Lietuviški peizažai ir pasakos Londone

Britų dienraščiai mėgsta sudarinėti TOP dešimtukus bene viskam. Šie, nors ir komerciniai, – visuomet įdomūs ieškant dar nelankytų parodų. Gera ir keista čia rasti ir iki skausmo pažįstamus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) tarytum iš tamsių Lietuvos girių nusileidusius karalius, delnuose laikančius saulės miestą. Po parodos atidarymo Čiurlionis įsirašo trečioje dešimtuko vietoje.

Šių metų sausio mėnesį Londone surengtame Jono Meko (1922–2019) šimtmetį mininčiame festivalyje, kuriame dvi savaites buvo rodomi Meko filmai, nedidukę kino salę kaskart užpildydavo bene vien tik lietuviai. Kažko panašaus tikėjausi ir Čiurlionio parodoje, o įvyko atvirkščiai! Čia įvairiausių tautybių lankytojai, daugiausia britai, ne vienas jų su vaikais (kartu su paroda parengta programa ir vaikams) dairėsi, aptarė dailininko kūrinius, jais žavėjosi ir apie juos intensyviai diskutavo. Atkeliavusi parodon jaučiausi it slaptoji tyrėja: parodą apžiūrėjau taip pat kruopščiai, kaip ir skenavau mane supančią aplinką, klausiausi kitų pokalbių – juk įdomu, kaip pasaulis reaguoja į Čiurlionį!

Parodoje eksponuojama daugiau nei šimtas menininko darbų, šie – kruopščiai atrinkti, sugrupuoti ir parodoje pateikiami chronologiškai, tad žiūrovas lengvai pastebi Čiurlionio kūrybos kaitą bei eksperimentus. Visi darbai atkeliavo iš Nacionalinio Kauno M.K. Čiurlionio muziejaus. Kuratorei Kathleen Soriano, prieš keletą metų apsilankiusiai Lietuvoje ir pamėgusiai Čiurlionio kūrybą, pavyko užčiuopti menininko esybę ir visapusiškai atskleisti Čiurlionį – tapytoją. Pasivaikščiojimas po parodą it šilta sekmadienio popietė – svajinga, jauki, lėta. Čiurlionio kūryba turi ypatingą poveikį: ji apgaubia, įtraukia, bent trumpam tarytum perkelia į tą pasakišką jo darbuose užfiksuotą pasaulį.

Paroda prasideda „Rex“ eskizais, kurtais vitražo darbui (1904), ryškios, šiltos, optimistinės spalvos ir pasakiškos kompozicijos nuo pat įžengimo žadina vaizduotę kurti tapyboje matytų istorijų tęsinius. Toliau – serija darbų, kuriuose Čiurlionis pasakoja apie fantastinio pasaulio sukūrimą („Pasaulio sutvėrimas“, 1905–1906). Tai išties nuostabus ciklas parodai pradėti, nes čia atsiskleidžia ne tik kūrėjo stilius, mėgstami motyvai, bet ir jo mąstymas, pasaulio matymas. 13 darbų eksponuojami dviem eilėmis: aukščiau esanti melsvų atspalvių eilė simbolizuoja dangų, kosmosą, žemiau rusvų, rausvų spalvų darbai – žemę. Viename iš darbų išnyra miestas, kitame – vaiduokliškas karaliaus šešėlis, taip pat čia ir paukščiai, ir žvaigždynai, ir gėlių žiedai, o keletas darbų – abstraktūs. Priešais ciklą ant suolelio ilgai pasėdi pavieniai ir grupelėmis atėję lankytojai.

Visa dailininko kūryba tiesiog persmelkta gamtos motyvų. Gera matyti gūdžias girias, gėlių pilnus laukus, Baltijos jūros bangas, čia ir Druskininkai, ir Vilniaus panorama. „Ramybėje“ (1904–1905) vienišas kalnas supamas banguojančio vandens, it sala, o gal tai fantastinis gyvis tykiai žvelgia į praeinančius lankytojus, tarytum jam būtų įtapytos paties Čiurlionio akys.

Didelis dėmesys Čiurlioniui kaip Lietuvos valstybės puoselėtojui, parodoje kruopščiai aprašytas istorinis kontekstas, kuriam esant Čiurlionis dirbo ir kūrė. Su dailininko taip mėgtu Lietuvos folkloru užsieniečius supažindina jo darbai, vaizduojantys pasakas (triptikas „Pasaka“, 1907). Viename jų laumė su karūna, o už jos kylanti saulė, kitame ant kalvos sėdi mažas vaikas, šalia –pūkuota pienė, viršum it sargybinis sklendžia erelis, trečiame vaizduojama šienapjūtė, darbymetis kaimo apylinkėse, čia dirba trys figūros – magiškas pasakų skaičius.

