Autorius: Jurgita Ludavičienė

Jurgita Ludavičienė

Retrospektyvinė Ramūno Čeponio paroda Vlado Vildžiūno galerijoje Jeruzalėje

Ramūnas Čeponis – neabejotinai vienas ryškiausių vidurinės kartos lietuvių abstrakčiosios tapybos atstovų. Kartais atrodo, kad jo tapybos darbai artimi abstraktaus ekspresionizmo stilistikai, tačiau ne, šioje tapyboje nerasime paviršinės ekspresijos. Menininkas nuosekliai, atkakliai ir kažkaip inteligentiškai (suprantu, jog šis žodis skamba senamadiškai ir gal netgi ne visai korektiškai, bet būtent jį norisi čia vartoti) kuria meditatyvias abstrakcijas. Tai anaiptol ir ne gesto tapyba, čia nėra plačių mostų ir teptuko šėlsmo ant drobės. Nors plačių glaistiklio brūkšnių daugelyje drobių rasti tikrai galima. Tačiau tas plokštumas ir faktūras formuojančios rankos judesys suvaldytas ir prislopintas, nes ne paviršinė ekspresija svarbiausia Čeponiui. Ir apskritai ne ekspresija. Ir paviršius svarbus tik tiek, kiek jis padeda įžvelgti turinį. Nes tai yra turinio tapyba.

Jurgita Ludavičienė

Marijos Marcelionytės-Paliukės projektas „Po kovo 8-osios“ galerijoje namuose „Trivium“

Ar asmeninė atmintis – patikimas liudytojas? Ar tai, ką manomės atsimeną, iš tikrųjų egzistavo, ar mes atsimename tai, ką mums pasakojo tėvai ir aplinkiniai? Bandymai suvokti praeitį nėra paprasti; kūno atmintis, daiktų ir objektų atmintis, šmėkštelintys neaiškūs vaizdiniai, kvapai, garsai – visa tai yra tiktai mūsų ir tuo su niekuo pasidalinti negalime.

Jurgita Ludavičienė

Įspūdžiai iš konferencijos „6 pt“, skirtos knygos menui ir tipografijai

Tai, kas prieš ketverius metus prasidėjo nedrąsiai ir nežinant, kuo baigsis, dabar įsitvirtino Lietuvos knygos meno scenoje. Bilietai išperkami per porą dienų, nespėjusieji susirikiuoja į ilgą laukiančiųjų eilę, kad galėtų visą rudens šeštadienį praleisti su knygos meno ir tipografijos profesionalais iš viso pasaulio. Savotiško „uždaro elitinio klubo“ įvaizdis susiformavo greitai, nesvarbu, kad klubas gana didelis – tiek, kiek telpa Nacionalinės dailės galerijos konferencijų salėje. Ir vis tiek daugybė norinčiųjų netelpa – nes tai, ko gero, vienintelė Lietuvoje tarptautinė konferencija, skirta knygos menui ir tipografijai. Skirta specialistams, leidėjams, dizaineriams, būsimiems dizaineriams, studijuojantiems Vilniaus dailės akademijoje, grafikams ir visiems besidomintiems knygos meno pasauliu pačia plačiausia prasme. Kalbu apie „6 pt“, kuri Nacionalinėje dailės galerijoje lapkričio 25 d. buvo surengta jau ketvirtą kartą. Pavadinimas neatsitiktinis, iššifruojamas kaip „šeši punktai“. Tai – mažiausias šrifto dydis, kurį siūlo šiuolaikinės tipografijos ir grafinio dizaino programos. Jis turi savo pavadinimą: „nonpareilis“ (pranc. nonpareille – neprilygstamas, nepakartojamas, nepanašus). Taigi konferencija – mažiausia, ką galima nuveikti knygos labui, o drauge – proga susipažinti su kasmet vis kitais 6 knygos meno neprilygstamaisiais.

Jurgita Ludavičienė

Įspūdžiai iš tarptautinės konferencijos, skirtos knygos menui

Knygynai Lietuvoje lūžta nuo produkcijos; viršelių margumynas, skirtas priblokšti ir patraukti skaitytoją, dažnai veikia priešingai. Įžengęs į knygyną, potencialus pirkėjas bejėgiškai apsidairo ir sprunka šalin – paklydęs tarp agresyvių šriftų, spalvų, nieko nesakančių ar atvirkščiai – vulgariai besisiūlančių ir klaidinančių – viršelių. Tuo tarpu tipografika – atskira meno sritis, formuojanti kiekvieno mūsų, kaip skaitytojo, vaizdinių pasaulį. Dažnai kur kas stipriau, nei mums atrodo. Tačiau Lietuvoje retas susimąsto apie tai, ką galima papasakoti šrifto dydžiu ar spalva, interlinija etc. Kaip netinkamai parinktos raidės gali nužudyti bet kokį norą skaityti tekstą ar atvirkščiai – priverčia atkreipti dėmesį į užrašą, leidinį, plakatą ar knygą, kurios galbūt niekuomet nebūtum paėmęs į rankas. Nors knygos lietuviams išties svarbios; tuo kasmet galima įsitikinti per Vilniaus knygų mugę, kai kaskart sau pasakau: lietuviai yra knygos tauta. Bet kaip atkreipti dėmesį ne tik į knygų turinį, bet taip pat į jų (ir apskritai spaudos) pavidalą? Kaip suvesti draugėn knygos žmones plačiąja prasme – leidėjus, knygos menininkus, dizainerius, spaustuvininkus, studentus, galiausiai – skaitytojus?

Jurgita Ludavičienė

Antroji tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas: asmeniškai“

Metalas, gimstantis pasitelkus visus keturis pagrindinius elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę, jau savaime negali nedvelkti archaika. Kažkuo pirmykščiu. Kažkuo esminiu, kas gimsta čia ir dabar. Baltų mitologija valdančiam metalą, t.y. kalviui, priskiria beveik demiurgines savybes: jo galioje nukalti žmogų ar grąžinti jam jaunystę, o kalvystės amato įvaldymas ir gautos žinios primena iniciaciją, „antrąjį gimimą“. Visa, kas susiję su metalu, nėra paprasta. Nei paprasčiausiais fiziniu ir techniniu, nei mitiniu, nei istoriniu, nei estetiniu aspektais. Metalas diktuoja kūrėjui – šis priešinasi ar pasiduoda. Metalas kelia iššūkius. Metalas pasakoja istorijas. Metalą su juo dirbantys ir iš jo kuriantys renkasi (tikiuosi) ne šiaip sau. Metalas sudaro jų gyvenimo foną. Galite man kiek tik norite priekaištauti, kad pernelyg (ir visai be reikalo) mistifikuoju metalą, tačiau metalistai supras, apie ką aš. Supras, bet dauguma jų toliau tylės, kaip jau senokai yra įpratę. Lietuvoje metalo meno scena – kukli ir tyli, ypač lyginant su švedais, suomiais, vokiečiais ar vis tais pačiais visose srityse toliau pažengusiais estais. Tas ne mūsų naudai bylojantis lyginimas su estais ypač apmaudus: beveik visi vyresniosios ir daugelis viduriniosios kartos lietuvių metalo menininkų profesijos pagrindus, pagarbą ir meilę metalui įgijo būtent Taline.

Jurgita Ludavičienė

Adolfo Šaulio paroda „Grand Free“ galerijoje „Meno niša“

Pradžia nr. 1. „Gerai tau, esi laisvo oro direktorius“, – šiek tiek pavydžiai atsidūsta po darbo į bendrakursio parodos atidarymą atėjęs vyriškis padoriu kostiumu. Aiškiai kokio nors ryšių su visuomene skyriaus vadovas, dabar žiūrintis į šalikėlį prie švarko su odiniais lopais ant rankovių prisiderinusį buvusį kambario draugą. „Aha, žinai, užknisa kartais tie užsakovai, bet kai pagalvoju, kad reikėtų nuo aštuonių iki penkių kiekvieną dieną sėdėti, jaučiu, stogas iškart nuvažiuotų. Kaip tu ištveri?“ – seka atsakomasis šūvis. Kostiumuotas vyriškis mintyse perkrato metus, likusius iki paskolos išmokėjimo, sąskaitas už draudimą, darželį ir komunalinius, atostogų planus, santaupas ir tylėdamas nusisuka.

Jurgita Ludavičienė

Sandros Malaškevičiūtės paroda galerijoje „(AV)17“

Iš pradžių šiek tiek tvarkos, nes atėję į galeriją pamiršite ir tvarką, ir logiką, bet ir gerai – jų ten nereikės. Todėl kol dar nenuėjote, suteikiu informacijos. Sandra Malaškevičiūtė – jaunesniosios kartos menininkė, į Lietuvos metalo meno sceną atėjusi drauge su Egle Čėjauskaite-Gintale, Vita Pukštaite-Bruže, Jurgita Erminaite, Šarūne Vaitkute, Dainium Narkum, Ugne Blažyte – maždaug trisdešimtpenkiamečiais autoriais, kuriems dabar jau nieko nebereikia įrodinėti ir kurie šiuo metu ryškiai išsiskiria lietuviško metalo meno žemėlapyje. Sandros Malaškevičiūtės parodų bagažas solidus ir įspūdingas: ji dalyvavo

Jurgita Ludavičienė

Profesionaliajai lietuvių keramikai šiais metais sukanka 80

Vis dėlto, jei kas nežino, – trumpas istorinis ekskursas. Profesionaliosios lietuvių keramikos pradžia siejama su Kauno meno mokykla ir lietuvių keramikos patriarchu Liudviku Stroliu, nepaprastai daug nuveikusiu ugdant pirmą profesionalių lietuvių keramikų kartą. Tarpukario Kauno meno mokykloje svarbiausia buvo ne keramikos, kaip meno, srities savimonė, o unikalaus lietuviško stiliaus paieškos. Jos keramikoje, kaip ir kitose to meto dailės srityse, rėmėsi liaudies menu, kurio atgarsiai labai aiškiai tebebuvo girdimi ir pokario metais, kai keramika virto savotiška

Jurgita Ludavičienė

Spalio 29– lapkričio 25 d. „SamogitiART” galerijoje Telšiuose (Respublikos g. 12).

Apie Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrybą

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė į Lietuvos ir tarptautinę meno sceną įsiveržė staigiai ir ryškiai, kaip kometa. Ji dėsto VDA tekstilės katedroje ir labai sėkmingai vadovauja VDA tekstilės galerijai “Artifex”.
Derindama moteriškumą su konceptualumu, autorė naudoja savo kūryboje „moteriškais“ laikomus objektus ir tekstilines technikas, kurios šiaip jau priskiriamos rankdarbių sričiai. Plunksnos, siūlai, siuvinėjimas kryželiu – savotiška Severijos „vizitinė kortelė“: siuvinėti buities rakandai, indai, netgi mašinų detalės ar pastatų sienos – ji viską pažymi tariamai minkšto moteriškumo ženklu, kvestionuodama „aukštojo“ ir „žemojo“ meno sampratą.