Gaivinant prarastą pasaulį

Šiemet jau dvidešimt aštuntąjį gimtadienį šventusio festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas ir vadovas Antanas Gustys ne kartą yra pasakojęs apie prioritetus, kuriais remiantis organizuojamas šis renginys. Pirmiausia tai platus naujosios muzikos spektras, pasauliui gerai žinomos džiazo asmenybės, kurioms pristatyti galimas net ne vienas jų koncertas, Japonijos muzika, Lietuvos džiazo jaunimas, bendri mūsų šalies muzikantų projektai su kitų šalių atstovais ir dar daug įvairių esminių linijų, daugelio net nepamenu. Tačiau tos, kurias paminėjau, buvo įvykdytos su kaupu.

A. Gustys kvietė: „Padėkite atgaivinti prarastą pasaulį. Anksčiau, pirmaisiais festivalio metais, būdavo kažkaip ramiau. Jam sessions – taip pat prarastas pasaulis. Gal ir keista, bet tie tikrieji jam sessions vykdavo tik sovietiniais metais. Tais laikais buvo lėtesnis gyvenimas, ir muzikantai turėdavo laiko – jie atvykdavo ne vien į savo koncertą, bet į visą festivalį“ (išduosiu paslaptį – „Prarastas pasaulis“ vadinosi festivalyje gyvai garsintas filmas). Iš tikrųjų, atlikėjai nesuspėja atvyki net į savo koncertą, ir tenka keisti jų pasirodymo vietą programoje. Taip šiemet atsitiko su muzikantais iš Prancūzijos.

Festivalio apžvalgą pradėkime nuo asmenybių. Šiemet tikrai buvo labai daug garsių vardų, kuriuos žino net ir neatsidavę šiuolaikiniam džiazui klausytojai. Visų pirma tai smuikininkas iš Prancūzijos Dominique’as Pifarély, festivalyje pasirodęs net tris kartus. Pirmasis, lyg apšilimas prieš festivalį, įvyko geru mikroklimatu pasižyminčiame Rūdninkų knygyne, kuriame jau beveik metus rengiami naujojo džiazo koncertai. Matyt, todėl visiškai akustinis smuikininko koncertas nesukėlė jokių abejonių. Koncerto programa buvo surikiuota remiantis naujausiu soliniu Pifarély albumu „Time Before and Time After“, kurį išleido pastaruoju metu su šiuo atlikėju dirbanti firma ECM, propaguojanti naująjį džiazą. Pifarély daug muzikuoja solo. Šią veiklą jis vadina savo kūrybinėmis dirbtuvėmis, mat improvizuodamas gludina džiazo žodyną ir stilių. Smuiką menininkas vadina mažu orkestru, kuris reikalauja dėmesio kiekvienai detalei. Jis sako, jog apie tai, ką gros, pagalvoja tik dešimt ar dvidešimt sekundžių prieš eidamas į sceną: jo soliniai projektai – tai spontaniški atsivėrimai, kuriems būtinas gyvas kontaktas su publika. Jo grojimas kupinas aliuzijų į akademinę muziką, jos frazuotę, štrichus, muzikinės kalbos išraišką, bet naujosios muzikinės kalbos elementų taip pat gausu. Pifarély karjerą pradėjo kaip tradicinio džiazo muzikantas. Eksperimentais susidomėjo patekęs į Mike’o Westbrooko grupę ir „Vienna Art Orchestra“. XX a. 9-ajame dešimtmetyje menininkas ėmė eksperimentuoti su savo grupėmis.

Ir štai antrasis jo koncertas, jau Rusų dramos teatro scenoje, su kvartetu (trečiasis Pifarély pasirodymas Vilniuje buvo meistriškumo pamoka Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje). Šis rinktinius Europos džiazo talentus vienijantis kolektyvas susikūrė tik pernai. Tačiau jo narių bei lyderio Pifarély keliai kirtosi ir anksčiau. Nors man pasirodė, kad ši muzika beveik visa yra užrašyta, o spontaniškumas iš dalies jaučiamas tik solinėse vietose, susiklausymas vykdant lyderio diktuojamas idėjas yra būtinas, nors ir juntamas ilgas repeticijų darbas. Pifarély grįžimas prie nuosaikios kvarteto sudėties tikrai nereiškia, kad jis pasiilgo ramybės ir žada numoti ranka į ambicingas savo kūrybines paieškas bei ilgametes pastangas pranokti save.

