Lyg žiūrėtum per žiūroną iš abiejų pusių

Pernai rudenį Istorijų namuose atidaryta paroda „Deivės ir kariai“ kuria pasakojimą apie, ko gero, žymiausią lietuvę mokslininkę Mariją Gimbutienę ir vizualiai pristato jos hipotezes apie Europos kultūros ištakas: čia vykusį senosios matriarchatinės ir naujosios patriarchalinės kultūrų susidūrimą. Parodos temos įdomiai siejasi su keliais kūriniais iš vėlyvą rudenį atidarytos ir po įvairias erdves pasklidusios 13-osios Kauno bienalės. Perėjus abi parodas atrodo, lyg žiūrėtum per žiūroną iš abiejų pusių. „Deivės ir kariai“ pateikia platų požiūrį, o darbai Kaune sufokusuoja žvilgsnį. Tad žiūrovui, aplankiusiam mokslinę ekspoziciją, būtų verta susipažinti su tų pačių temų interpretacija šiuolaikinio meno kalba.

Marijos Gimbutienės asmenybei skirta parodos dalis pasiekiama tik susipažinus su jos mokslinių teorijų pristatymu. Archeologė pristatoma per tekstus, gyvenimo chronologinį aprašymą ir asmenines nuotraukas bei videofilmų ištraukas. Parodoje matomi keli asmeniniai daiktai, parašytos knygos. Gimusi Vilniuje, ji persikėlė į Kauną, vėliau grįžo į Vilnių čia baigti studijų. Apie pasitraukimo iš Lietuvos priežastis parodoje nekalbama, bet Jonas Mekas neslepia savosios pasitraukimo priežasties: „Buvau jiems nulis, jie galėjo mane sumušti ar nušauti.“ Taip apie pirmą susitikimą su okupantais sako jis Douglaso Gordono videoinstaliacijoje Kaune (Lietuvos krepšinio namuose). Išvykusi Marija Gimbutienė Tiubingene (Vokietija) apsigynė daktaro disertaciją, vėliau ji, kaip ir Jonas Mekas, persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia pradėjusi darbą be atlyginimo, tapo, nesuklysiu pasakęs, žymiausia lietuve mokslininke. Archeologė buvo išskirtinė asmenybė, peržengusi savo profesijos ribas, perėjusi nuo tiesioginio radinių aprašymo prie jų interpretacijos. Ji sukūrė ir pagrindė hipotezę, kad pirmieji Europos žemdirbiai gyveno matriarchatinėje visuomenėje, vadovaujami moters žynės, išpažindami moters paukštės kultą. Ši taiki ir klestinti civilizacija susidūrė su iš rytų atkeliavusia kurganų kultūra, atsinešusia tridalį – dangaus, žemės ir požemio – pasaulio supratimą, kurio šiuolaikinę interpretaciją galima pamatyti Kaune, Velnių muziejuje, veikiančioje Linos Lapelytės videoinstaliacijoje „Kas nutinka žuviai po mirties?“ Taip pat kurganų kultūra atsinešė laidojimo pilkapiuose būdą ir patriarchalinę visuomenės santvarką. Cituojant Mariją Gimbutienę, „tai negalėjo evoliucijos būdu išriedėti iš Senosios Europos kultūros“.

Didžioji ekspozicijos dalis, kalbanti apie dramas ir pokyčius, sudaryta iš keramikos dirbinių. Parodos eksponatai atkeliavo iš penkiolikos skirtingų muziejų. Išskirtiniai Senosios Europos eksponatai atkeliavo iš Rumunijos, o kurganų kultūros – iš Ukrainos. Dirbiniai turi savų panašumų, kaip ir nemenkų skirtumų. Žvelgiant į šešių ar aštuonių tūkstančių metų senumo keramiką, reikėtų prisiminti, kad ankstyvoji keramika nėra sukurta greitai ar paprastai. Nors molio galima pasirinkti, atrodytų, beveik bet kur, degimui tinkamas molis dažniausiai randamas 3–9 metrų gylyje, jį reikia kažkaip susirasti ir išsikasti. Išlipdyti norimą skulptūrą ar puodynę ir ją nepriekaištingai išdžiovinti. Tam reikėtų tinkamo, nelietingo metų laiko. Tuomet neegzistavo plytos, iš kurių surenčiamos krosnys. Šie molio dirbiniai, liudijantys kultūrą, degti lauže ar duobėje. Išdžiūvę dirbiniai sukraunami į krūvą, apsupami degančiu laužu, kas vėlgi nėra taip paprasta. Laužo ugnies temperatūra siekia apie 1000 laipsnių, jei įdėtume molį į šią temperatūrą iškart, medžiagoje esantis vanduo šnypšdamas sudraskytų deivę paukštę į šukeles, kurių joks restauratorius atgal nebesulipintų. Tad norint išdegti kad ir delno dydžio puoduką, aplink jį reikia sukurti trijų metrų ilgio ugnies ratą, paliekant bent metro atstumą iki darbų. Ugnis turi artėti prie molio palengva, per dieną pasiekdama molio deivę ar puodynę. Sutikite, kad tai ganėtinai prabangus, daug laiko, kantrybės ir malkų reikalaujantis užsiėmimas.

Senosios Europos keramikos indai iš Rumunijos muziejų dekoruoti skirtingais linijiniais raštais. Juodos spalvos linijomis, rombais, tapytomis, tikėtina, paukščių plunksnomis. Galima žavėtis vidine kuriančiųjų laisve ir tai, kokiu lengvu judesiu ant išlenktos puodynės piešiamos moterys ar gyvūnai. Ši keramika neabejotinai priklausė klestinčioms bendruomenėms. Parodoje eksponuojama Ukrainoje rasta kurganų kultūros keramika kiek kitokia. Pagaminta iš priemaišų turinčio molio, dekoruota dažniau įspaudais ir reljefu nei piešiniu. Galima pastebėti dekoravimo panašumų į tošies ar vytelių pynimą. Indai siauromis, delno pločio angomis, tvirtomis sienomis skirti saugoti ir keliauti.

Ekspozicija baigiama lietuviškais kurganų kultūros radiniais, šiuo atveju gana keistas Nacionalinio muziejaus pasirinkimas neeksponuoti originalių Rimutės Rymantienės Šventojoje ir Nidoje rastų dirbinių, juos pakeičiant nuotraukomis ir rekonstrukcijomis. Vis dėlto, kad ir pakaitalo pavidalu, eksponuojamas pirmasis žmogaus atvaizdas, sukurtas Lietuvoje, virvele puodynėje įspaustas žmogeliukas iš pagaliukų.

Kurganų kultūros keramika dažniausiai randama kapavietėse, tai keramika, žvelgdamas į kurią visad dvejoji, ar ji kurta specialiai laidotuvėms, ar tai kasdieniai dirbiniai, aplinkybių iš požemių pasaulio sugrąžinti į žemę. Tikėtina, kad, norėdamas sužinoti atsakymą, suprasti ritualą, jo prasmę, turėčiau kreiptis į šiandienos tarpininkę tarp pasaulių – Liną Lapelytę, klausdamas, kur keliaus puodynės iš instaliacijos Kaune: bus užkastos, paskandintos ar sunaudotos?

Paroda „Deivės ir kariai“ veikia iki kovo 13 d.

Kauno bienalės parodos iki kovo 20 d.