Autorius: Jurgita Ludavičienė
Jurgita Ludavičienė
Gyvybę kurianti laboratorija
Jolantos Sendaitės-Paulauskienės paroda „Kismas / Flux Mindset“ Šv. Jono gatvės galerijoje
Žmogaus ir gamtos santykis pastaraisiais metais patyrė daugybę pokyčių. Visai neseniai žmogus nesusimąstydamas gamtą traktavo kaip išteklius (dažnai apgaulingai laikydamas juos neišsenkančiais), kaip įrankį ir nuosavybę. Vis dėlto daugybė dalykų ilgainiui privertė suvokti, kad žmogus irgi yra gamtos dalis.
Jurgita Ludavičienė
Skardos poezija
Dainiaus Trumpio ekspozicijų diptikas
Viskas teisingai, būtent taip ir norėjau parašyti: skardos poezija. Skarda, ko gero, beveik neturi malonių asociacijų – ypač ta, cinkuota. Kibiras, besivoliojantis prieangyje, šiek tiek praradęs savo formą, puodelis ar piltuvėlis, kaimiški rakandai, lengvai įlinkstantys, susimaigantys, matinio pilkumo, nuobodaus kaip vasario vidurdienis – nei vizualinio, nei spalvinio patrauklumo. Jokio. Ką ir kalbėti apie garsinį – tereikia prisiminti jausmą, kai nagu perbrauki per balkono ar daugiabučio namo išorinę palangę, tą, kur išlindusi iš lauko pusės, skardinę. Jausmas nupurtantis, kaip ir tas cypiantis garsas, kylantis nuo piršto prisilietimo prie skardos. Dantis užgelia. Neatsitiktinai rikiuojasi tokie neįdomūs buitiniai vaizdiniai – skarda susijusi su neįdomia (nors ir reikalinga) buitimi.
Jurgita Ludavičienė
Grafikos žemėlapis: pirmas bandymas
Projekto „Artspaudas“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje pirmoji paroda
Mūsų takioji modernybė todėl ir taki, kad nieko pastovaus čia nelieka: keičiasi net, regis, tvirčiausiai žinotų sąvokų, tokių kaip meilė, prieraišumas, saugumas, apibrėžimai. Ką ir kalbėti apie meno šakų apibūdinimus, kur vizualiųjų menų sritys jau senokai susiliejo su multimedija, kur bet koks skirstymas kartais atrodo ne tik beprasmis, bet netgi ir nekorektiškas. Tačiau greta tarpdisciplininio meno sėkmingai tebeegzistuoja antrą šimtmetį marinama tapyba, skulptūra ir grafika, visa tai eksponuojama meno mugėse ir perkama interjerams bei muziejams, todėl kelti klausimą – kas šiuo metu yra „tradicinės vaizduojamosios dailės“ sritys, regisi logiška.
Jurgita Ludavičienė
Hibridinis Marijos būvis
Marijos Marcelionytės-Paliukės paroda „Ryšiai. Mikorizė“ VDA galerijoje „Akademija“
Vilniaus dailės akademijoje visi skaito Bruno Latourą, nes o kaip kitaip. Latouro akimis, tinklai – arba kitaip hibridiniai būviai, susiejantys įvairias sferas į neišpainiojamas sąveikas, – yra daugialypiai konglomeratai, realūs kaip gamta, naratyviniai kaip diskursas, kolektyviniai kaip visuomenė (percituoju Kristupą Sabolių). Vilniaus dailės akademija – irgi daugialypis organizmas su hierarchine, tačiau tinkline struktūra, kurios siūlai tarsi grybienos gijos nusidriekia į daugybę visuomeninio gyvenimo sričių. Struktūra, kurios absolventai susitinka netikėčiausiose vietose, atpažįsta vienas kitą, bendradarbiauja ir (kartais) naikina vieni kitus profesine prasme. Hibridiškumas ir tinklas akivaizdus, tačiau kartais reikia vienos taiklios akies, kad pamatytų ir įvardintų. Ar gali tinkle esantis gyvas organizmas suvokti savo įsitinklinimą? Kartais taip.
Jurgita Ludavičienė
Laikų būna visokių
VDA Telšių fakulteto dėstytojų paroda „Geriausi laikai“ parodų salėse „Titanikas“
Visuomet be galo mėgau Charleso Dickenso įžangą romanui „Pasakojimas apie du miestus“. Tą, kur sakoma – tai buvo patys geriausi laikai, tai buvo patys blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, pamenate? Nesvarbu, kad pirmą kartą ją perskaičiau Ray’aus Bradbury „Pienių vyne“, taigi tai jau buvo antrinė citata. Bet jos kuriama nuotaika nuo to laiko visuomet liko su manim. Tie patys laikai gali būti ir geriausi, ir blogiausi, gali spinduliuoti pažangą ir apšvietą, o tuo pat metu greta puikiai tarpti kvailybė ir skurdas.