Daug dėmesio sulaukia Zodiako ženklų serija, tikriausiai dėl to, kad tai visiems kažkuo artima. Eksponuojamas ir ypač gražus žiemos ciklas, parodantis visai kitokį Čiurlionį ir keliantis nuostabą dėl menininko novatoriškumo. Čia jis atsiskleidžia kaip vienas pirmųjų pradėjusių tapyti abstrakcijas. Serija lyriška, šalta, melodinga. Parodoje taip pat kabo ir žymusis „Raigardas“ (1907; beje, kiek teko nugirsti – daugelio itin mėgstamas darbas), ir „Sonata V“ – „Jūros sonata“ (1908), o kulminacija tampa didžiausias parodoje esantis menininko darbas „Rex“ (1909), per visą sieną įkomponuotas paskutinėje salėje. „Rex“ stulbina dydžiu, visi kiti parodos eksponatai kur kas mažesni! Vėlyvasis Čiurlionis stato fantastinius miestus, pilnus smailėjančių bokštų ir lenktų tiltų. Taip pat čia daug angelų, daugiau dėmesio Egiptui, iš visumos išsiskiria „Žaibai“ (1909), dramatiškas, tamsus, stiprus, intensyvus darbas.

Vienos iš recenzijų (spausdintų „New Statesman“ žurnale) antraštė skelbia: „Čiurlionis – garsų tapytojas“. Išties, parodoje ne kartą menininkas pristatomas kaip kompozitorius, pabrėžiamas jo tapybos darbų muzikalumas, lyriškumas, išryškinami kūriniuose atsirandantys muzikinius instrumentus menantys akcentai, tačiau pritrūksta pačios muzikos. Gaila, kad salėse muzika negroja. Ausinės galėjo būti įrengtos bent prie „Sonatų“ serijos. Klausantis Čiurlionio muzikos ir žvelgiant į darbus atsiveria dar kitoks menininko matymas, ir tai leidžia geriau suvokti šį kūrėją. Nors parodai sukurtas garso takelis (jame „Jūra“, uvertiūra „Kęstutis“ ir „Miške“) pasiekiamas per išmaniuosius telefonus, atsisiuntus ir įsidiegus programėlę, su draugais, kolegomis ar šeima atėjęs parodos lankytojas vargu ar griebsis telefono ir ims klausyti kompozicijų.

Čiurlionis, pripažintas, atpažįstamas ir gerbiamas Rytų Europoje, Vakaruose trumpai pristatytas tik praėjus dvejiems metams po mirties. Tąkart vienoje rusų simbolistų parodoje eksponuota ir keletas jo darbų. Šiandien matyti Čiurlionio vardą vienoje svarbiausių Londono galerijų – tikra privilegija. Tokių autorių kaip Wassily Kandinsky (1866–1944), Hilma af Klint (1862–1944), Jamesas Abbottas McNeillas Whistleris (1834–1903), Kazimiras Malevichius (1879–1935), Igoris Stravinsky (1882–1971), Katsushika Hokusai (1760–1849) minėjimas parodos aprašuose leidžia įterpti Čiurlionio vardą į to laikotarpio kontekstą, priartina jį prie lankytojams pažįstamo konteksto ir padeda geriau suvokti šį kūrėją žvelgiant per pasaulinę prizmę.

Paroda, palyginti su retrospektyvinėmis menininkų parodomis, rengiamomis Londone, – nedidelė, trumpa. Tai nebūtinai blogai: esama daugiau laiko diskusijoms, atskirų darbų tyrinėjimui, paroda nenuvargina, o vis tiek palieka ryškų prisiminimą. Žvelgiant į spaudos reakcijas, kritikai neslepia nuostabos ir gerų žodžių. Įdomu matyti Čiurlionio kuriamą pasaulį lyginamą su nepaprastais Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno (1892–1973) aprašytais pasauliais, jo „Raigardas“ „Times Out“ žurnalistui priminė Davido Hockney (g. 1937) tapybą, o Williamo Blake’o (1757–1827) pavardė atsiranda ne tik recenzijose, bet įtraukta ir pačioje parodoje. Tokie kūriniai kaip „Rytmetis I, II“ (1906) galėtų būti lyginami ir su Josepho Mallordo Williamo Turnerio (1775–1851) vėlyvąja tapyba.

Kuratorė siekė tiesiai ir aiškiai perteikti pačius svarbiausius menininko gyvenimo faktus, ir tai įgyvendina be priekaištų. Nors Čiurlionį pažįstančiam lankytojui paroda nieko naujo nepateikia, menininko vardo nežinančiam tai pažintis ne tik su menininku, bet ir su Lietuva. Čiurlionio Lietuva – jautri, mįslinga, mistiška. Čia vien tik gamta, muzika, gėlės, angelai, karaliai – kas nenorėtų patekti į tokią šalį? Anglijoje gyvenantiems, tėvynės išsiilgusiems lietuviams paroda tampa trumpa namų priebėga.

Paroda veikia iki 2023 m. kovo 19 d.