7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Jurgita Ludavičienė

Jurgita Ludavičienė

Laikų būna visokių

VDA Telšių fakulteto dėstytojų paroda „Geriausi laikai“ parodų salėse „Titanikas“

Visuomet be galo mėgau Charleso Dickenso įžangą romanui „Pasakojimas apie du miestus“. Tą, kur sakoma – tai buvo patys geriausi laikai, tai buvo patys blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, pamenate? Nesvarbu, kad pirmą kartą ją perskaičiau Ray’aus Bradbury „Pienių vyne“, taigi tai jau buvo antrinė citata. Bet jos kuriama nuotaika nuo to laiko visuomet liko su manim. Tie patys laikai gali būti ir geriausi, ir blogiausi, gali spinduliuoti pažangą ir apšvietą, o tuo pat metu greta puikiai tarpti kvailybė ir skurdas.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Diena po nakties

Eglės Gineitytės paroda Niujorke

Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.

Ekspozicijos fragmentas. I. Mediodijos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Leisk man skristi“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Leisk man skristi“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Diena po nakties“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Diena po nakties“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Szara godzina“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Szara godzina“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Metalu pasirašyti pasaulį

Tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė „Metalofonas: parašas“ Signatarų namuose

Metalofonas – vaikiškas instrumentas, kuriuo tikriausiai kiekvienam teko skambinti vaikystėje: metalinės plokštelės, šaižus garsas, tačiau jis Lietuvoje turi ir kitą, tiesiogiai metalinę reikšmę. Taip vadinasi tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė, jau ketvirtą kartą vykstanti Vilniuje.

Emmannuel Lacoste, „O“. 2018 m. (kaklo papuošalas, autoriaus oda, lakštinis auksas, auksas)
Emmannuel Lacoste, „O“. 2018 m. (kaklo papuošalas, autoriaus oda, lakštinis auksas, auksas)
Frieda Dörfer, „Parodyti kiaušinius“. 2016 m. (žalvarinė giljoširuotė, išgraviruota raudonu auksu ir dengta geltonu auksu, sidabras, nerūdijantis plienas)
Frieda Dörfer, „Parodyti kiaušinius“. 2016 m. (žalvarinė giljoširuotė, išgraviruota raudonu auksu ir dengta geltonu auksu, sidabras, nerūdijantis plienas)
Birutė Stulgaitė, „Atminas“. 2018 m. (varis, plienas)
Birutė Stulgaitė, „Atminas“. 2018 m. (varis, plienas)
Nathalie Perret, „Rožių šeimyna“. 2017 m. (segė, dirbtinė gėlė ir audinys iš kapo Per Lašezo kapinėse, 9 karatų raudonas auksas, stiklas)
Nathalie Perret, „Rožių šeimyna“. 2017 m. (segė, dirbtinė gėlė ir audinys iš kapo Per Lašezo kapinėse, 9 karatų raudonas auksas, stiklas)
Ted Noten, „Gobšumas“. 2018 m. (3D spausdintas plienas, dengtas auksu)
Ted Noten, „Gobšumas“. 2018 m. (3D spausdintas plienas, dengtas auksu)
Andrea Wagner, „Amfibijos Tvenkinio kurortas III“ iš ciklo „Ir architektas vis dar žiūri į savo vidinį sodą“. 2018 m. (segė, sidabras, oksiduotas spalvotas kaulo porcelianas, stiklo ir dervos mišinys, nerūdijantis plienas)
Andrea Wagner, „Amfibijos Tvenkinio kurortas III“ iš ciklo „Ir architektas vis dar žiūri į savo vidinį sodą“. 2018 m. (segė, sidabras, oksiduotas spalvotas kaulo porcelianas, stiklo ir dervos mišinys, nerūdijantis plienas)
Eglė Širvytė, „Gyvastis“. 2018 m. (mamuto kaulas, sidabras, gyvoji organika, titano folija)
Eglė Širvytė, „Gyvastis“. 2018 m. (mamuto kaulas, sidabras, gyvoji organika, titano folija)
Malene Kastalje, „Ištinusi dalis“. 2017 m. (segė, silikonas, pigmentai, neodimio magnetai)
Malene Kastalje, „Ištinusi dalis“. 2017 m. (segė, silikonas, pigmentai, neodimio magnetai)
Jurgita Ludavičienė