Klausant šio kvarteto muzikos, įsiminė klavišininkas Antoninas Rayonas, besireiškiantis įvairiais amplua daugybėje grupių. Jis gali groti daugybe klavišinių instrumentų. Kontraboso virtuozas Bruno Chevillonas laikomas geriausiu savo kartos šio instrumento meistru, turinčiu fotomenininko diplomą. Kontrabosininikas grojo su daugeliu iškilių avangardo ir improvizacinės muzikos kūrėjų. Būgnininkas François Merville taip pat pasirodė kaip labai tikslus, konkretus menininkas.

Pirmą kartą festivalio „Vilnius Jazz“ istorijoje visi trys vienos dienos koncertai buvo skirti vienam artistui. „Patrakęs švedas“ – kas jis? Tai savitos kūrybinės filosofijos, novatoriško braižo, neapibrėžtos stilistikos švedų saksofonininkas Martinas Küchenas. Spalio 17 d. išgirdome jo solinę programą, pastovią šio menininko grupę „Angles 8“ bei su ukrainiečių bosistu Marku Tokaru ir Lietuvos perkusininku Arkadijumi Gotesmanu ekspromtu įgarsintą nebylųjį kiną. Anksčiau drauge šie muzikantai dar nėra groję. Klausimas, kuris mane kankina iki dabar: kiek jėgų turi turėti muzikas, kad galėtų tris valandas išbūti scenoje ir pagroti tris stilistiškai visiškai skirtingas programas, reikalaujančias visiškai persijungi iš vieno veiksmo į kitą tiek mąstymu, tiek garso išgavimo technika, tiek skambesių valdymu?

Küchenas – labai įvairiaspalvis menininkas, paragavęs gatvės muzikanto duonos, klajojęs su cirko trupe po Europą, dalyvavęs šokio projektuose, improvizavęs su poetais, kūręs muziką filmams, teatrui, garso instaliacijoms, o visai neseniai grodamas saksofonu išbandė atominės elektrinės ir vandens bokšto akustiką. Soliniame pasirodyme Küchenas grojo 2010-aisiais lenkų kompanijos „Mathka“ išleisto albumo „The lie & orphanage“ kompozicijas. Tai gili, sukrečianti, vitališka muzika, grindžiama minimalistine stilistika, aiškiai architektūrine forma, visiškai individualiais garso išgavimo būdais. Muzika tyli, trapi, reikalaujanti iš klausytojo visiško buvimo drauge čia ir dabar. Net pasibaigus saksofono atradimų erai, Küchenas sugeba išrasti labai neįprastų ausiai tembrų ir skambesių, sukurti tik jam vienam būdingą meno kalbą. Gyvai klausytis šio emocingo, ieškančio ir randančio menininko itin įdomu.

Antroje koncerto dalyje saksofonininkas su dviem partneriais ekspromtu įgarsino režisieriaus Harry’o Hoyto 1925 m. fantastinę nuotykių juostą „Prarastas pasaulis“ pagal Arthuro Conan Doyle’o to paties pavadinimo knygą. 1998-aisiais šis filmas buvo pripažintas estetiškai ir istoriškai reikšmingu bei įtrauktas į JAV nacionalinį filmų registrą. Buvo įdomu, tačiau pasirinktas, tiksliau, organizatorių parinktas filmas, manau, buvo gerokai per ilgas ir stilistiškai kirtosi su emocinėmis atlikėjų grojimo kreivėmis, todėl laukto efekto nepatyriau. Beje, susidarė įspūdis, kad prieš stodami garsinti nebylaus kino kūrinį muzikai galėjo būti jo net nepasižiūrėję.

Koncerto pabaigoje Küchenas pristatė savo grupę „Angles 8“. Pasak kritikų, jos muzika hipnotizuoja. Aš dar pridurčiau, kad ji įtraukia į savo verpetą, kartais verčia stebėtis išgaunamų garsų darna, o kartais – spontaniškumu ir netikėtu rezultatu. Pastebėjau kai kuriuos senosioms Europos tautų orkestrinio muzikavimo, kartais net Gamelanui ar Balkanų pučiamųjų tradicijoms artimus elementus, o gerai paieškojęs rastum gal ką nors ir iš Afrikos folkloro. Šioje muzikoje yra džiaugsmo, liūdesio, susikaupimo, išsibarstymo ir individualaus mąstymo, kuris išgaunamas greitu unisonų perėjimu į netikėtus akordus, lauktus ir nelauktus ritminius posūkius, staigias pradžias ir pabaigas. Įdomu, kad ansamblio lyderis neužrašinėja savo kompozicijų, bet nusiunčia grupės nariams trumpus įrašus ir pagroja arba padainuoja repeticijose savo muzikos motyvus, o partneriai savaip juos išplėtoja. Supratau kodėl: šios muzikos (bent jau skambėjusios pirmoje koncerto dalyje) natomis užrašyti neįmanoma.

