Didysis intro

Jeigu vėlų spalio 13-osios vakarą Gedimino prospekte praeiviai prasilenkė su originaliai apsirengusiu pagyvenusiu vyriškiu, nešančiu didelę gėlių puokštę, vargu ar pagalvojo, kad šis santūrus žilaplaukis ilgabarzdis senolis yra minimalistinės muzikos pradininkas Terry Riley. Maža to, niekam tikriausiai net į galvą nešovė, kad gyvąja JAV legenda pristatomas kompozitorius ramiai vaikštinėjo Vilniaus centre ką tik su savo kolegomis – sūnumi Gyanu Riley ir švedų duetu „The Gothenburg Combo“ – daugiau nei tris valandas koncertavęs Kongresų rūmuose. Šis pasirodymas buvo specialių gastrolių Europoje, skirtų Terry Riley 80-mečiui, dalis ir tapo jau 25 kartą vykstančio aktualios muzikos festivalio „Gaida“ įžanginiu akordu.

Nors Lietuvoje kompozitorius Terry Riley yra kur kas mažiau žinomas nei pernai tame pačiame festivalyje koncertavęs Philipas Glassas, gera reklama ir nepernelyg aukštos bilietų kainos lėmė, kad Kongresų rūmų salė buvo sausakimša. Nesunku pastebėti, kad šį kartą į koncertą atėjo daugiausia tie, kurie išties domisi kompozitoriaus muzika, o ne tiesiog nori pasipuikuoti prieš žurnalistų fotoaparatus. Apskritai mūsų publika pasirodė ganėtinai kultūringa, tik santūroka, tačiau juk mes, lietuviai, nemokame garsiai reikšti teigiamų emocijų. Kadangi šis koncertas buvo vienintelis Baltijos šalyse, įtariu, kad jame apsilankė ir kompozitoriaus kūryba besidomintys smalsuoliai iš kaimyninių šalių (tai išdavė ne tik lietuviškas, bet ir angliškas koncerto vedėjos įžanginis žodis). Tiesa, nesuprantu, kam tokio pobūdžio koncertams reikalingi vedėjai? Kaip ir buvo galima tikėtis, beveik visas jos pasakytas tekstas buvo skrajučių informacijos pakartojimas, o į sceną išėję atlikėjai puikiausiai prisistatė patys ir apie kūrinius trumpai papasakodavo prieš arba po atlikimo. Jie laisvai keitė numatytų kūrinių eigą, be to, atliko ir keletą į programą neįtrauktų kompozicijų. Manau, kad ypač tokiuose šiuolaikinės muzikos renginiuose vertėtų paieškoti naujų informacijos pateikimo būdų. O pasveikinti susirinkusius bei paskelbti festivalio pradžią galėtų ir pats festivalio vadovas.

Kaip ir pernai Glassas, Riley pradėjo koncertą skambindamas fortepijonu solo. Jis atliko 2008-aisiais sukurtą „The Shape of Flames“. Susižavėjau vos jam prasidėjus. Visų pirma dėl to, kad skambėjo ne sudėtinga, konceptuali ir apskaičiuota, o žaisminga ir bravūriška džiazo improvizacijai artima muzika. Antra, nustebino puiki kompozitoriaus pianistinė forma. Nors ir garbaus amžiaus, kūrinį jis atliko neprarasdamas preciziškos artikuliacijos ir ritminio stabilumo, labai muzikaliai. Pateikdamas savo muziką paprastai, nepretenduodamas į efektais perkrautą atlikimą, Riley, lyginant su pernai toje pačioje salėje koncertavusiu Glassu, jau nuo pat pirmų taktų paliko kur kas didesnį įspūdį atlikimo kokybės prasme. Klausantis taip pat šmėstelėjo mintis, kad šis koncertas puikiai tiktų ne tik „Gaidos“, bet ir „Vilnius Jazz“ festivalio programai.

