. Apie ją rašė ne tik visi Berlyno laikraščiai, bet ir „The International Herald Tribune“. Taigi atgarsis buvo tikrai labai platus. Tada aiškiai supratau, kad turiu šiuo žinomumu pasinaudoti. Juk žinomumas savaime dar nieko negarantuoja. Reikia rasti būdą, kaip toliau egzistuoti ir kurti.

Mados pasaulis nevienareikšmis: viešumas ir sklaida labai reikalingi, tačiau tam, kad galėtum nuolat dalyvauti nenutrūkstančiuose mados procesuose, reikalingas pagrindas. Man atrodo, kad svarbu turėti kažkokį produktą, kuris ir realiai patiktų žmonėms, ir leistų išlaikyti kūrybą. Posūkis į nešiojamą madą buvo dėsningas ir logiškas. Man norėjosi būti tokia dizainere, kurios drabužius žmonės iš tikrųjų nori įsigyti, nes tai suteikia nepriklausomybę. Manau, kad kiekvienas dizaineris suranda savo egzistavimo mados lauke būdą, tačiau orientavimasis į drabužį tik kaip į idėjos išraišką apriboja tolimesnę jo egzistenciją: susiaurina lauką, kuriame jis bus suprastas, ir patį jo tikslą. Tai, kad man pavyksta rasti santykį su klientais, paraleliai leidžia kurti ir nekomercinius modelius. Vienoje kolekcijoje aš galiu sukurti ir komercinius drabužius, ir išvystyti idėją iki maksimumo konceptualumo prasme.

O kai kuri drabužį, skirtą dėvėjimui, kur tada yra menas? Lieka vietos koncepcijai, madai kaip menui?

Kurdama dėvėjimui skirtas, sezonines kolekcijos tokio uždavinio sau nekeliu, bet bendra kolekcijos idėja ar koncepcija man yra svarbi. Kurdama komercinius modelius sprendžiu kitokius uždavinius, tokius kaip praktiškumas, patogumas ir t.t. Šių drabužių tikslas kitas, bet koks nors idėjos atgarsis ar užuomina gali būti. Kartais idėjai išreikšti naudoju paviršiaus marginimą, kuriu raštus. Tai leidžia net ir minimalistinių konstrukcijų, tiražuojamuose drabužiuose perteikti idėją. Man apskritai patinka kurti spalvotai. Aš visada šiek tiek įtariai žiūriu į terminą „intelektuali mada“: man atrodo, mada neprivalo būti nei labai intelektuali, nei labai rimta – ji gali būti visokia. Yra gajūs stereotipai, kad minimalistiniai, neutralių, tamsių spalvų deriniai visuomet atrodo intelektualiau. Bet sukurti gerą spalvotą kolekciją yra gerokai sudėtingiau. Pastebėjau, kad žiūrėdami į drabužį žmonės nenori gilintis į koncepcijas. Jie nori, kad būtų gražu, ir nori patogiai jaustis, taip pat ir emociškai. Tuo atveju man patogiau kurti atskirą objektą, skirtą tik idėjai.

Neįmanoma nepaklausti apie drugelį. Atrodo, kad tam tikra prasme tavo kūrybą galima skirstyti į dvi dalis – ikidrugelinę ir drugelinę. Kaip jis atsirado? Kokią simboliką įdedi į drugelio įvaizdį?

Drugelio simbolis atėjo netikėtai, jis m an artimas ir kol kas neatsibosta – todėl su juo ir dirbu. Drugelis yra labai daugiaprasmis – jis leidžiasi įvairiai interpretuojamas ir integruojamas į temas, kurios man vienu ar kitu metu svarbios. Taip pat tai lankstus, daug kur pritaikomas ženklas. Be to, aš gaunu patvirtinimą iš klientų, kad jiems reikia atpažįstamumo, žmonėms jis visada sukelia pozityvias emocijas.

Suprantu, kad turėti vieną skiriamąjį ženklą, iš kurio būtum atpažįstama (vėl turiu galvoje drugelį), yra patogu ir greičiausiai naudinga. Bet ar nebijai, jog visuomenėje tavo kūryba bus siejama vien tik su drugelio siluetu? Ar nėra pavojaus tapti drugelio įkaite?

Man, kaip dizainerei, geriau būti atpažįstamai dėl drugelio, negu būti visai nežinomai ar žinomai dėl kokių nors skandalingų įvykių. O vienoks ar kitoks identifikavimas sėkmingam mados dizaineriui, aš manau, yra būtinas. Mano kūrybos modeliui jis yra svarbus ir aš džiaugiuosi atradusi savo identifikacijos būdą – tai elementas, nuo kurio kaskart atsispiriu. Kalbant apie parodą – joje drugelio nėra tiek daug, bet jis kaip simbolis yra toks stiprus, kad pasidaro labiausiai prisimenamas. Tai – toks savotiškas kabliukas dėmesiui pritraukti. O atkreipusi dėmesį, aš galiu eksponuoti įvairiausius kūrinius, kurie būtų įdomūs įvairių socialinių sluoksnių ir įvairios patirties žmonėms. Ir kol man pačiai drugelis yra įdomus, tol nežadu nieko keisti.

