Istorijos kaip siūlai

Mes jau seniai esame informuoti, kad 2022-ieji priklauso Kaunui, metams tapusiam Europos kultūros sostine. Sutelktos didelės pajėgos griaustiniu dundėjo kelerius metus, kvapą sulaikę laukiame žaibų. Tariama, kad prasidės nuo sausio 22-osios. Įtrauktai į programą 13-ajai Kauno bienalei teko svarbus vaidmuo – palaipsniui nuteikti, koncertiniais terminais kalbant, „apšildyti“ auditoriją, karantino sėsliais paverstus žmones iš naujo pratinti prie maršruto į Kauną.

Gerai žinoma ir laukiama bienalė šį kartą rengta sudėtingomis sąlygomis – pagrindinei renginio kuratorei Josée Drouin-Brisebois, dirbančiai Kanadoje, su komanda nemažai darbų teko atlikti nuotoliniu būdu, o tai nelengva daryti, kai ekspozicijos išsidėsto po skirtingas vietas, yra įterpiamos į labai aktyvios informacijos ir kontekstų prisodrintas erdves. Nepaisant trukdžių, miestas tapo įtraukiųjų klajonių labirintu, nors po ilgo tupėjimo namie, atrodo, džiugintų vien išvyka, kur gatvės prabyla istorijomis ir prisimintais įspūdžiais.

Bienalė, pavadinta „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“, irgi siekė istorijų persipynimo efekto, kaip tik dėl to tarsi lava liejosi į kitus kontekstus: Tado Ivanausko zoologijos muziejų, Lietuvos krepšinio namus, Velnių muziejų, VDU menų galeriją, viešas erdves. Nors pavadinimas suponuoja lemtingą įvykį, kuris viską pakeistų, nežinau, ar po parodos gyvensime kitaip, ar ir toliau visi kartu kalbėsime apie tai, kad reikia gyventi kitaip. Optimistiškai nuteikia parodų bendras tonas, ramus toks. Jis nesiūlo nei revoliucijos, nei gąsdina katastrofa, veikiau telkia stebėjimui ir gijų, mus jungiančių į vieną audinį, įžvalgoms. Šiuo giluminiu sluoksniu bienalė susijungia ir su savo galingomis ištakomis – Kauno tekstilės bienalėmis, kurių toks sąryšingumas buvo užprogramuotas genetiškai ir kurio pagrįstai ilgimasi bei laukiama.

Milžinišku luitu visoje kultūroje, taip pat ir šioje bienalėje išnyra gamtos ir kultūros sąsaja, analizuojama ir konstatuojama pačiais įvairiausiais būdais. Akivaizdžiausiu pavidalu ji pasirodo bienalės dalyje, įsiterpusioje į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, su kurio makabriška ekspozicija ypač sunku konkuruoti. Drugiai drugeliai, visų pasaulio spalvų ir formų vabalai ir kiti vabzdžiai, į spindulingus votus virstančios, tropinėmis gėlėmis pražystančios ar mėnulio perlamutru raibuliuojančios kriauklių eilės, šlaunies dydžio vėžys, mamuto kaulai iš Antakalnio Smėlio gatvės (kur tiek kartų ėjau, stumdžiau vaiko vežimėlį! Vis teberegiu jį ten) tuojau pat sužadina vaizduotę, nešasi į kitus pasaulius ir scenarijus. „Pakui Hardware“ instaliatyvūs objektai bendru pavadinimu „Sutrikusi taksonomija“ (2021), laimei, pasirodo pačioje pirmoje salėje (kuri įprastai yra viena paskutinių. Mat žiūrovai dėl fasado remonto įleidžiami pro tarnybinį įėjimą iš E. Ožeškienės g. pusės ir ekspoziciją mato atbulai). Kūrinio hibridiški pavidalai susilieja su aplinka, imituoja eksponatų formas, bet netrukus išryškėja jų keistumas, neatitikimas. Jie tarsi įvaizdina ateities pavidalus, bet vis stebiuosi, kodėl tie organizmai tokie primityvūs, primenantys pirmuonis, medūzas, transplantacijai auginamus organus. Kol kas žmogaus gebėjimai gyvybės kūrimo srityje tokie ir yra – vargani, bent jau lyginant su gamtos fokusais, nors paskutinio šimtmečio mokslo pasiekimai tikrai stulbina.

Kitas kūrinys, kuris turėjo šansą būti pamatytas šioje apokapitinėje negyvėlių minioje, – Emilijos Škarnulytės „Absoliutus datavimas“ (2021), tris kartus per dieną užtemdantis didžiąją žinduolių salę ir lazeriais šokdinantis eklektišką stambiųjų iškamšų būrį, kuris ir be lazerių ne moksliškai, o meniškai-empatiškai nusiteikusį žiūrovą šiurpina keliamomis vizijomis. Tokie be ateities ir be porų likę Nojaus laivo gyventojai, sustingę, laukiantys paskutinio teismo. Škarnulytė lazeriais realiai nieko nenuveikia, tik paryškina esamą Zoologijos muziejaus instaliaciją ir praėjusio, senkančio, neaiškaus būsimo laiko dinamiką, kuri slypi iškamšos fenomene. Apie šią ekspoziciją plačiau rašoma kitame šio numerio tekste.

