7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mažorinis iššūkis

Pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje

Rita Nomicaitė
Nr. 35 (1141), 2015-10-09
Muzika
Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.
Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.

Vienas ryškiausių ir dažniausiai koncertuojančių pianistų Daumantas Kirilauskas kasmet parengia premjerinių opusų, kelias solines programas, dėl ypač išjaustų sumanymų jis nuolat priviliojamas Thomo Manno festivalio Nidoje. Tačiau jo rečitalis rugsėjo 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje – ilgai laukta (tikėkimės, kitąkart greičiau atbėgsianti) šventė.

 

Pagrindinė Daumanto Kirilausko, kaip menininko, savybė yra, sakyčiau, amžinasis vaikiškumas – tai klasikinė estetikos kategorija. Jis (vaikiškumas) siejamas su meno švara, tyrumu, skaistumu. Kartu Kirilausko interpretacijoms būdingas paslaptingumas, švelnus, tylus, labiau vidinis nei šurmuliuojančiai aikštei triukšmingai pristatomas jausmas. Kita vertus, pianistas nėra pasidavęs dabartinei muzikavimo madai, kai koncertinėje erdvėje muzikuojama tarsi įrašų studijoje, tarsi tik sau pačiam. Tylus Kirilausko skambinimas tik dar labiau didina įtampą, „nuvalo“, nuskaidrina dar didesnius muzikos garsų suvirpintus erdvės plotus. Kur tradiciškai mąstantys pianistai imasi fizinės garso jėgos, Kirilauskas atsiduoda švelniai emocinei jėgai. Regis, šio pianisto interpretacijų tylos estetika jau yra tapusi jų išskirtine savastimi.

 

Rečitalio programa, pasirinkta paties pianisto, atitiko šiuos jo, matyt, jau susiformavusius estetinius principus. Kartu buvo pilna techninių, net fizinių pianisto išmėginimų. Ypač – pirmojoje rečitalio dalyje atliktos Johanno Sebastiano Bacho partitos Nr. 4 D-dur (BWV 828) ir Nr. 5 G-dur (BWV 829). Tačiau žvėriškas techninis jų sunkumas Kirilausko rankose (kaip ir kitų anksčiau šio pianisto grotų) skamba apgaulingai. Net didžiausios įtampos epizoduose, kur pasiutusiu tempu viena ant kitos sūkuriuodamos srūva šešioliktinės, girdime pasigėrėtiną šio pianisto stiliui būdingą švarą ir grakštumą. Lėčiausiose siuitų dalyse, sarabandose, Kirilauskas judėjimą sulaiko maksimaliai, sumažindamas, bet neprarasdamas intensyvumo. Išpuoselėja kiekvieną garsą, neretai pasiekdamas paties tyliausio, kokio tik įmanoma – gražumui skleistis taip dar parankiau nei pasitelkus agresyvų ekspresyvumą.

 

Vieni pianistai skambindami Bachą fortepijoną dokumentiškai traktuoja kaip klavesiną (partitos parašytos klavesinui), t.y. „iškala“ garsus be stiprumo niuansų (tik garsiai ar tyliai), kiti – baisiausiai romantizuoja, o Kirilauskas ir čia yra atradęs savo kelią – skambina lygiais pusiau jungiamais garsais (portamento štrichu), jų stiprumą keisdamas nuosekliai, dažniausiai garsindamas, kai artėja į kulminaciją (greito judėjimo epizoduose), ar kiekvieną garsą, neišklysdamas iš bendro judėjimo, traktuodamas individualiai (lėtuose epizoduose). Įdomus dalykas, kad kai kurias ramesnių tempų dalis šis šiuolaikinę muziką mėgstantis pianistas (neseniai parengęs ir kelias Šarūno Nako kūrinių premjeras) savotiškai modernizavo, apgaubdamas bendra nostalgiška emocija. Beje, Bacho partitos (1-oji, 3-oji ir 6-oji) yra Kirilausko įrašytos ir išleistos atskiru CD.

 

Antroje rečitalio dalyje skambėjo Kirilausko kito branginamo klasiko – Ludwigo van Beethoveno – sonatos: ankstyvojo kūrybos periodo „karūna“ Nr. 11 B-dur, op. 22, ir vidurinio periodo sonata Nr. 26 Es-dur, op. 81a („Atsisveikinimo“). Ir klasicistiška linksma B-dur, ir bendrų su Schuberto kūriniais motyvų turinti Es-dur sonatos nuskambėjo smagiai ir mielai. Ir dabar pianistas muzikos tėkmės neforsavo, natūraliai leido sau laikytis vos ramesnių tempų, todėl geriau girdėjosi vertikalūs muzikos pokyčiai, melodijos (jos iš tų, kurios įlenda galvon porai dienų) liejosi tarsi pianisto dainuojamos. Es-dur sonatos Vivacissimamente (finalo) interpretavimas ryškiai pasižymėjo minėta paslaptingumo estetika. Finalo muzika tiesiogiai reiškia džiaugsmą, į Vieną po Napoleono armijos apsiausties grįžus kompozitoriaus branginamam asmeniui (pagal pirminį sumanymą – erchercogui Rudolfui, tačiau leidžiant natas pats kompozitorius dedikaciją nubraukė, o ir ilgesio kupina Andante espressivo parašyta erchercogui jau pasirodžius). Finalas kalba siautulingai linksmomis šešioliktinėmis, aistringais nekantriai kintančios harmonijos melodiniais motyvais ir pan. Temperamentą demonstruojantys atlikėjai čia jaučiasi nevaržomai, o Kirilauskas tą nenustygstantį džiugesį reiškia tylutėliai, iš vidaus.

 

Filosofiniu aspektu žiūrint sunkiausios turbūt yra lėtosios kūrinių dalys, juoba klasicistų bei ankstyvųjų romantikų, nes jie jausmus sukoncentruoja nedideliu natų kiekiu, kai jos visos absoliučiai reikalingos, ir atlikėjai turi pasitempti, juos išryškindami sueikvoti itin daug psichinių ir fizinių galių. Kai klausytojui pavyksta nebūti užmigdytam, kai atlikėjo talento jėga nušviečia šios muzikos metafizikos subtilybes neiškraipydama jokių dėsnių, apima ypatingas džiaugsmas. Tą vakarą jis sklendė pagrindinėje Lietuvos koncertų salėje skambant B-dur sonatos Adagio con molto espressione.

 

„Mažorinį rečitalį“ (taip pavadintas koncertas) pabaigęs bisas nustebino atvira lyrika: išgirdome populiarųjį Johanneso Brahmso Valsą As-dur, op. 39, Nr. 15. Valsas suskambėjo šiltai, minkštai ir skaidriai, intensyvesnėmis emocijomis, bet dėl skoningos interpretacijos ašaros nespaudė, kaip dažnai nutinka egzaltuotiems atlikėjams ir daugybei šio Valso aranžuotojų.

 

Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.
Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.