7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nebijantis gyventi ir žaisti

Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo jubiliejui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Kamilė Rupeikaitė
Nr. 36 (1142), 2015-10-16
Muzika
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.

Jubiliejus – tai savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio atsisuki atgal, įvertini praeitas gyvenimo viršukalnes ir daubas, o priešaky stengiesi įžiūrėti horizonto liniją. Menininkui jubiliejus yra proga pabūti kartu su savo kūrybos gerbėjais ir bendraminčiais. Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, kitus prestižinius apdovanojimus pelnęs Anatolijus Šenderovas yra atviras gyvenimo teikiamoms galimybėms – jis ekstravertiškai juo džiaugiasi ir kūrybiškai jį sugeria į save, po to dalindamasis su klausytojais. Kompozitorius nebijo ir nuoširdžiai atsiverti, ir atvirai džiaugtis, ir panirti į rimtus apmąstymus, ir žaisti. Net ir apie amžinai rūpimus, gilius būties klausimus A. Šenderovas savo muzika kalba su šypsena – kartais švelniai, o kartais atvirai juokaudamas.

 

Ir atlikėjų, ir publikos mėgstamas kompozitorius yra Lietuvos muzikinės kultūros fenomenas, įdomus europiniu ar net pasauliniu mastu, nes jo kūryboje atskleidžiamos bendražmogiškos, universalios aktualijos – gyvenimo pradžia ir pabaiga, žmogaus būties trapumas. A. Šenderovui muzika yra jo gyvenimo prasmė, ir tai galima jausti jo kūriniuose, kur nesivaikoma madų ar tendencijų, kurie alsuoja meile gyvenimui, kalbėjimu iš sielos gelmių. Nuo pat ankstyvųjų kūrinių A. Šenderovui būdinga aiški muzikos dramaturgija, kontrastai, estetinis muzikos pajautimas, o nuo 1990-ųjų jo kūryboje atsivėrė melodisto talentas. Kompozitorius meistriškai derina ir šiuolaikines kompozicines technikas, ir senosios žydų muzikinės kultūros tradicijas, ir atlikėjų laisvę, ir nuolat pulsuojantį improvizacijos ir žaismės elementą. Suteikdamas atlikėjams galimybę pateikti savo viziją, A. Šenderovas, siekia scenoje gyvos diskusijos tarp autoriaus užkoduotų ženklų ir jų interpretavimo galimybių.

 

Spalio 10 d. Nacionalinėje filharmonijoje šventiniu koncertu buvo pažymėtas Anatolijaus Šenderovo gimimo 70-metis (tikrasis gimtadienis rugpjūčio 21 dieną). Iškilmei pasirinkti koncerto žanro kūriniai – „Concerto in Do“ violončelei ir orkestrui (2002), dedikuotas žymiam violončelininkui, artimam A. Šenderovo draugui David Geringui, Koncertas bajanui ir orkestrui „...ad Astra“ (2007), dedikuotas vienam žymiausių pasaulio bajanistų Geirui Draugsvollui, Koncertas violončelei, chorui, keturiems klavišiniams ir simfoniniam orkestrui „Paratum cor meum“ („Mano širdis pasirengusi“, 1995) pagal Dovydo psalmių ir Ekleziasto tekstus lotynų kalba ir „Šokis“ (2015) simfoniniam orkestrui. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo nuo šių metų rudens jo vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu tapęs Modestas Pitrėnas.

 

Pirmasis nuskambėjęs kūrinys „Concerto in Do“ labai aukštai užkėlė kartelę tolesnei vakaro programai. „Concerto in Do“ drąsiai galima vadinti šedevru. Subtilumu alsuojančio kūrinio dramaturgija pagrįsta energingo, žemyn besileidžiančio motyvo eksponavimu ir delikačia jo plėtote ir solisto, ir orkestro partijose. Motyvas, tarytum įkyri, ramybės neduodanti mintis, persekioja net ir lėtoje, nuostabios violončelės lyrikos kupinoje padaloje, modifikuotai skambantis styginių partijoje. Kaip visada, D. Geringo violončelė skambėjo itin jautriai, kaip gyvas, virpantis balsas, ir kartu intelektualiai, filosofiškai. Nors jau esame įpratę A. Šenderovo muzikos koncertuose girdėti D. Geringo violončelę, neįmanoma kaskart nesidžiaugti šitiek dešimtmečių aktyviai puoselėjama kūrybine šių iškilių menininkų draugyste.

