Muzika

Lukrecija Petkutė

Festivalis „Gaida“ prasidėjo Terry Riley koncertu Kongresų rūmuose

Jeigu vėlų spalio 13-osios vakarą Gedimino prospekte praeiviai prasilenkė su originaliai apsirengusiu pagyvenusiu vyriškiu, nešančiu didelę gėlių puokštę, vargu ar pagalvojo, kad šis santūrus žilaplaukis ilgabarzdis senolis yra minimalistinės muzikos pradininkas Terry Riley. Maža to, niekam tikriausiai net į galvą nešovė, kad gyvąja JAV legenda pristatomas kompozitorius ramiai vaikštinėjo Vilniaus centre ką tik su savo kolegomis – sūnumi Gyanu Riley ir švedų duetu „The Gothenburg Combo“ – daugiau nei tris valandas koncertavęs Kongresų rūmuose. Šis pasirodymas buvo specialių gastrolių Europoje, skirtų Terry Riley 80-mečiui, dalis ir tapo jau 25 kartą vykstančio aktualios muzikos festivalio „Gaida“ įžanginiu akordu.

Nors Lietuvoje kompozitorius Terry Riley yra kur kas mažiau žinomas nei pernai tame pačiame festivalyje koncertavęs Philipas Glassas, gera reklama ir nepernelyg aukštos bilietų kainos lėmė, kad Kongresų rūmų salė buvo sausakimša. Nesunku pastebėti, kad šį kartą į koncertą atėjo daugiausia tie, kurie išties domisi kompozitoriaus muzika, o ne tiesiog nori pasipuikuoti prieš žurnalistų fotoaparatus. Apskritai mūsų publika pasirodė ganėtinai kultūringa, tik santūroka, tačiau juk mes, lietuviai, nemokame garsiai reikšti teigiamų emocijų. Kadangi šis koncertas buvo vienintelis Baltijos šalyse, įtariu, kad jame apsilankė ir kompozitoriaus kūryba besidomintys smalsuoliai iš kaimyninių šalių (tai išdavė ne tik lietuviškas, bet ir angliškas koncerto vedėjos įžanginis žodis). Tiesa, nesuprantu, kam tokio pobūdžio koncertams reikalingi vedėjai? Kaip ir buvo galima tikėtis, beveik visas jos pasakytas tekstas buvo skrajučių informacijos pakartojimas, o į sceną išėję atlikėjai puikiausiai prisistatė patys ir apie kūrinius trumpai papasakodavo prieš arba po atlikimo. Jie laisvai keitė numatytų kūrinių eigą, be to, atliko ir keletą į programą neįtrauktų kompozicijų. Manau, kad ypač tokiuose šiuolaikinės muzikos renginiuose vertėtų paieškoti naujų informacijos pateikimo būdų. O pasveikinti susirinkusius bei paskelbti festivalio pradžią galėtų ir pats festivalio vadovas.

Paulina Nalivaikaitė

Projektą „Skambantys kūnai“ prisiminus

Apie muzikos edukacijos padėtį mūsų šalyje (neskaitant muzikos mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų) nėra smagu kalbėti – vieša paslaptis, kaip vyksta muzikos pamokos vidurinėse mokyklose. Požiūris, kad ši meno šaka nėra verta pastangų ją giliau pažinti ir, kaip ir kitos meno šakos, nėra vertas dėmesio rimtas mokslas, lemia ir tolesnį muzikinį neraštingumą. Natūraliai atmetama ir šiuolaikinė muzika kaip „nesuprantama“ (nes nėra teorinių pagrindų ją suvokti) ir svetima (nes pažintis su akademine muzika chronologiškai dažniausiai baigiasi romantizmu). Todėl visuomet džiugina konceptualūs projektai, siekiantys patraukliai šviesti platesnę auditoriją.