Amžina diena

Retrospektyvinė Ramūno Čeponio paroda Vlado Vildžiūno galerijoje Jeruzalėje

Ramūnas Čeponis – neabejotinai vienas ryškiausių vidurinės kartos lietuvių abstrakčiosios tapybos atstovų. Kartais atrodo, kad jo tapybos darbai artimi abstraktaus ekspresionizmo stilistikai, tačiau ne, šioje tapyboje nerasime paviršinės ekspresijos. Menininkas nuosekliai, atkakliai ir kažkaip inteligentiškai (suprantu, jog šis žodis skamba senamadiškai ir gal netgi ne visai korektiškai, bet būtent jį norisi čia vartoti) kuria meditatyvias abstrakcijas. Tai anaiptol ir ne gesto tapyba, čia nėra plačių mostų ir teptuko šėlsmo ant drobės. Nors plačių glaistiklio brūkšnių daugelyje drobių rasti tikrai galima. Tačiau tas plokštumas ir faktūras formuojančios rankos judesys suvaldytas ir prislopintas, nes ne paviršinė ekspresija svarbiausia Čeponiui. Ir apskritai ne ekspresija. Ir paviršius svarbus tik tiek, kiek jis padeda įžvelgti turinį. Nes tai yra turinio tapyba.

Ramūnas Čeponis, „Tavoj ramybėje blėsta kontūrai daiktų“. 2003 m.
Ramūnas Čeponis, „Tavoj ramybėje blėsta kontūrai daiktų“. 2003 m.
Ramūnas Čeponis, „Vidurys“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Vidurys“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Atspindys 02“. 2014 m.
Ramūnas Čeponis, „Atspindys 02“. 2014 m.
Parodos atidarymo fragmentas: dailininkas Ramūnas Čeponis, menotyrininkė Jurgita Ludavicienė ir kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius. V. Usinavičiaus nuotr.
Parodos atidarymo fragmentas: dailininkas Ramūnas Čeponis, menotyrininkė Jurgita Ludavicienė ir kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius. V. Usinavičiaus nuotr.
Ramūnas Čeponis parodos atidaryme. V. Usinavičiaus nuotr.
Ramūnas Čeponis parodos atidaryme. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Fragmentas iš parodos atidarymo. V. Usinavičiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Usinavičiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Usinavičiaus nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Atminties tulpės

Marijos Marcelionytės-Paliukės projektas „Po kovo 8-osios“ galerijoje namuose „Trivium“

Ar asmeninė atmintis – patikimas liudytojas? Ar tai, ką manomės atsimeną, iš tikrųjų egzistavo, ar mes atsimename tai, ką mums pasakojo tėvai ir aplinkiniai? Bandymai suvokti praeitį nėra paprasti; kūno atmintis, daiktų ir objektų atmintis, šmėkštelintys neaiškūs vaizdiniai, kvapai, garsai – visa tai yra tiktai mūsų ir tuo su niekuo pasidalinti negalime.

Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Fotoknyga kaip fenomenas

Įspūdžiai iš konferencijos „6 pt“, skirtos knygos menui ir tipografijai

Tai, kas prieš ketverius metus prasidėjo nedrąsiai ir nežinant, kuo baigsis, dabar įsitvirtino Lietuvos knygos meno scenoje. Bilietai išperkami per porą dienų, nespėjusieji susirikiuoja į ilgą laukiančiųjų eilę, kad galėtų visą rudens šeštadienį praleisti su knygos meno ir tipografijos profesionalais iš viso pasaulio. Savotiško „uždaro elitinio klubo“ įvaizdis susiformavo greitai, nesvarbu, kad klubas gana didelis – tiek, kiek telpa Nacionalinės dailės galerijos konferencijų salėje. Ir vis tiek daugybė norinčiųjų netelpa – nes tai, ko gero, vienintelė Lietuvoje tarptautinė konferencija, skirta knygos menui ir tipografijai. Skirta specialistams, leidėjams, dizaineriams, būsimiems dizaineriams, studijuojantiems Vilniaus dailės akademijoje, grafikams ir visiems besidomintiems knygos meno pasauliu pačia plačiausia prasme. Kalbu apie „6 pt“, kuri Nacionalinėje dailės galerijoje lapkričio 25 d. buvo surengta jau ketvirtą kartą. Pavadinimas neatsitiktinis, iššifruojamas kaip „šeši punktai“. Tai – mažiausias šrifto dydis, kurį siūlo šiuolaikinės tipografijos ir grafinio dizaino programos. Jis turi savo pavadinimą: „nonpareilis“ (pranc. nonpareille – neprilygstamas, nepakartojamas, nepanašus). Taigi konferencija – mažiausia, ką galima nuveikti knygos labui, o drauge – proga susipažinti su kasmet vis kitais 6 knygos meno neprilygstamaisiais.