 

Koncertas bajanui ir orkestrui „...ad Astra“, parašytas prieš aštuonerius metus, Vilniuje suskambo pirmą kartą. Vėlgi monotematinis kūrinys, „...ad Astra“ yra vienas iš tų pastarojo laikotarpio A. Šenderovo opusų, kuriame nėra lyrinių, išplėtotų melodijų, o vyrauja trumpi motyvai, intensyvus jų dialogas. Kūrinyje labai svarbios pauzės, jos aktyviai „skamba“ ir bajano, ir orkestro partijose. Energingoji kūrinio padala – šiek tiek mechaniško, karingo charakterio (jis užkoduotas griežtame pradžios motyve), pasižyminti „sproginėjančia“ kulminacija. Kompozicija baigiasi nusiraminimu, pasineriant į susikaupimą. Techniškai ir emociškai sudėtingą „...ad Astra“ įtaigiai atlikti gali tik dinamiškas muzikantas. Norvegų bajanistas, Kopenhagos Karališkosios muzikos akademijos profesorius Geiras Draugsvollas parodė itin aukštą meistriškumą – atrodytų, šiam muzikui nėra neįveikiamų ribų. Ekspresyvią kompoziciją G. Draugsvollas atliko atskleisdamas ypatingą temperamentą, tačiau kartu nepaprastai lengvai, be jokių pastangų, rodos, vos liesdamas instrumentą.

 

Prieš 20 metų sukurtas filosofiškas Koncertas violončelei, chorui, keturiems klavišiniams ir simfoniniam orkestrui „Paratum cor meum“ Vilniuje suskambo, regis, po dešimties metų pertraukos. Tai nėra tipiškas koncertas (nė vienas iš „Concerto fiestoje“ skambėjusių A. Šenderovo koncertų nėra tipiškas koncertas klasikine šio žanro suvokimo prasme) – nors ir reikalaujantis solisto meistriškumo, jis nedvelkia išoriniu efektu, nėra pakilaus virtuoziškumo. Partitūroje nėra partijos orkestro violončelėms – šis tembras patikėtas vien solistui. Violončelė nuo pat įstojimo dažnai griežia aukšto registro garsus, taip išreikšdama įtampą, klausimo semantiką. Svarbus per visą kūrinį keliaujantis vienos aukšto registro natos motyvas ir violončelės, ir choro partijoje – tarsi amžinas klausimas „Viešpatie, kas gi yra žmogus?“ (Ps 143, 3) – sukuria emocinę įtampą ir įtikinamai atspindi Biblijoje įamžintą žmogaus būties trapumo suvokimą.

 

Kūrinys grįstas skirtingų epizodų gretinimu, gausu garso efektų – jais kuriama įtampa, ekspresija, tačiau užtenka vienintelio mažorinio akordo, ir ta įtampa išsisklaido. Choro partija kiek sustingusi, tartum visos krikščioniškos Europos muzikos simbolis (gal dėl naudojamos lotynų kalbos), plėtojama ir choralais, ir klasteriais (dainavo puikiai į instrumentinį žanrą įsiliejęs choras „Jauna muzika“).