Tavo kūryboje daug sąsajų su XX a. meno istorija: audinių marginimas kelia aliuzijų į Andy Warholą, į Chrisą Oldenburgą ir apskritai į popartą. Teatriniai kostiumai remiasi senąja daile – pavyzdžiui, kostiumai, skirti operai „Ernani“, aiškiai nurodo į Velázquezo „Meninas“. Ar aliuzijos į meno istoriją atsiranda spontaniškai, vykstant procesui, ar sąmoningai ir apgalvotai?

Mane dažnai įkvepia kitos kuriančios talentingos asmenybės. Būna įdomu gilintis į kitų menininkų biografijas, jų kūrybą, į tai, kas inspiravo kitus. Bet į meno istorijos bagažą žiūriu panašiai kaip ir į mane įkvepiančios kasdienybės elementus: man patinka atsispirti nuo kokio nors jau egzistavusio stiliaus ir jį interpretuoti savų idėjų kontekste. Kalbant apie „Ernani“, sprendimą padiktavo spektaklio koncepcija: veiksmas vyko muziejuje, kur ant sienos kabojo konkretus paveikslas. Bet, pavyzdžiui, renesansinės apykaklės, tapusios pagrindu kolekcijai, man buvo įdomios ne tik kaip istorinio kostiumo detalės, bet ir kaip tūriniai objektai. Norėjosi pažaisti jų proporcijomis ir padaryti iš jų drabužį. Man norisi istorinius objektus interpretuoti ir jų pagrindu sukurti naujas formas. Taigi tos aliuzijos yra sąmoningos – kaip istorinio silueto suknelė, sukurta iš padėvėtų rūbų; čia aiškiai galima atpažinti klasikinį kontrasto metodą, kai labai šiuolaikiškas dalykas supriešinamas su istorija. Man įdomus priešybių susidūrimas, kontrastas mane labai įkvepia. Tai galima buvo matyti jau pačioje pirmoje kolekcijoje „Nuogi drabužiai“, kur žaidžiau kontrastu tarp apsirengusio ir nusirengiančio kūno. „Shopoholic“ – lygaus paviršiaus, kaip pirkinių maišelio, ir į jį įdedamo drabužio, kaip chaoso, sankirta.

Ar yra kitų įkvėpimo šaltinių, kuriuos žiūrovas galėtų perskaityti? Ir kiek tau apskritai svarbu, kad žiūrovas atpažintų tai, ką tu įdedi į savo kūrinius?

Aš neturiu iliuzijų, kad kiekvienas žiūrovas supras tai, apie ką kalbu. Bet esu tikra, kad ta energija, kurią įdedu į kūrybą, bus jaučiama ir patiriama. Nežinau, ar tai teisingiausias žodis, bet energija tikrai persiduoda. Nors kolekcijų pristatymų recenzijų nėra daug, jas skaitydama matau, kad žmonės kartais įžvelgia ir daugiau, negu aš norėjau parodyti, ir tai mane taip pat džiugina. Man svarbiausia įgyvendinti savo idėją, o ar ją supras žiūrovas, ne taip svarbu. Nemanau, kad mados uždavinys yra jaudinti intelektualiai. Svarbiausia – vizualinis efektas.

Labai svarbus tavo kūrybos komponentas yra kasdienybė. Ją kolekcijose galima atpažinti nuo pat pradžių: nusirengimo momentas „Nuoguose drabužiuose“, prekių maišelis „Shopoholics“, vaiko piešiniai ir makaliūzės ant audinių, iš kurių siuvami drabužiai, žaislais apskleistų grindų nuotraukos, taip pat tapusios audiniais. Paprastai menininkai (o ypač menininkės) kasdienybę traktuoja kaip kažką priešingą menui, tai, kas yra žemiška, atitraukia nuo kūrybos ir nuo ko tu niekaip negali pabėgti. Koks tavo santykis su kasdienybe ir kodėl tavo kūryboje jos tiek daug?

Vienas iš būdų, padedančių man įnešti konceptualumo, yra kasdienybės stebėjimas. Man patinka išreikšti idėjas kūryboje per gerai pažįstamus daiktus. Mane tai įkvepia, tai tarsi mano metodas: pastebėti kasdienybėje dalykus, kurie skatina mąstyti apie gilesnes prasmes. Sakykim, vaiko makaliūzės, kurias integravau į dėvimą kolekciją. Žmonės dažnai nusiperka mano drabužį, nes jis jiems tiesiog gražus, ir tik paskui pastebi jame paslėptą prasmę.

