Fluxus popiežius mirė! Jo žaidimai teka toliau...

Praeidama pamačiau už lango repetuojančius solistus – koncertas pas Meką? Pasirodo, Jono Meko vizualiųjų menų centre rengtasi Laimos Kreivytės kuruojamos parodos „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“ atidarymui. Jurgis Mačiūnas miręs klausosi Monteverdžio operų arijų, tarp kurių – ir Mačiūno mėgstamiausioji „Zefiro torna“ (it. „Zefyras grįžta“). Tokios mažosios iškilmės surengtos ne šiaip sau, o tiek fluxus judėjimo 60 metų, tiek paties pono Fluxus (angl. Mr. Fluxus) Jurgio Mačiūno 90 metų proga. Bet paroda neprisidengia perdėtai rimtu iškilmingumo šydu, o liepia numesti šių nemažų skaičių nulius ir pasijuokti.

Parodos dėmesio centre – Jurgis Mačiūnas. Jo kūryba išdėstoma jungiant jo gyvenimo ir fluxus pasaulio dokumentaciją su grafikos dizaino darbais bei meninių ir gyvenimo improvizacijų liudijimais. Tarp viso to dažnai sunku nubrėžti aiškią ribą, todėl jos parodoje atsisakoma: rasime tiek Mačiūno pasus, tiek jo darytus grafikos darbus, tiek kitų fluxus menininkų, bičiulių ar stebėtojų kūrinius. Bet tikriausiai ir norint būtų sunku sistemingai šiuos darbus paskirstyti pagal kokius nors kriterijus (kaip į išdidintas fluxus dėžutes) dėl ne per didžiausios galerijos erdvės.

Nors fluxus judėjimas buvo gana priešiškas galerijoms ir dažniau veikė lauke (kaip Mačiūno ir kitų fluxistų praeityje rengti hepeningai), dabar jis jau nebelaikomas anarchistišku ir yra pamėgtas institucijų: niekas nebeišvaro laukan ir retai kas neįsileidžia į vidų. Be to, šiuo atveju JMVMC pasirodo ne tik kaip galerija, bet ir kaip daugiafunkcė erdvė: dokumentacijų archyvas, kino teatras (antrame galerijos aukšte rodytas Jono Meko filmas), mini operos teatras ar koncertų salė ir net žaidimų aikštelė...

Pirmojoje erdvėje esame supažindinami ir su Jurgiu Mačiūnu, ir su fluxus judėjimo užuominomis, ir su kitais fluxus nariais. Antrojoje erdvėje, kurią nuo pirmosios skiria siena su anga praeiti, jau kuriamas pasakojimas apie Mačiūną ir fluxus, šio meno judėjimo politiškumo ir pokštavimo jungtį. Erdvių pasakojimai susilieja į viena ir skiriasi tik nežymiai, kas iš esmės tinka fluxus pobūdžiui (žodis fluxus turi daug reikšmių – viena iš jų lotynų kalba reiškia „tėkmę“).