Projektas „Skambantys kūnai“ orientuotas ir į nevienakryptį švietimą, ir į meninį rezultatą. Spalio 2 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ įvyko šio projekto kūrybinių rezultatų „ataskaita“ – koncertas, kuriame pristatytos šešios lietuvių kompozitorių premjeros. Čia muzika jungiama su vizualiaisiais menais ir medicina: kūriniai atspindėjo skirtingų žmogaus organų veiklą. Pastarasis aspektas, viena vertus, kuria netikėtą tarpdiscipliniškumą ir skatina bendradarbiauti tolimomis laikomų sričių atstovus; kita vertus – tai dar viena švietėjiška šio projekto misija, ne mažiau svarbi ugdant ne tik meniškai sąmoningą, dvasingą, bet ir fiziškai sveiką visuomenę. Svarbu paminėti, kad koncertas nebuvo baigtinis projekto produktas – artimiausiais mėnesiais numatomos skambėjusių kūrinių audiovizualinių versijų instaliacijos medicinos bei švietimo įstaigose. Smalsu, kaip ši idėja bus įgyvendinta, nes tam, ko gero, reikėtų erdvių, atskirtų nuo aplinkos triukšmo, idant muzikai ir supančiam fonui nereikėtų konkuruoti trukdant vienas kitam. Dar vienas dalykas – koncerte prieš kiekvieną kūrinį buvo rodomas trumpas videofilmas su kompozitorių konsultavusio mediko komentarais apie pasirinkto žmogaus organo veiklą ir reikšmę. Man regis, švietimo aspektu tai esminis informacijos šaltinis, nes jau vėliau kūrinys skamba su vizualizacija, kuri be medicininio konteksto nėra pakankamai pajėgi ištransliuoti ir menines, ir sveikatinimo intencijas. Todėl veikiausiai vietoje videofilmo, spėju, turėtų būti parengti konkretaus kūno organo veiklos ir audiovizualinės kompozicijos sąsajų komentarai.

Algirdas Klova

Festivalio „Vilnius Jazz“ įspūdžiai

Šiemet jau dvidešimt aštuntąjį gimtadienį šventusio festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas ir vadovas Antanas Gustys ne kartą yra pasakojęs apie prioritetus, kuriais remiantis organizuojamas šis renginys. Pirmiausia tai platus naujosios muzikos spektras, pasauliui gerai žinomos džiazo asmenybės, kurioms pristatyti galimas net ne vienas jų koncertas, Japonijos muzika, Lietuvos džiazo jaunimas, bendri mūsų šalies muzikantų projektai su kitų šalių atstovais ir dar daug įvairių esminių linijų, daugelio net nepamenu. Tačiau tos, kurias paminėjau, buvo įvykdytos su kaupu.

A. Gustys kvietė: „Padėkite atgaivinti prarastą pasaulį. Anksčiau, pirmaisiais festivalio metais, būdavo kažkaip ramiau. Jam sessions – taip pat prarastas pasaulis. Gal ir keista, bet tie tikrieji jam sessions vykdavo tik sovietiniais metais. Tais laikais buvo lėtesnis gyvenimas, ir muzikantai turėdavo laiko – jie atvykdavo ne vien į savo koncertą, bet į visą festivalį“ (išduosiu paslaptį – „Prarastas pasaulis“ vadinosi festivalyje gyvai garsintas filmas). Iš tikrųjų, atlikėjai nesuspėja atvyki net į savo koncertą, ir tenka keisti jų pasirodymo vietą programoje. Taip šiemet atsitiko su muzikantais iš Prancūzijos.

Kamilė Rupeikaitė

Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo jubiliejui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Jubiliejus – tai savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio atsisuki atgal, įvertini praeitas gyvenimo viršukalnes ir daubas, o priešaky stengiesi įžiūrėti horizonto liniją. Menininkui jubiliejus yra proga pabūti kartu su savo kūrybos gerbėjais ir bendraminčiais. Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, kitus prestižinius apdovanojimus pelnęs Anatolijus Šenderovas yra atviras gyvenimo teikiamoms galimybėms – jis ekstravertiškai juo džiaugiasi ir kūrybiškai jį sugeria į save, po to dalindamasis su klausytojais. Kompozitorius nebijo ir nuoširdžiai atsiverti, ir atvirai džiaugtis, ir panirti į rimtus apmąstymus, ir žaisti. Net ir apie amžinai rūpimus, gilius būties klausimus A. Šenderovas savo muzika kalba su šypsena – kartais švelniai, o kartais atvirai juokaudamas.