Kita išskirtinė festivalio asmenybė – vienas įdomiausių pasaulio gitaristų, garsus JAV muzikantas ir kompozitorius Billas Frisellas, pristatęs styginių muzikos projektą „Music for strings“. Vilniuje Frisellą jau girdėjome 2008 m. su bosistu Tony Scherru ir būgnininku Kenny Wollesenu. Šiemet jis atvyko su ištikimiausiais scenos partneriais – smuikininke Jenny Scheinman, altininku Eyvindu Kangu ir violončelininku Hanku Robertsu, drauge įrašiusiais geriausius grupės lyderio albumus. Frisellas garsus ne tik kaip gitaros virtuozas, bet ir kaip kompozitorius, gebantis susieti kūryboje, atrodytų, nesuderinamus žanrus ir stilius – besisemiantis įkvėpimo iš folkloro, akademinės klasikos, roko, džiazo, bliuzo, net country, noise bei kitų krypčių muzikos, įterpiantis improvizacijas į netikėčiausius kontekstus.

Labai laukiau šio koncerto ir, matyt, belaukdamas perdegiau, nes ne visai to tikėjausi. Išgirdau tikrai puikiai grojantį Frisellą, gerą violončelininką ir daugybę retro bei popmuzikos, kažkokių american folk dainų ar kažką panašaus. Žinoma, tokia estetika egzistuoja ir ji tikriausiai labai populiari Amerikoje, bet man pritrūko smuikų derėjimo. Gal čia buvo toks sumanymas, kad grožio nebūtų per daug?

Kaip ir kasmet, „Vilnius Jazz“ laukia mylimų patrakėlių, japonų improvizacinės muzikos atlikėjų. Vėl susitikome su viena įdomiausių šios šalies grupių „Hikashu“, viešėjusia pas mus 2012 metais. Šį kartą prie nežaboto temperamento kompanijos prisijungė trimitininkas Itaru Oki. Su „Hikashu“ jį sieja beribė fantazija, išradingumas ir humoro jausmas. „Hikashu“ susikūrimą 1978-aisiais inspiravo du profesionalūs aktoriai, ji pradėjo kaip pankroko grupė. Tiesą sakant, nuo tos muzikos pagrindo nelabai toli nukeliavo, visur stebindama publiką į jokius stilistinius rėmus neįspraudžiamomis improvizacijomis. Tikrai, neribotos fantazijos avangardo garsus keičia klasikinio roko struktūros, ritmas ir melodika, magiškas termenvokso ir balso duetas, gausybė įvairiausių keistų primityvių muzikos instrumentų, garsus leidžiančių vaikiškų guminių žaisliukų, nenusakomo tembro bosinio klarneto garsai, nacionalinė japoniška saviraiška ir dar daug kas.

Aiškus grupės lyderis Makigami Koichi yra ryškiausias Japonijoje dainavimo meistras, stulbinantis publiką savo egzotiško vokalo diapazonu ir ekspresija. Jo dainavimas – tai tiesiog visa balso išgavimo ir vokalinio meno priemonių enciklopedija. Svarbiausia, kad visa tai jis meistriškai valdo ir puikiai komponuoja į vieną visumą. Šio improvizuotojo, kaip, beje, ir visos grupės paletėje liejasi roko, avangardo, japonų muzikos spalvos. Fenomenalus gitaristas, kompozitorius ir įrašų prodiuseris Mita Freemanas, prieš kelias savaites Tokijuje trankiai atšventęs 60-metį, Vilniuje aiškiai leido suprasti, kad jam patogiausia roko stilistika. Nemažiau patrakę ir kiti grupės muzikantai. „Hikashu“ bosistas Sakaide Masami, klavišininkas Shimizu Kazuto ir būgnininkas Sato Masaharu taip pat groja kitose grupėse, kuria muziką, mėgsta tyrinėti naujas kūrybos teritorijas.

Į nuotaikingą, nenusakomai koliažinį „Hikashu“ performansą su japoniškais prieskoniais ir savo sunkiai nusakomu „dvigalviu kornetu pistonu“ (keisčiausia pasaulyje triūba su dviem rastrūbais) puikiai įsiliejo Itaru Oki, grojantis ne tik trimitu ir fliugelhornu, bet ir bambukinėmis fleitomis, mėgstantis eksperimentuoti savo paties sukonstruotais instrumentais, pasitelkti projektams įvairių skambančių žaisliukų. Gera nuotaika, humoro jausmas, aukščiausios klasės profesionalumas, tobulas instrumentų valdymas ir žinios apie tai, ką darai. Manau, tai svarbiausia. O tuo ir spinduliavo japonų muzikai.