Čia dėmesį sutelksiu į visai netoli Vytauto bažnyčios esančią bienalės dalį, kuri svečiuojasi Lietuvos krepšinio namuose (apie Velnių muziejuje eksponuojamą įspūdingą Linos Lapelytės kūrinį „Kas nutinka žuviai po mirties“ ankstesniame numeryje rašė Rokas Dovydėnas). Ekspozicijai skirti netaisyklingų formų, betono neutralumo ir švaros kupini pirmas ir antras aukštai. Vykdydama kritikės priedermę turiu pasakyti, kad ne viskas čia sklandžiai pavyko. Pirmo aukšto pusė kūrinių liko neprabilę. Tikiu, kad Petrit Halijaj „Anksčiau tu skraidei visur ir žadinai tuos, kurie miegojo (Tristan)“ (2018, plienas, kostiumas iš pasirodymo „Shkrëpetima“ Runike) turi įdomų pasakojimą apie teatro svarbą bręstant visuomenės pokyčiams, perskaičiau tai anotacijoje, bet kūrinys man to neatskleidžia. Monikos Sosnowskos skulptūrinis objektas „C ir betonas“ (2017), sudarytas iš metalo ir betono, nepalietė ne dėl minimalistinės išraiškos ar medžiagos (betoną dar ir kaip mėgstu), o dėl to, kad labai jau matyta forma ir seklus turinys. Jau visai kaip užšalusio ledo plokštuma SetP Stanikų vaizdo ir garso instaliacija „Kaunas“ (2021). Kai rengėjai ima rašyti tokius mįslingus tekstus, lieka jausmas, kad turinys ir jiems liko gana abstraktus: „(...) menininkų duetas nutapo išraiškingą multisensorinį vietos ir jos audringos istorijos portretą, perfiltruotą per jų prisiminimus ir šeimos ryšius, kurie sieja juos su miestu. Didelė menininkų portretų fotografija praturtinama lietuviškų, rusiškų ir prancūziškų dainų garsais, primenančiais mums apie miesto ir jo gyventojų patirtus neramumus ir transformacijas.“ Ot ir nenutapo, ir neprimena. Apskritai negerai, kai rengėjai praneša mums, žiūrovams, kas mums atsitiko. Tai tas pats, jei koks žmogus ateitų ir praneštų, kad jis yra ir buvo mano gyvenimo meilė arba pats reikšmingiausias Mokytojas. Tai narciziškai liguista. Turėtų būti atvirkščiai. Žiūrovas, kaip vienas svarbiausių segmentų, iš kūrinio neturi būti patraukiamas, o meno istorijos tėkmė falsifikuojama su visokiais buvo ar nebuvo, pristatantieji, kalbėdami apie savo darbus, galėtų dažniau vartoti žodį „siekė“. (Tai, dėl ko čia išsiliejau, manyje kaupėsi ilgai ir yra gana menkai susiję konkrečiai su bienale, labiau su kur kas plačiau paplitusiais meno komunikacijos ar, greičiau, savigyros įpročiais.) Stanikų „Kaunas“ yra ne tiek portretas, kiek pompastiškas įvairių daiktų ir garsų prikištas sekretas, šantažuojantis intelektą įžvelgti gelmę, be kita ko, ir kitus kūrinius gožiantis garsais, kurie labai trukdė gilintis į tikrai dėmesio vertus kūrinius. Čia mano nusivylimas baigiasi.

Dviejuose kūriniuose sužaižaruojanti Jono Meko figūra visada veikia balansuojančiai, lyg jis kilsteltų taurę, mirkteltų ir sakytų – ko čia taip karščiuotis. Dėl šios priežasties į kiekvieną parodą reikėtų įdėti po Meką. Aišku, juokauju. Be to, savo virtualiam pašnekovui galiu priminti, kad Mekas, jaunas būdamas, irgi ir kovojo, ir karščiavosi, to įrodymų pilna Nacionalinė dailės galerija Vilniuje. Kova dar girdisi ir Douglas’o Gordono instaliacijoje „Neturėjau kur eiti“ (2016), kur Mekas skaito ištraukas iš savo 1991 m. autobiografijos, bet ji visiškai išsisklaido vitražais virtusiose juostelėse – „Akimirksniu viską prisiminiau“ (2015). Kadrų seka atitolus virsta ornamentu, spalvų upe, kur daug kas yra ir svarbu, ir kartu nebe.

Pirmame aukšte 11-ai minučių dėmesį sulaikė Kristinos Inčiūraitės pasiūlyta Harukio Murakamio apsakymo „Dramblys pradingsta“ (1985) videointerpretacija „Dydžių pusiausvyra“ (2021). Autorei medžiaga tapo Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro darbuotojų COVID-19 pandemijos metu fotografuoti vaizdai, kuriuos papildė piešiniais. Balsas ir titrai pasakoja apie slaugomo seneliuko ir jo slaugytojo nebylią draugystę bei paslaptingą paciento dingimą. Murakamio vardas iškart nuteikia atsiverti platesnei nei trimatė realybei. Plokščios lempų šviesos ištraukta buitis ir jos nuobodulys palaipsniui transformuojasi į kitą, tokią, kuri paprastą lazdą lengvai paverčia žirgu. Laikas lipti į antrą aukštą, ten dar likusi dalis mano sielos.