Riba tarp mados ir meno yra labai plona. Žiūrint į šiuolaikines praktikas, akivaizdu, kad viskas labai susipynę tarpusavyje. Dizaineriai, tokie kaip Tomas Fordas ar Virgil Abloy, kuria meną, o menininkai, pavyzdžiui, Sterling Ruby, kuria madą. Buvęs „Serpentine“ galerijos vadovas dabar – „Chanel“ meno direktorius. Karlas Lagerfeldas padarė mados šou pavadinimu „Menas“, šis šou buvo suformuotas kaip meno paroda. Iris van Herpen sako siekianti, kad jos aukštoji mada taptų menu. Kaip tau atrodo, ką reiškia šitas suartėjimas? Kodėl dizaineriai ir menininkai nori bendradarbiauti?

Manau, tam yra daug įvairių priežasčių. Kažkur teko skaityti, kad Jonas Mekas tapo daug labiau žinomas Europoje po to, kai jo nuotraukos buvo išeksponuotos dizainerės Agnes B parduotuvėse. Manau, kad grynųjų menų atstovams bendradarbiavimas su mados dizaineriais suteikia daug daugiau žinomumo. Mada juk labai susijusi su populiariąja kultūra. O madai tai tarsi suteikia intelektualumo. Menininkai ir mados namai dabar tarsi keičiasi auditorijomis, taip susijungia kelios rinkos ir abiem pusėms tai naudinga. Mano požiūris į bendradarbiavimą apskritai yra labai teigiamas, ir kalbant apie bendradarbiavimą ne tik su menininkais, bet ir su įmonėmis. Tai suteikia galimybę padaryti dalykus, kurių viena niekuomet negalėčiau įgyvendinti, pavyzdžiui, technologiniu aspektu.

Pakalbėkime apie technologijas. Kiek jos tave domina, ką duoda madai ir ką galbūt atima?

Aš mėgstu kurti raštus, ir jų perkėlimas ant audinio yra labai susijęs su technologijomis. Su kiekviena nauja technologija atsiranda ir naujos galimybės. Mano kūryboje technologijos, susijusios su tekstile, yra labai svarbios. Kitas aspektas, susijęs su technologijomis, yra labai suintensyvėjęs mados ryšys su virtualiu pasauliu. Daug kas pradeda kurti virtualius modelius ir tikriausiai tai netolimoje ateityje dar labiau sustiprės. Arba šie modeliai išstums realią madą, arba tie pasauliai egzistuos paraleliai. Ilgainiui tai, kaip žmonės reprezentuojami virtualioje erdvėje, gali tapti svarbiau už tai, kaip jie atrodo iš tikro. Bus svarbu, kokio dizainerio drabužius dėvi tavo avataras.

Tai mes sėdėsime namie su pižamomis ir stebėsime, kaip monitoriuose vaikšto pasipuošę mūsų avatarai?

Tam tikra prasme taip. Jau dabar kompiuteriniuose žaidimuose egzistuoja realių dizainerių aksesuarai, kuriuos galima pirkti. Kokio nors dizainerio kepuraitė pakelia tavo statusą kitų žaidėjų akyse. Ši tendencija stiprėja, ir aš manau, kad mados namai, norėdami išlikti, turi neišvengiamai naudoti technologijas. Manau, kad ir aš galėčiau kurti virtualias kolekcijas, nes, sakykim, drugelis kaip motyvas yra labai palankus virtualiam vaizdavimui. Taigi virtualioje erdvėje vyksta procesai ir labai daug tikimybės, kad ateityje ir aš juose dalyvausiu.

Koks skirtumas tarp mados ir meno? Ar, tavo manymu, mada yra menas, ir jei taip, tai kada ji juo tampa?

Aš manau, kad mada gali būti menas, bet ne visada. Bet tai, ar mada yra menas, ar nėra, nepadaro mados nei geresnės, nei blogesnės. Pagal tai negalima jos vertinti. Jos užduotys kitokios nei meno. Bet manau, kad įgyvendinti ir išreikšti menines idėjas per drabužį tikrai įmanoma, tačiau ne visuomet būtina. Ne kiekvienas mados kūrinys automatiškai yra meno kūrinys, tai priklauso nuo uždavinių, kuriuos sau kelia mados kūrėjas. Jei svarstytume, kada mada tampa menu – sakykim, kokie nors ryškūs marškinėliai ant žurnalo viršelio gali sukelti jausmus, tačiau tie jausmai nebūtinai bus tokie patys, kaip pamačius meno kūrinį. Manau, kad mada tampa menu priklausomai nuo mados kūrinio ir aplinkybių. Jei pasitelktume institucinę meno teoriją, tai mados kūriniai tampa menu, kai jie patenka į meninę aplinką – parodinę erdvę, muziejų. Tačiau kartais nebūtina dėl to labai sukti galvos, nes mada – gana efemeriškas dalykas ir nebūtina jai uždėti per didelio svorio, verčiant ją menu. Visgi, be abejonės, talentingas dizaineris gali sukurti tokias formas, kurios bus nepavaldžios laikui ir kurios gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir meno kūriniai. Juk į drabužį galima žiūrėti ir kaip į skulptūrą, ir kaip į tapybos darbą, ir vertinti jo amato meistrystę. Tačiau norint, kad jis taptų meno kūriniu, būtina ir idėja.