Pažintis pradedama per Mačiūno pasus, kitus įvairius dokumentus, tarp kurių – ir paties menininko parašytas Fluxus manifestas, skatinantis iškelti nemeniškąją realybę ir revoliucinį meną. Matome ir Mačiūno sukurtas keleto fluxus menininkų vardų korteles (George Brecht, Jiri Kolar, Ay-O, Eric Andersen, Toshi Ichiyanagi, Paul Sharits, Daniel Spoerry, Claes Oldenburg, Yoko Ono, Joe Jones). Tokių kortelių Mačiūnas yra sukūręs gerokai daugiau, nei eksponuojama parodoje (jų nuotraukas galima rasti ir Jono Meko vizualiųjų menų centro internetiniame puslapyje, fluxus kolekcijos archyve), bet visoms eksponuoti tikriausiai reikėtų atskiros nedidukės parodos. Neapsieinama ir be Mačiūno užrašytų jo gyvenimo „chronologijos fiksavimų“, kurie tvarkinga schema ir skubia, painia rašysena lakoniškai žymi svarbiausius įvykius. Toliau „Pasidaryk pats, Fluxus festivalio...“ mažo formato spaudinių rinkinys ir fluxus leidybos tarybos sudarytas laikraščio titulinis puslapis, kurio antraštė skelbia apie fluxus popiežiaus – Jurgio Mačiūno – mirtį. Jo tekstas kuria kelių fiktyvių istorijų nuotrupų dėlionę: išpuolis prieš vienišą senutę Škotijoje, fluxus popiežiaus kelionės ir mirtis, draudimas eskimams Danijoje medžioti. Mirtis – tai dar vienas painus juokelis. Šią istoriją papildo ir Kęstučio Grigaliūno, Redo Diržio bei Kazio Venclovo „Fluxus popiežius“ (2000). O fluxus pomėgį naudoti religijos formas byloja surengtų fluxus mišių aprašymas. Nemaža dalis eksponatų yra įvykių aprašymai, tai kuria lankymosi archyve pojūtį.

Antrojoje erdvėje išryškinama pokštavimo ir politiškumo jungtis mene. Čia susitinkame su Akademinio paruošimo grupės (Giedriaus Kumetaičio ir Mindaugo Ratavičiaus dueto) „Fluxus džinais“ – dviejuose ekranuose vaizduojami klasiokais buvę Jurgis Mačiūnas ir Vytautas Landsbergis. Apie šių dviejų ryškių figūrų ryšius primena ir kuratorės Laimos Kreivytės su Ineta Armanavičiūte kurtas videodarbas. Čia interviu su Landsbergiu garso įrašas jungiamas su skirtingo dydžio titrais, kurie žaismingai atkartoja pokalbio nuotrupas: „Lietuvos nepriklausomybė yra fluxus“, „fluxus yra tam, kad pažadintų protą“.

Netoliese kabo ne tik antimeno šūkius skanduojantys Beno Vautier ir Henry Flynto darbai, bet ir Jurgio Mačiūno perdaryta JAV vėliava, ant kurios penkiasdešimt žvaigždučių pakeitė toks pats skaičius kaukolių – skelbiama, jog mušami visi žudynių ir smurto rekordai („JAV muša visus genocido rekordus“). Nuo meno politiškumo pereinama prie politiškumo mene.

Tačiau rimtis ilgai netrunka, rimtosios problemos sprendžiamos suktai ir ironiškai. Iš įvairių pasaulio vietų siųsti atvirukai atsirado tam, kad Mačiūną būtų sunkiau surasti, kol jis slapstėsi nuo šaukimų į teismą dėl neteisėtai pastatyto lofto Soho rajone Niujorke. Menininkas siuntinėjo teisininkams klaidinančius linkėjimus iš viso pasaulio. Ant kai kurių atvirlaiškių yra net užrašai: „Mačiūnas yra čia“. Taip pat – rodyklės, rodančios į įvairių turistus pritraukiančių pastatų viršūnes. Mačiūno ieškoję teisininkai tikriausiai galėjo pasijusti pasimetę nerasdami svarbios vietos, kurioje slepiasi nepaklusnusis menininkas bėglys.

Paroda bandoma išryškinti fluxus judėjimo politiškumą ir nepaklusnumą, kuris, pasirodo, gali būti žaismingas ar ironiškas, pasitelkiamas paradoksas. Jei pritrūktų kantrybės perskaityti visus vykusius ar siūlomus žaidimus, gal išjudins erdvės viduryje stovintis modifikuotas teniso stalas, kuris pasyvų apžiūrinėjimą kviečia užbaigti tikrais, bet vėlgi suktais ir išdaigingais žaidimais (kiek kartų į stalo kiaurymę pavyks atmušti kamuoliuką su irgi kiaura rakete?). Tikiuosi, išėjus paroda įkvėps ne tik pokštauti ir maištauti, bet ir gyventi...

Paroda veikia iki vasario 21 d.