Ir atlikėjų, ir publikos mėgstamas kompozitorius yra Lietuvos muzikinės kultūros fenomenas, įdomus europiniu ar net pasauliniu mastu, nes jo kūryboje atskleidžiamos bendražmogiškos, universalios aktualijos – gyvenimo pradžia ir pabaiga, žmogaus būties trapumas. A. Šenderovui muzika yra jo gyvenimo prasmė, ir tai galima jausti jo kūriniuose, kur nesivaikoma madų ar tendencijų, kurie alsuoja meile gyvenimui, kalbėjimu iš sielos gelmių. Nuo pat ankstyvųjų kūrinių A. Šenderovui būdinga aiški muzikos dramaturgija, kontrastai, estetinis muzikos pajautimas, o nuo 1990-ųjų jo kūryboje atsivėrė melodisto talentas. Kompozitorius meistriškai derina ir šiuolaikines kompozicines technikas, ir senosios žydų muzikinės kultūros tradicijas, ir atlikėjų laisvę, ir nuolat pulsuojantį improvizacijos ir žaismės elementą. Suteikdamas atlikėjams galimybę pateikti savo viziją, A. Šenderovas, siekia scenoje gyvos diskusijos tarp autoriaus užkoduotų ženklų ir jų interpretavimo galimybių.

David La Marche

JAV spauda apie lietuvių pianisto koncertą

Rugsėjo 27 d. vienoje žymiausių pasaulio koncertų salių – Niujorko „Carnegie Hall“ – įvyko pianisto Viktoro Paukštelio rečitalis. Siūlome skaitytojams Davido La Marche’o atsiliepimą apie šį koncertą, publikuotą „New York Concert Review“.

Profesionali, subalansuota bei išradingai sudaryta programa neturėtų būti retenybė šiuolaikiniame koncertų pasaulyje, bet taip yra. Štai kodėl pianisto iš Lietuvos Viktoro Paukštelio rečitalis Weillio rečitalių salėje buvo toks gaivus bei išsiskiriantis ir programa, ir atlikimu. Interpretacijos požiūriu puikus kelrodis buvo aiški ir skaidri daugumos V. Paukštelio pasirinktų kūrinių traktuotė. Jo didžiausia stiprybė yra natūralus, nepriekaištingas ritmo jausmas ir jautriai apibrėžtas dinaminis diapazonas. Jo techniniai sugebėjimai yra akivaizdūs ir tvirti, visada proporcingi atliekamai muzikai, bet ir leidžiantys įžiebti tikrą ugnį, kai to prireikia.

Eglė Šeduikytė-Korienė

Vargonų muzikos koncertas Šv. Jonų bažnyčioje

Kūrinio vargonams premjera – reta ir nuolat laukiama šventė Lietuvos vargonų meno pasaulyje. Spalio 10 d. Šv. Jonų bažnyčioje nuskambėjusi Teisučio Makačino Šventinė sonata-simfonija vargonams, kurios pirmasis atlikėjas yra daugeliui gerai žinomas vargonininkas Vidas Pinkevičius, yra skirta atlikti didžiaisiais Vilniaus universiteto Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vargonais ir specialiai sukurta paminėti šio didžiausio Lietuvoje instrumento 15 metų gyvavimą nuo atkūrimo. Per 2000 m. Baltijos šalyse vykusį Tarptautinės vargonų gamintojų asociacijos (International Society of Organbuilders – ISO) kongresą, kuriame dalyvavo apie 150 vargonų meistrų iš viso pasaulio, įvyko inauguracinis šių vargonų koncertas.

Šventinė sonata-simfonija – tai jau šeštoji T. Makačino sonata vargonams, gimusi po ilgesnės pertraukos. Pirmoji „hindemitiško“ pobūdžio neoklasicistinė sonata vargonams buvo sukurta 1968-aisiais, ji, beje, yra ir pirmasis šio žanro vargonų kūrinys lietuvių kūryboje, dar dvi yra programinės – tai daugelio atlikėjų vargonuota 4-oji „Malda už Lietuvą“ (1990) ir 5-oji „Choralinė“ (1992), skirta šviesiam kompozitoriaus mamos atminimui. T. Makačinas nuolat rodo dėmesį šiam instrumentui. Be sonatų, jo kūrybą vargonams solo sudaro dar trys sąsiuviniai – „Senasis“ (1986), „Lietuviškasis“ (1988) ir „Armėniškasis“ (1989). Mintis parašyti kūrinį Šv. Jonų bažnyčios vargonams kompozitoriui kilo neatsitiktinai, nes jam teko dalyvauti įvykiuose, kuriuose buvo sprendžiamas šių vargonų likimas ir jų atkūrimo klausimas.

Rita Nomicaitė

Pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje

Vienas ryškiausių ir dažniausiai koncertuojančių pianistų Daumantas Kirilauskas kasmet parengia premjerinių opusų, kelias solines programas, dėl ypač išjaustų sumanymų jis nuolat priviliojamas Thomo Manno festivalio Nidoje. Tačiau jo rečitalis rugsėjo 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje – ilgai laukta (tikėkimės, kitąkart greičiau atbėgsianti) šventė.

Pagrindinė Daumanto Kirilausko, kaip menininko, savybė yra, sakyčiau, amžinasis vaikiškumas – tai klasikinė estetikos kategorija. Jis (vaikiškumas) siejamas su meno švara, tyrumu, skaistumu. Kartu Kirilausko interpretacijoms būdingas paslaptingumas, švelnus, tylus, labiau vidinis nei šurmuliuojančiai aikštei triukšmingai pristatomas jausmas. Kita vertus, pianistas nėra pasidavęs dabartinei muzikavimo madai, kai koncertinėje erdvėje muzikuojama tarsi įrašų studijoje, tarsi tik sau pačiam. Tylus Kirilausko skambinimas tik dar labiau didina įtampą, „nuvalo“, nuskaidrina dar didesnius muzikos garsų suvirpintus erdvės plotus. Kur tradiciškai mąstantys pianistai imasi fizinės garso jėgos, Kirilauskas atsiduoda švelniai emocinei jėgai. Regis, šio pianisto interpretacijų tylos estetika jau yra tapusi jų išskirtine savastimi.

Živilė Ramoškaitė

75-ojo sezono pradžios koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

 Šeštadienį (rugsėjo 26 d.) filharmonijoje laisvų vietų nebuvo. Muzikos pasiilgusi publika plūste plūdo į koncertą. Visi juk tikimės bent valandėlei atsikvėpti nuo pasaulio negandų. Manyčiau, geriausiai nuo jų gelbsti muzika. Tokias viltis koncertas tikrai išpildė. Nedažnai būna, kad tarp publikos ir scenos užsimegztų toks glaudus kaip šįsyk ryšys. Svarbiausia, jis ne tik netrūkinėjo, bet su kiekvienu programos kūriniu augo. Muzikantai ir klausytojai vieni kitiems siuntė galingus pozityvios energijos pliūpsnius. Pasakyti, kad filharmonijoje įvyko šventė, turbūt per maža. Įvyko kažkas daugiau.

Rengėjų inf.

Koncertas choro „Langas“ 25-mečiui

Spalio 4 d. (sekmadienį), Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventės dieną, 19 val. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje vyks koncertas „Tau Šlovė, Garbė ir Gyrius“.