Konferencijos „6 pt“ akimirka. M. Puidos nuotr.
Konferencijos „6 pt“ akimirka. M. Puidos nuotr.
Konferencijos „6 pt“ akimirka. M. Puidos nuotr.
Konferencijos „6 pt“ akimirka. M. Puidos nuotr.
Konferencijos „6 pt“ akimirka. M. Puidos nuotr.
Konferencijos „6 pt“ akimirka. M. Puidos nuotr.
Konferencijos „6 pt“ akimirka. M. Puidos nuotr.
Konferencijos „6 pt“ akimirka. M. Puidos nuotr.
Jurgita Ludavičienė

6 pt: pastangos knygos labui

Įspūdžiai iš tarptautinės konferencijos, skirtos knygos menui

Knygynai Lietuvoje lūžta nuo produkcijos; viršelių margumynas, skirtas priblokšti ir patraukti skaitytoją, dažnai veikia priešingai. Įžengęs į knygyną, potencialus pirkėjas bejėgiškai apsidairo ir sprunka šalin – paklydęs tarp agresyvių šriftų, spalvų, nieko nesakančių ar atvirkščiai – vulgariai besisiūlančių ir klaidinančių – viršelių. Tuo tarpu tipografika – atskira meno sritis, formuojanti kiekvieno mūsų, kaip skaitytojo, vaizdinių pasaulį. Dažnai kur kas stipriau, nei mums atrodo. Tačiau Lietuvoje retas susimąsto apie tai, ką galima papasakoti šrifto dydžiu ar spalva, interlinija etc. Kaip netinkamai parinktos raidės gali nužudyti bet kokį norą skaityti tekstą ar atvirkščiai – priverčia atkreipti dėmesį į užrašą, leidinį, plakatą ar knygą, kurios galbūt niekuomet nebūtum paėmęs į rankas. Nors knygos lietuviams išties svarbios; tuo kasmet galima įsitikinti per Vilniaus knygų mugę, kai kaskart sau pasakau: lietuviai yra knygos tauta. Bet kaip atkreipti dėmesį ne tik į knygų turinį, bet taip pat į jų (ir apskritai spaudos) pavidalą? Kaip suvesti draugėn knygos žmones plačiąja prasme – leidėjus, knygos menininkus, dizainerius, spaustuvininkus, studentus, galiausiai – skaitytojus?

Lietuvos knygos menininkas Tomas Mrazauskas skaito pranešimą „Fiasko“. M. Puidos nuotr.
Lietuvos knygos menininkas Tomas Mrazauskas skaito pranešimą „Fiasko“. M. Puidos nuotr.
Vokietijos leidyklos „Aufbau“ gamybos vadovė Renate Stefan pasakoja apie knygos atsiradimo užkulisius. M. Puidos nuotr.
Vokietijos leidyklos „Aufbau“ gamybos vadovė Renate Stefan pasakoja apie knygos atsiradimo užkulisius. M. Puidos nuotr.
Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros profesorius Kęstutis Vasiliūnas pasakoja apie dailininko knygos fenomeną. M. Puidos nuotr.
Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros profesorius Kęstutis Vasiliūnas pasakoja apie dailininko knygos fenomeną. M. Puidos nuotr.
Knygos dizaineris iš Šveicarijos Rolandas Stiegeris skaito pranešimą „Iš vidaus išorėn“. M. Puidos nuotr.
Knygos dizaineris iš Šveicarijos Rolandas Stiegeris skaito pranešimą „Iš vidaus išorėn“. M. Puidos nuotr.
Dizaineris iš Jungtinių Amerikos Valstijų Davidas Carsonas demonstruoja jokioms taisyklėms nepaklūstantį dizainą. M. Puidos nuotr.
Dizaineris iš Jungtinių Amerikos Valstijų Davidas Carsonas demonstruoja jokioms taisyklėms nepaklūstantį dizainą. M. Puidos nuotr.
Davidas Carsonas skaito pranešimą „Neapsiribok“. M. Puidos nuotr.
Davidas Carsonas skaito pranešimą „Neapsiribok“. M. Puidos nuotr.
Davidas Carsonas. M. Puidos nuotr.
Davidas Carsonas. M. Puidos nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Metalo skambesys, spindesys ir fonas