Šis ekspozicijos telkinys man pasirodė kaip branduolys, suvytas iš labai svarbių gijų: bendruomenės, istorijų, bendrų veiksmų, gamtos spalvų ir kultūros vaidmens, tiksliau, jos išradimo per įvairiausias medijas keistis milžiniškos apimties turiniais, todėl net būdamas vienas žmogus gali jaustis visumos dalimi, gali priklausyti vien matydamas, girdėdamas, galvodamas. Aišku, kad iškart sureagavau pozityviai pamačiusi didelius tekstilės kūrinius, kurie yra dar vienas ryšio su bienalės pradžia aspektas. Tačiau darbai dar labiau įtraukė dėl savo turinio. Rudas it arimai Kapwani Kiwanga „Sėklų bankas“ (2020) paremtas etnobotanikės Tindes Van Andel perduota istorija apie tai, kad „afrikinių ryžių tipas atsirado Pietų Amerikoje ir vėliau buvo nugabentas į miškuose esančias stovyklas pramočių, slėpusių sėklas savo plaukuose“. Brazilijos menininkė Laura Lima, subūrusi profesionalių audėjų komandą (Marcio Ramalho, Teresa Palleta, Vinicius Pinto Rosa, Karla Koehler, Pedro Paulo, Rezende, Marlete, Cunha, Jo Pereira, Victoria Shintomi, Sol Costa), sukūrė dideliausią ažūrišką audinį „Ablatanalba“ (2021), o jo pastelinės spalvos išgautos dažant natūraliais būdais, maistu: pelkės cukranendrėmis, balzamine kuprute, pankoliais, ramunėlėmis, asiūkliais, gvazdikėliais, mate, juodąja arbata, bugieniniu auguoniu, anatu, saldžiąja paprika, ciberžole, kava, raudonuoju vynu, raudonaisiais kopūstais, burokėliais, kinrožės žiedais, svogūnų lukštais, dūmais. Toji pati Laura Lima paklausė Giedrės Kriaučionytės su Rasma Noreikyte, kaip jos užsimaskuotų, jei eitų stebėti paukščių. Taip atsirado svaigiai blyškių tonų Kriaučionytės „Rūko tinklai“ ir Noreikytės „Visuma“ (abu 2021). Jie spinduliuoja susikaupimu, tyla, tuo daugiaprasmiu sąryšingumu. Altheos Thauberger vaizdo instaliacija „Reversuoti anteną“ kalba apie kiek kitokius ryšius – Sitkūnų bendruomenės ir čia seniau veikusios trumpųjų bangų radijo stoties. Minėtieji antro aukšto darbai yra sukurti bienalės užsakymu.

Ir galiausiai – iš atskiros salės savo garsais viliojęs ir dundesiais gąsdinęs, man labiausiai įsiminęs 20 min. trukmės bienalės kūrinys: Kanados menininkų Janet Cardiff ir George’o Bureso Millerio „Opera mažam kambariui“. Nors jis sukurtas dar 2005 metais, nė kruopa nepasenęs. Turi žengti į tamsą tam, kad akims prisitaikius erdvės centre pamatytum mažą namelį, panašų į laikiną budėtojo, sargo ar net benamio lūšną. Name yra didesnių ir mažesnių angų, uždarytos durys. Matyti, kad ši vieta priklauso kaupikui – lentynos lūžta nuo knygų, vinilinių plokštelių. Ankštai sugrūsti daiktai, tabaluoja, stoviniuoja ir glaudžiasi lempos, kandeliabrai ar jų dalys. Pūpso ir riečiasi plokštelių rietimai. Irštva, koks jau ten kambarys, atgyja garsais ir šviesomis. Balsas kalba, staugia, šnara, mes juntame čia esant gyventoją – vyresnio nenusakomo amžiaus vyrą, kuris nesiteikia rodytis. Vietoj jo juda šviesos, jos ne kartą perkeis perspektyvas, ritmą ir spalvas – t.y. ir nuotaikas. Tačiau gyviausi šioje instaliacijoje yra patefonai, jie atstoja kompaniją žmonių, kurie kalbasi, bendrauja. Atrodo, jiems žmogaus nelabai ir reikia. Kūrinys iš negyvų daiktų yra pats gyviausias. Tuo truputį gąsdinantis. Galbūt tai ir yra nauja gyvybės forma, seniausiai egzistuojanti, vis auganti ir stiprėjanti – daugiaveidė kultūra, kuriai mes galbūt reikalingi tik kaip įrankiai, vis mažiau būtini instrumentai. Gal todėl vis jaučiame nuožmų poreikį kurti, jungti, kad įtikintume Ją ar Tai, kad šiame procese esame reikalingi.