Po įžanginio kūrinio prie kompozitoriaus prisijungė sūnus Gyanas Riley. Kelis kūrinius jie atliko kartu – Terry skambino fortepijonu, sintezatoriais, protarpiais uždainuodavo, o Gyanas grojo elektrine ir klasikine gitaromis. Kelis kūrinius atliko vienas Gyanas. Labiausiai įsiminė specialiai sūnui šiais metais Terry sukurta pjesė solo gitarai. Gyanas papasakojo, kad pirmąjį kūrinį tėvas jam sukūrė, kai sūnui buvo 18 metų. Kūrinys tuo metu jam atrodė labai sudėtingas, tačiau per daugybę praktikos metų jį įvaldė. Po aštuoniolikos metų nuo pirmojo, tėvas jam sukūrė dar vieną, muzikine prasme visiškai kitokį, tačiau taip pat labai virtuozišką, jį Gyanas ir atliko šiame koncerte. Gitaristas užsiminė, kad nekantriai laukia trečio jam skirto kūrinio, kuris, išlaikant tendenciją, turėtų atsirasti, kai Terry bus 97-erių. Koncerte atlikta solo pjesė gitarai – išties labai sudėtinga ir virtuoziška, jautėsi, kad atlikėjas labai stengiasi, siekia kuo tiksliau perteikti kūrinį.  

Pirmos dalies programa nuskambėjo puikiai, kūriniai buvo skirtingi, bet derėjo vienas prie kito. Nors viena renginio dalis truko tiek, kiek įprastai festivalyje trunka visas koncertas, publika iki pat pertraukos dėmesingai klausėsi.

Antroje dalyje į sceną įžengęs gitaristų duetas iš Švedijos „The Gothenburg Combo“ atliko savo kūrybos pjesę „Highway One“ iš ciklo „Music in 3 parts“. Nors tai ne Riley kompozicija, publika ją sutiko labai šiltai. Vėliau atlikėjai entuziastingai paskelbė, kad bus atlikta turbūt žymiausio Terry Riley kūrinio „In C“ versija 27 gitaroms (25 gitaros įrašytos, o dvi skambėjo gyvai). Nors reikėjo suprasti, kad šis kūrinys turi tapti koncerto kulminacija (truko ilgai, apie 40 minučių), laukto efekto nebuvo. Taip, skambėjo daug gitarų, jos papildydavo viena kitą, girdėjosi ir nuolatinė ritmų kaita, tačiau labai pritrūko šiam kūriniui būdingos energijos ir skirtingų tembrų spalvų. Mano manymu, gitarų ansamblis šiai muzikai – prastas pasirinkimas. Klasikinės gitaros skambesys yra per minkštas, tembriškai šis instrumentas pernelyg vienodas. Įrašas visiškai susiliejo su gyvai skambančiomis gitaromis ir legendinį kūrinį pavertė tiesiog dar viena, labai ilga minimalistine pjese. Vis dėlto pati idėja įsirašyti skirtingus instrumentus, o gyvai groti mažesne sudėtimi, pasirodė verta dėmesio. Tiesą pasakius, atėjus pasiklausyti tokio žvaigždės kaip Terry Riley, klausa tarsi užsiblokuoja ir nebepriima kitų autorių muzikos. Tačiau vis tiek pasveikinčiau švedų atlikėjus, kad jie, šalia legendinio kompozitoriaus, išdrįso pristatyti ir savo kūrybą.

Pasibaigus „In C“ ir praėjus beveik trims valandoms nuo koncerto pradžios, prie scenoje esančių muzikantų prisijungė abu Riley – visi atliko paskutinį programos kūrinį „Sunrise of the Planetary Dream Collector“, šiam koncertui specialiai aranžuotą trims gitaroms, fortepijonui ir balsui (originalas skirtas styginių kvartetui). Šis opusas tiesiog išgelbėjo antrą koncerto pusę. Apskritai koncertas suteikė daugybę įkvėpimo akimirkų.

Galima drąsiai teigti, kad šiųmetės „Gaidos“ atidarymas tikrai buvo didysis intro. Ačiū festivaliui už galimybę gyvai pamatyti legendinį kompozitorių ir išgirsti, kaip jis pats atlieka savo muziką. Koncertas tapo puikia, aukštą kartelę kitiems festivalio renginiams iškėlusia įžanga.