Koncerte Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos chorai „Langas“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ (chorų vadovė Rita Kraucevičiūtė), Bernardinų bažnyčios tradicinio giedojimo grupė ir Bernardinų parapijos kamerinis ansamblis atliks kompozitoriaus Algirdo Martinaičio septynių dalių kūrinį „Saulės giesmė“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais. Renginį transliuos LRT kultūra. Po koncerto bus išleistas skaitmeninis vaizdo diskas, įrašo režisierius – Audrius Stonys.

Kompozitorius Algirdas Martinaitis šiais metais mini 65-ąjį jubiliejų. 1989 m. vienas pirmųjų apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 1997 m. – Kristoforo premija už muziką teatrui, 2000 m. – Gedimino 5 laipsnio ordinu, 2009 m. – „Auksiniu scenos kryžiumi“ už spektaklius „Sirano de Beržerakas“ (Šiaulių dramos teatras) ir „Life Life“ (Lietuvos rusų dramos teatras), 2010 m. – Vilniaus savivaldybės premija už nuopelnus Vilniaus kultūrai, 2013 m. –  „Auksiniu scenos kryžiumi“ už muziką spektakliui „Eglutė pas Ivanovus“ (Lietuvos rusų dramos teatras, režisierius – Jonas Vaitkus).

Rasa Murauskaitė, Darius Kučinskas

VII tarptautiniam Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursui pasibaigus

 10 dienų trukęs konkursas ne tik padovanojo gausybę puikių koncertų, bet ir ilgam paliko gilių įspūdžių konkurso dalyvių, komisijos narių atmintyje. Džiugiausia, kad ir pianistų, ir vargonininkų I premijos atiteko lietuviams – Robertui Lozinskiui ir Monai Roždestvenskytei. Nuo pat pirmųjų perklausų buvo galima pastebėti, kad šie atlikėjai ir talentingi, ir darbštūs, ir brandūs.

Konkurso kulminacija – apdovanojimų ceremonija ir laureatų koncertas – įvyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rugsėjo 22 dieną. Tądien minėtos 140-osios Čiurlionio gimimo ir 50-osios konkurso metines. Iškilmingoje ceremonijoje dar kartą pristatytos pianistų ir vargonininkų komisijos, sveikinimo žodį tarė vargonininkų žiuri vicepirmininkė Renata Marcinkutė-Lesieur (pirmininkas Andrzejus Chorosinskis jau buvo išvykęs) bei prancūzų pianistas Denis Pascalis, šiemet vadovavęs pianistų komisijos darbui. Neilgai trukus apdovanoti ir laureatai bei diplomus pelnę atlikėjai: vargonininkų konkurso I premijos laureatė Mona Roždestvenskytė (Lietuva), II – Mateuszas Rzewuskis (Lenkija), III – Soyon Park (Pietų Korėja) bei diplomus pelnę Markusas Kaufmannas (Vokietija), Rimvydas Mitkus (Lietuva) ir Ioanna Solomonidou (Graikija). Prizu už geriausią Čiurlionio kūrinių atlikimą bei pirmą kartą skirtu publikos simpatijų prizu džiaugėsi diplomantas R. Mitkus. Geriausiu pianistu pripažintam I premijos laureatui Robertui Lozinskiui (Lietuva) pasisekė trigubai – jis gavo ir publikos simpatijų apdovanojimą, ir specialųjį Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo prizą už geriausią Čiurlionio kūrinių atlikimą. II vieta džiaugėsi pianistė Darija Parchomenko (Rusija), III premija dalinosi Guillaume’as Durand’as (Prancūzija), apdovanotas ir už geriausią lietuvių šiuolaikinio kūrinio atlikimą, bei Jeanas Selimas Abdelmoula (Šveicarija). Diplomais apdovanoti pianistai Joris Sodeika (Lietuva) ir Motiejus Bazaras (Lietuva), pastarasis tokį įvertinimą gauna jau antrą kartą iš eilės.