 

Kai kuriuose „Paratum cor meum“ fragmentuose panaudojamas paveikus kontrasto principas tarp minties ir jos raiškos būdo, pavyzdžiui, rūstus Psalmės tekstas „kiekvienas kalba savo artimui melagingus žodžius, jų lūpos klastingos, jie kalba dvejopa širdimi“ perteikiamas lyriška ir mažorine muzikine kalba – šį epizodą galima pavadinti emocine kūrinio kulminacija. Retsykiais margaspalvę faktūrą perskrodžia kompozitoriaus mėgstamų pučiamųjų instrumentų – trimito, klarneto, saksofono – proveržiai. Svarbūs ir klavišinių (fortepijono, klavesino, čelestos ir elektrinių vargonėlių) epizodai, puikiõs, labai muzikalios mūsų pianistės Indrės Baikštytės rankomis praturtinę šią apmąstymų muziką gaivumo įliejančiais skambesiais (beje, pianistei vienu metu teko groti ir fortepijonu, ir klavesinu). Kontrastais pagrįstą „Paratum cor meum“ kompoziciją užbaigia tyloje ištirpstanti violončelės didžioji tercija – tarytum amžinas klausimas. Šiame kūrinyje, kaip ir „Concerto in Do“, žavėjo D. Geringo subtilumas. Tai menininkas, kuris netrokšta kreipti klausytojų žvilgsnius į save, o jautriai ir atidžiai išgyvena kiekvieną garsą ir jo prasmę. Tauri A. Šenderovo lyrika atrodo neatskiriama nuo D. Geringo violončelės.

 

Koncerto pabaigos „desertui“ skambėjo autokoliažinis „Šokis“ (2015), grindžiamas kūrinio violončelei ir styginių kvartetui „David’s Song“ (2006) greitosios dalies medžiaga. Itin energingame, veržliame, tiesiog pašėlusiame šokyje ryškios klezmerių muzikos intonacijos. Pasitelkus humorą ir žaismę – į ją įtraukiant ir visus orkestro muzikantus bei dirigentą – scenoje pasirodė visi vakaro solistai su trumpomis charakteringomis ekspozicijomis. Dar kartą galėjome įsitikinti, kad A. Šenderovas aplink save buria išskirtinės energijos menininkus – D. Geringui, G. Draugsvollui ir I. Baikštytei būdingas ne tik aukščiausias meistriškumas, bet ir charizma, gyvybingumas, gyvenimas scenoje. Viso koncerto metu į šventę nuoširdžiai paniro ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras bei jo vadovas M. Pitrėnas, kūrę džiugios energijos kupiną nuotaiką, subtiliai ir muzikaliai atlikę kūrinius, išryškinę visų orkestro instrumentų balsų linijas.

 

Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį, kad šįkart pristigo adekvataus koncerto pristatymo publikai. „Concerto fiestą“ vedusio muzikologo Dariaus Užkuraičio veiklos sfera yra populiarioji, o ne šiuolaikinė akademinė muzika, tad vedėjui, nors ir kūrusiam geros nuotaikos aurą, pristigo kalbos ir turinio rafinuotumo, kuris derėtų prie meistriškai atliekamų subtilių kūrinių. Šiaip ar taip, tai nesumenkina „Concerto fiestos“ muzikinio įspūdžio. Beje, į šventės nuotaiką dar prieš pradedant skambėti muzikai įvedė kompozitoriui perduoti aukščiausių šalies vadovų sveikinimai ir kultūros ministro Šarūno Biručio A. Šenderovui įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – Aukso garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už „svarų indėlį ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką“. Kompozitorius, dėkodamas už savo kūrybos įvertinimą, išreiškė tikėjimą, kad muzika žmogui turi milžinišką poveikį ir yra skirta geriems jausmams sukelti.

 

Prieš kelis dešimtmečius prasidėjęs A. Šenderovo „aukso amžius“ tęsiasi. Nuoširdžiai linkiu, kad jis tęstųsi dar ilgai, ir kad nežabota talentingo kūrėjo fantazija padovanotų jo muzikos gerbėjams naujų, ne mažiau įdomių ir paveikių opusų.

Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
David Geringas ir Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
David Geringas ir Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Geiras Draugsvollas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Geiras Draugsvollas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.