Dar viena, jau dešimtmetį gyvuojanti festivalio tradicija – jaunųjų Lietuvos džiazo muzikantų konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ finalas. Šiose varžybose žiuri vertina ne tik privalomų džiazo standartų interpretacijas, bet ir originalias kompozicijas bei jų pateikimą. Tuo šis konkursas unikalus. Čia atsiskleidė daug talentų, šiandien sėkmingai tęsiančių džiazo muzikantų karjerą. Šiemet finale grojo ir dėl Grand Prix varžėsi Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos kvartetas „Gone4Square“, kuriame groja pernai konkursą laimėjusio ansamblio „Made in 234“ nariai, Vilniaus konservatorijos studentų trio „SIN“ bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus kolegijos ir konservatorijos auklėtinių grupė „Brave Noises“. 10-ojo konkurso finale svečių teisėmis pasirodė Olandijoje susibūrusi lietuvių ir islandų grupė „Sons of Gislason“. Joje saksofonu groja 2010-ųjų „Vilnius Jazz Young Power“ nugalėtojas Manvydas Pratkelis. Konkurso laureatais tapo grupė „Brave Noises“, apdovanojimą jai įteikė pats Billas Frisellas.

Dar viena festivalio tradicija – prizas už nuopelnus Lietuvos džiazui. Šiemet jis buvo įteiktas jau tris dešimtmečius scenoje plušančiam neeiliniam džiazo būgnininkui Arkadijui Gotesmanui.

Žinoma, visi 28-ojo „Vilnius Jazz“ svečiai – itin saviti kūrėjai. Tačiau dviejų olandų ir afrikiečio trijulė iš Amsterdamo buvo tikrai išskirtinė pirmiausiai dėl ansamblio sudėties: violončelė, fortepijonas, vokalas ir perkusija bei afrikietiška gitara. Violončelininkas ir kompozitorius Ernstas Reijsegeris tituluojamas vienu drąsiausių Europos džiazo eksperimentuotojų, bet man jis pasirodė gana akademiškas. Nors jau daugiau kaip tris dešimtmečius priklauso laisvosios improvizacinės ir world muzikos elitui, šios savybės labiau tryško iš senegaliečio Mola Sylla, kuris savo pasirodymą pradėjo iš balkono, vėliau dainavo palindęs po fortepijono dangčiu, naudodamas jį kaip rezonatorių (jam nereikėjo jokių mikrofonų), lyg dainuotų džiunglėse, o mes viską puikiai girdėjome. World music dvasia tiesiog užvaldė ir suteikė galimybę trims nei išvaizda, nei instrumentais, nei muzikos stilistika, atrodytų, nesuderinamiems muzikantams vienoje scenoje jaustis išskirtinai patogiai.

Festivalyje girdėjome dar daug labai gerų muzikantų ir tikrai nė vienas pasirodymas scenoje nebuvo prastas, neįdomus ar neklausomas. Pirmąjį vakarą Rusų dramos teatre pradėjo Roberto Ottaviano iš Italijos ir pianistas Alexanderis Hawkinsas. Lengvo, švelnaus saksofono garso ir itin išraiškingo fortepijono skambesio prisodrintas duetas atskleidė abiejų muzikų braižo detales. Šie saviti, skirtingų kartų ir šalių džiazo virtuozai pristatė puikiai pasirinktą programą, skirtą legendinio JAV saksofonininko Steve’o Lacy mirties 10-mečiui. Koncertas rėmėsi ne tik šio meistro kompozicijomis, bet ir jo amžininkų kūriniais, lyg juos būtų grojęs pats saksofonininkas. Beje, jo solinę programą prieš keliolika metų esame girdėję „Vilnius Jazz“ festivalyje. Darnų susigrojimą, motoriško minimalizmo principais grįstas kompozicijas pademonstravo pianisto Michelio Reiso, kontrabosininko Marco Demutho ir būgnininko Paulo Wiltgeno trio iš Liuksemburgo. Grojo ir labai simpatingas kolektyvas, jungiantis Lietuvos (pianistas Dmitrijus Golovanovas ir saksofonininkas Kęstutis Vaiginis), Latvijos ir Estijos džiazo virtuozus. Tai labai gražią, nesunkiai klausomą muziką pasiūlęs profesionalų kvartetas, palikęs gerą nuotaiką.

Festivalis baigėsi, pasaulis pradėtas gaivinti, o kitais metais Antanas Gustys pasiūlys dar daugiau malonių akimirkų, gerų muzikantų ir kokybiškos muzikos.