Jurgita Ludavičienė
Diena po nakties
Eglės Gineitytės paroda Niujorke
Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.
Jurgita Ludavičienė
Metalu pasirašyti pasaulį
Tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė „Metalofonas: parašas“ Signatarų namuose
Metalofonas – vaikiškas instrumentas, kuriuo tikriausiai kiekvienam teko skambinti vaikystėje: metalinės plokštelės, šaižus garsas, tačiau jis Lietuvoje turi ir kitą, tiesiogiai metalinę reikšmę. Taip vadinasi tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė, jau ketvirtą kartą vykstanti Vilniuje.
Jurgita Ludavičienė
Amžina diena
Retrospektyvinė Ramūno Čeponio paroda Vlado Vildžiūno galerijoje Jeruzalėje
Ramūnas Čeponis – neabejotinai vienas ryškiausių vidurinės kartos lietuvių abstrakčiosios tapybos atstovų. Kartais atrodo, kad jo tapybos darbai artimi abstraktaus ekspresionizmo stilistikai, tačiau ne, šioje tapyboje nerasime paviršinės ekspresijos. Menininkas nuosekliai, atkakliai ir kažkaip inteligentiškai (suprantu, jog šis žodis skamba senamadiškai ir gal netgi ne visai korektiškai, bet būtent jį norisi čia vartoti) kuria meditatyvias abstrakcijas. Tai anaiptol ir ne gesto tapyba, čia nėra plačių mostų ir teptuko šėlsmo ant drobės. Nors plačių glaistiklio brūkšnių daugelyje drobių rasti tikrai galima. Tačiau tas plokštumas ir faktūras formuojančios rankos judesys suvaldytas ir prislopintas, nes ne paviršinė ekspresija svarbiausia Čeponiui. Ir apskritai ne ekspresija. Ir paviršius svarbus tik tiek, kiek jis padeda įžvelgti turinį. Nes tai yra turinio tapyba.
Jurgita Ludavičienė
Atminties tulpės
Marijos Marcelionytės-Paliukės projektas „Po kovo 8-osios“ galerijoje namuose „Trivium“
Ar asmeninė atmintis – patikimas liudytojas? Ar tai, ką manomės atsimeną, iš tikrųjų egzistavo, ar mes atsimename tai, ką mums pasakojo tėvai ir aplinkiniai? Bandymai suvokti praeitį nėra paprasti; kūno atmintis, daiktų ir objektų atmintis, šmėkštelintys neaiškūs vaizdiniai, kvapai, garsai – visa tai yra tiktai mūsų ir tuo su niekuo pasidalinti negalime.
Jurgita Ludavičienė
Fotoknyga kaip fenomenas
Įspūdžiai iš konferencijos „6 pt“, skirtos knygos menui ir tipografijai
Tai, kas prieš ketverius metus prasidėjo nedrąsiai ir nežinant, kuo baigsis, dabar įsitvirtino Lietuvos knygos meno scenoje. Bilietai išperkami per porą dienų, nespėjusieji susirikiuoja į ilgą laukiančiųjų eilę, kad galėtų visą rudens šeštadienį praleisti su knygos meno ir tipografijos profesionalais iš viso pasaulio. Savotiško „uždaro elitinio klubo“ įvaizdis susiformavo greitai, nesvarbu, kad klubas gana didelis – tiek, kiek telpa Nacionalinės dailės galerijos konferencijų salėje. Ir vis tiek daugybė norinčiųjų netelpa – nes tai, ko gero, vienintelė Lietuvoje tarptautinė konferencija, skirta knygos menui ir tipografijai. Skirta specialistams, leidėjams, dizaineriams, būsimiems dizaineriams, studijuojantiems Vilniaus dailės akademijoje, grafikams ir visiems besidomintiems knygos meno pasauliu pačia plačiausia prasme. Kalbu apie „6 pt“, kuri Nacionalinėje dailės galerijoje lapkričio 25 d. buvo surengta jau ketvirtą kartą. Pavadinimas neatsitiktinis, iššifruojamas kaip „šeši punktai“. Tai – mažiausias šrifto dydis, kurį siūlo šiuolaikinės tipografijos ir grafinio dizaino programos. Jis turi savo pavadinimą: „nonpareilis“ (pranc. nonpareille – neprilygstamas, nepakartojamas, nepanašus). Taigi konferencija – mažiausia, ką galima nuveikti knygos labui, o drauge – proga susipažinti su kasmet vis kitais 6 knygos meno neprilygstamaisiais.