Antroji tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas: asmeniškai“

Metalas, gimstantis pasitelkus visus keturis pagrindinius elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę, jau savaime negali nedvelkti archaika. Kažkuo pirmykščiu. Kažkuo esminiu, kas gimsta čia ir dabar. Baltų mitologija valdančiam metalą, t.y. kalviui, priskiria beveik demiurgines savybes: jo galioje nukalti žmogų ar grąžinti jam jaunystę, o kalvystės amato įvaldymas ir gautos žinios primena iniciaciją, „antrąjį gimimą“. Visa, kas susiję su metalu, nėra paprasta. Nei paprasčiausiais fiziniu ir techniniu, nei mitiniu, nei istoriniu, nei estetiniu aspektais. Metalas diktuoja kūrėjui – šis priešinasi ar pasiduoda. Metalas kelia iššūkius. Metalas pasakoja istorijas. Metalą su juo dirbantys ir iš jo kuriantys renkasi (tikiuosi) ne šiaip sau. Metalas sudaro jų gyvenimo foną. Galite man kiek tik norite priekaištauti, kad pernelyg (ir visai be reikalo) mistifikuoju metalą, tačiau metalistai supras, apie ką aš. Supras, bet dauguma jų toliau tylės, kaip jau senokai yra įpratę. Lietuvoje metalo meno scena – kukli ir tyli, ypač lyginant su švedais, suomiais, vokiečiais ar vis tais pačiais visose srityse toliau pažengusiais estais. Tas ne mūsų naudai bylojantis lyginimas su estais ypač apmaudus: beveik visi vyresniosios ir daugelis viduriniosios kartos lietuvių metalo menininkų profesijos pagrindus, pagarbą ir meilę metalui įgijo būtent Taline.

Bifei Cao (Australija), „Ilgaamžiškumas“. 2013 m. J. Kuhnen nuotr.
Bifei Cao (Australija), „Ilgaamžiškumas“. 2013 m. J. Kuhnen nuotr.
Birutė Stulgaitė (Lietuva), „Peteliškė I–VIII“. 2014 m. K. Milaševičiaus nuotr.
Birutė Stulgaitė (Lietuva), „Peteliškė I–VIII“. 2014 m. K. Milaševičiaus nuotr.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, „Būsena“. 2014 m. M. Gintalo nuotr.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, „Būsena“. 2014 m. M. Gintalo nuotr.
Yafit Ben Meshulam (Izraelis), „Dvyniai“. 2013 m. T. Dahan nuotr.
Yafit Ben Meshulam (Izraelis), „Dvyniai“. 2013 m. T. Dahan nuotr.
Yunjung Lee (Jungtinė Karalystė), „Peties šarvas“. 2013 m.
Yunjung Lee (Jungtinė Karalystė), „Peties šarvas“. 2013 m.
Urmas Luus(Estija), „Rudens pokylis 2“. 2014 m.
Urmas Luus(Estija), „Rudens pokylis 2“. 2014 m.
Jurgita Ludavičienė

Didžioji laisvė

Adolfo Šaulio paroda „Grand Free“ galerijoje „Meno niša“

Pradžia nr. 1. „Gerai tau, esi laisvo oro direktorius“, – šiek tiek pavydžiai atsidūsta po darbo į bendrakursio parodos atidarymą atėjęs vyriškis padoriu kostiumu. Aiškiai kokio nors ryšių su visuomene skyriaus vadovas, dabar žiūrintis į šalikėlį prie švarko su odiniais lopais ant rankovių prisiderinusį buvusį kambario draugą. „Aha, žinai, užknisa kartais tie užsakovai, bet kai pagalvoju, kad reikėtų nuo aštuonių iki penkių kiekvieną dieną sėdėti, jaučiu, stogas iškart nuvažiuotų. Kaip tu ištveri?“ – seka atsakomasis šūvis. Kostiumuotas vyriškis mintyse perkrato metus, likusius iki paskolos išmokėjimo, sąskaitas už draudimą, darželį ir komunalinius, atostogų planus, santaupas ir tylėdamas nusisuka.

Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Laiko kankorėžiai ir plaukai ant irklų

Sandros Malaškevičiūtės paroda galerijoje „(AV)17“

Skolindamasi parodos pavadinimą straipsniui tikriausiai akivaizdžiai demonstruoju fantazijos trūkumą. Tačiau šįkart mielai jį pripažįstu, nes tokios keistos fantazijos, gimdančios tarpusavyje nepaaiškinamu būdu derančius paradoksus, kuria pasižymi Sandra Malaškevičiūtė, tikrai neturiu. Visus keistus objektus – ir laiką rodančius kankorėžius, ir medžio šaką, virstančią spalvinga dryžuota kojine, ir Salvadoro Dali lūpas, ir natūralaus dydžio fikuso lapą iš organinio stiklo, ir kitus – galima pamatyti galerijoje „(AV)17“, virtusioje erdvinių Sandros žaidimų vieta.
 

Iš pradžių šiek tiek tvarkos, nes atėję į galeriją pamiršite ir tvarką, ir logiką, bet ir gerai – jų ten nereikės. Todėl kol dar nenuėjote, suteikiu informacijos. Sandra Malaškevičiūtė – jaunesniosios kartos menininkė, į Lietuvos metalo meno sceną atėjusi drauge su Egle Čėjauskaite-Gintale, Vita Pukštaite-Bruže, Jurgita Erminaite, Šarūne Vaitkute, Dainium Narkum, Ugne Blažyte – maždaug trisdešimtpenkiamečiais autoriais, kuriems dabar jau nieko nebereikia įrodinėti ir kurie šiuo metu ryškiai išsiskiria lietuviško metalo meno žemėlapyje. Sandros Malaškevičiūtės parodų bagažas solidus ir įspūdingas: ji dalyvavo

Sandra Malaškevičiūtė. Auskarai-laikrodžiai. Sidabras, gagatas. 2013 m.
Sandra Malaškevičiūtė. Auskarai-laikrodžiai. Sidabras, gagatas. 2013 m.
Sandra Malaškevičiūtė. „Vaivorykštė šaka“. Betonas, alyvos šaka, organinis stiklas. 2012 m.
Sandra Malaškevičiūtė. „Vaivorykštė šaka“. Betonas, alyvos šaka, organinis stiklas. 2012 m.
Sandra Malaškevičiūtė. Segė „Lapas“. Organinis stiklas, stingstantis stiklas, palergonijos lapas, sidabras. 2010 m.
Sandra Malaškevičiūtė. Segė „Lapas“. Organinis stiklas, stingstantis stiklas, palergonijos lapas, sidabras. 2010 m.
Sandra Malaškevičiūtė. „Lapas“. Organinis stiklas. 2013 m.
Sandra Malaškevičiūtė. „Lapas“. Organinis stiklas. 2013 m.
Sandra Malaškevičiūtė. Kaklo papuošalas „Žoliniai vamzdeliai“. Organinio stiklo vamzdeliai, stingstantis stiklas, kmynai, eglės spygliai, eglės šakelės, tujos, sidabras. 2013 m.
Sandra Malaškevičiūtė. Kaklo papuošalas „Žoliniai vamzdeliai“. Organinio stiklo vamzdeliai, stingstantis stiklas, kmynai, eglės spygliai, eglės šakelės, tujos, sidabras. 2013 m.
Sandra Malaškevičiūtė. Segė „Agrastas“. Organinis stiklas, sidabras. 2009 m.
Sandra Malaškevičiūtė. Segė „Agrastas“. Organinis stiklas, sidabras. 2009 m.
Sandra Malaškevičiūtė. Segė „Spektras“. Organinis stiklas, sidabras. 2009 m.
Sandra Malaškevičiūtė. Segė „Spektras“. Organinis stiklas, sidabras. 2009 m.
Sandra Malaškevičiūtė. „Lašas“. Betonas, slyvos šaka, obuolio sėklos, organinis stiklas, stingstantis stiklas, sidabras. 2013 m.
Sandra Malaškevičiūtė. „Lašas“. Betonas, slyvos šaka, obuolio sėklos, organinis stiklas, stingstantis stiklas, sidabras. 2013 m.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas