Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Iš beveik prieš tris dešimtmečius nuosekliai peržiūrėtos Jono Meko retrospektyvos ryškiausiai (ir nuolat) prisimenu vieną epizodą. Jis prasideda automobilyje važiuojančios merginos plaukais. Jie spurda vėjyje. Niujorko avangardininkai atvyksta į kino festivalį, bet jų nepriima. Jie nakvoja savo furgone žvilgčiodami į viešbučio langus, už kurių parpia priimtieji. Nepatogumai ir šaltis trukdo miegoti, tad jie dalyvauja aušros misterijoje. Apsisiautę apklotais lyg šventųjų mantijomis atlieka apeigas. Centre – Mekas su kamera. Jis iš arti filmuoja gėles, lyg smilkalais mosuoja virš pievos, sukasi, vėl braukia per rasą. Ekrane blykčioja ir jo nufilmuota pieva.

Lietuvos kultūros institutas kartu su partneriais pristato Jono Meko 100-ųjų gimimo metų jubiliejui skirtą tarptautinę programą „Jonas Mekas 100!“. 2022-aisiais pirmą kartą istorijoje avangardinio kino kūrėjo, kino kritiko, rašytojo, poeto gyvenimą ir jo kūrybinį palikimą švęs ne tik Lietuva, bet ir Danija, Italija, Izraelis, JAV, Jungtinė Karalystė, Kinija, Lenkija, Rusija, Pietų Korėja, Prancūzija, Suomija, Švedija, Ukraina, Vokietija ir kitos šalys. Šią savaitę programos partneriai susitinka Vilniuje susipažinti ir aptarti šventinių metų starto.

Režisierė Ramunė Rakauskaitė pastaraisiais metais sukurtose juostose, tiek ankstesnėje „Kelionės namo“ (2019), tiek naujausioje „Sugrįžę iš Niujorko“, renkasi įdomų ir netikėtą požiūrio tašką, gilindamasi į Amerikos lietuvių patirtis ir išgyvenimus. Net nežinau, ar tikslu šių filmų herojus vadinti Amerikos lietuviais, gal greičiau tai žmonės, neatsiejamai susiję tiek su Lietuva, tiek su JAV, kad ir kur gyventų.

Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.

Stebint atidaromas ekspozicijas kartais ima atrodyti, kad yra nematoma jėga, kuri rūpinasi bendro vaizdo prasmingumo ryšiais. Einant iš vienos parodos į kitą, istorijos klojasi, ritasi lyg iš vieno ritinio. Pirmiausia atidaryta Giedrės Jankevičiūtės kuruotoji paroda MO muziejuje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ atskleidė Antrojo pasaulinio karo metų miestą, iš kurio visi buvo išvaryti vejant, tremiant, žudant: lietuviai, lenkai, žydai, gudai.

Elona Lubytė (g. 1964, Vilniuje). 1982–1987 m. studijavo meno istoriją ir teoriją Valstybiniame dailės institute (dabar – VDA), socialinių mokslų daktarė, 2000 m. VGTU Vadybos katedroje apgynė daktaro disertaciją „Šiuolaikinės dailės sistema ir jos vadyba“ (vad. prof. dr. Borisas Melnikas).

Kalbinu Rasą Žukienę – dailės istorikę, kritikę, parodų kuratorę ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoją. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. 1986 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1987–1993 m. dirbo Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, nuo 1991 m. dirba Vytauto Didžiojo universitete, 2001–2008 m. buvo Menotyros katedros vedėja, nuo 2013 m. profesorė.

Pastaraisiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius aktyviai plėtoja ryšius tarp Ukrainos ir Lietuvos fotografų. Vien per 2019 metus buvo suorganizuota Klaipėdos krašto fotografų paroda „Ekspozicijos. Klaipėdos fotografija XX amžiaus pabaigoje“ Jermilovo centre Charkove, rezidencija jauniems Ukrainos fotografams bei meno kuratoriams Klaipėdoje ir Ukrainos fotomenininkų paroda „Meilė, geismas ir įniršis“ KKKC Parodų rūmuose.

33-iasis džiazo festivalis „Vilnius Jazz 2020“ vyko ne itin geru laiku. Įvairūs neaiškumai dėl viruso valdymo priemonių, žmonių baimė, ribojimai – visa tai tikrai nepadėjo renginiui. Tačiau įrodė festivalio populiarumą, nes, nepaisant nieko, žmonių vis dėlto susirinko (gal ir ne per daugiausiai). Festivalio vadovas Antanas Gustys, manau, puikiai išsprendė minėtas kliūtis, festivalį pavadindamas „Homemade“ („namų gamybos“) ir pakviesdamas į jį geriausius Lietuvos naujojo džiazo atstovus su naujais projektais. Taigi, spalio 15-ąją renginys prasidėjo.