Aktorius Jonas Baranauskas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fragmentas“ (rež. Dmitrijus Krymovas, Klaipėdos dramos teatras (KLDT), 2023), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys, KLDT, 2023), „Lost Lost Lost“ (rež. Michałas Borczuchas, KLDT, 2022), „Meilė“ (rež. Agata Duda-Gracz, KLDT, 2022), „Varovai“ (rež. Elmārs Seņkovs, KLDT, 2021), „Borisas Godunovas“ (rež. Janas Klata, KLDT, 2021), „Mūsų klasė“ (rež. Oskaras Koršunovas, KLDT, 2019), „Kalės vaikai“ (rež. Eimuntas Nekrošius, KLDT, 2018), „Akmenys jo kišenėse“ (rež. Gytis Padegimas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2016) ir kt.

Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.

Modernistinis Kauno centrinio pašto pastatas pagal paskirtį nebenaudojamas ir kažko laukia. Jo nenugriovė. Bet ryšiams palaikyti tokių didelių erdvių ir nebereikia, kai pakanka išmanaus mobiliojo telefono. Ištaigingas pašto fasadas, sukonstruotas jungiant užapvalintas ir stačiakampes formas, puošiant liaudiškų ornamentų citatomis, dabar reiškia tik praeitį. Tad menininkai jau ne kartą juo naudojosi kaip laiko mašina. Ji veikia jau vien kabinetų išdėstymu ir pro plačius langus plūstančia šviesa, nukeliančia į kitokius laikus, kai žinios reikėdavo laukti, o pokalbius su žmonėmis kituose miestuose ar šalyse – užsisakyti iš anksto.

Atsimerki. O aplinkui vis tiek tamsu. Taip tamsu, kad sunku orientuotis erdvėje, net jausti savo kūną. Šioje juodumoje pasigirsta skardos, medžio, popieriaus triukšmai, vėliau – žodžiai. Tai – kvietimas į garsinį pasaulį. Tokį, kokį jį „mato“ neregiai.

Liepos viduryje garso meno ir muzikos edukacijos projektas „Regėjimo fonas“ pakvietė reginčiuosius patirti visišką tamsą ir joje atrasti garsovaizdžius, kuriuos mato aklieji ir silpnaregiai, didžiąją dalį informacijos apie šį pasaulį gaudami garsiniu pavidalu.

Tauragės pilyje, kuri yra visai ne pilis, o XIX a. carinės Rusijos statytas muitinės pastatas, buvęs ir mokykla, ir ligonine, ir dar daug kuo, bet visų daug maloniau vadinamas pilimi, veikiančio muziejaus darbuotojos Renatos Jančiauskienės kabinete, laikinai paverstame meno erdve, veikia instaliacija „Negalvokite, kad tai yra ko aš ieškau, tai yra ką aš radau“: pora sienų nuklota spausdintuvu išspausdintais lapais, kuriuose – didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos portalų puslapiai. Menininkė į paieškų laukelį įvedė žodį „Tauragė“ ir vartė nacionalinius leidinius. Paieškų rezultatus spausdino ir su kolege klijavo. Siena nuklota beveik tik kriminalinėmis, politinių skandalų antraštėmis...

Švelniu, melodingu balsu Yoko Ono (Digna Kulionytė) pasakoja Jonui Mekui (Jonas Baranauskas) apie avangardinį filmą „Musė“ (1970). Ji nusiauna baltus aukštakulnius aulinukus ir, virpančiais gestais papildydama savo žodžius, vis labiau įsijaučia į pokalbį apie muziką ir kiną. Dar šiek tiek, ir ji pakils nuo žemės, ištirps savo mintyse. Mekas atidžiai ją stebi ir smalsiai klausinėja. Kartkartėmis prabyla šalia gulintis impozantišką chalatą apsivilkęs Johnas Lennonas (Karolis Maiskis). Šioje lenkų režisieriaus Michało Borczucho Klaipėdos dramos teatre sukurto spektaklio „Lost Lost Lost“ scenoje dokumentinė medžiaga virsta teatru.

Atradau Joną Meką Lietuvoje. Kai Lietuva žiūrėjo jo filmus Šiuolaikinio meno centro rūsyje, išgirdau jo tekstus ir poeziją. Draugai, su kuriais tuo metu gyvenau, turėjo vieną „Laiškų iš niekur“ egzempliorių. Tarp 1994 ir 1996 metų Mekas siuntė laiškus iš Amerikos į Lietuvą. Rašė apie savo gyvenimą ten, prisiminė pirmus metus Niujorke, draugystę su Jurgiu Mačiūnu, dalinosi mintimis apie šiuolaikinį pasaulį ir rekomendavo, ką skaityti.

Rokas Dovydėnas

Besibaigiantys 2022 metai man buvo įdomūs, padovanoję įvairių asmeninių savanorystės patirčių ir netikėtų meno kūrinių. Šiemet parodų lankymo kelias driekėsi tarp Vilniaus ir Kauno, gerų parodų Kaune vyko daug, išties manau, kad apie daugumą jų rašyta gana plačiai. Lankytas parodas vardinu aplankymo tvarka, išskirdamas jas ar meno kūrinius, padariusius didžiausią įspūdį.

Paauglystėje girdėdama močiutę sakant: „Gyvenimas kaip sapnas“, ironiškai galvodavau: „Na ir romantika“, o dabar beveik kasdien ši mintis suskamba mano galvoje čia, Romoje: „Sapnas!“ Ne tik dėl to, kad mane supa ypatingas Amžinojo miesto grožis ir šiaip nemenkas gyvenimo pokytis persikraustyti į kitą šalį (tapo Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto – red. past.), bet ir todėl, kad tai, apie ką sapnuodavau Lietuvoje, dabar išsipildo realybėje: juk daugelis esame patyrę būseną – tai jau sapnavau!

Kaip užfiksuoti rytojui (o gal rytojų)? Po pasaulį keliaujanti ir į Vilniuje esančius Radvilų rūmus atvykusi vengrų kilmės JAV fotografės Sylvios Plachy paroda „Kada bus rytojus“ (kuratorė Gabriella Csizek) bando į tai atsakyti. Iš pirmo žvilgsnio paroda atrodo šiek tiek chaotiška – tvarkingai sukabintos fotografijos nekuria tolygaus ar chronologinio pasakojimo, nebando supažindinti su konkrečiomis vietomis ar asmenimis (nors jie labai dažnai pažįstami), o ir juodų rėmelių jūroje fragmentiškai sušmėžuoja balta spalva. Tačiau čia ir nebandoma sukonstruoti kokios nors labai logiškos vizualinės sekos: parodant Sylvios Plachy gyvenimo atsiminimų nuotrupas, mums leidžiama susipažinti su autorės asmenybe ir tuo, kaip ji matė supantį pasaulį.